I. Artėjant neprognozuojamam referendumui dėl „dvigubos pilietybės“, pasigendu konstruktyvių diskusijų apie savižudišką teisinę situaciją Lietuvoje. Akivaizdu – pilietybės atėmimas iš krepšininko Žydrūno Ilgausko pažeidžia jo prigimtinę teisę turėti Tėvynės pilietybę, tuo pažeistos jo prigimtinės žmogaus teisės.
Kodėl Lietuvos valstybė neįteisina prigimtinės lietuvio teisės turėti Tėvynės pilietybę? Kodėl Lietuva iki šiol neratifikavo 1997 m. Europos Tarybos Konvencijos dėl pilietybės? Kur šuo pakastas? Pavyzdžiui, išsibarstę po visą pasaulį žydų kilmės asmenys automatiškai gauna Izraelio pilietybę, kai tik įrodo savo žydišką kilmę ir visiškai nesvarbu, kelių valstybių pilietybę turi žydas. Žydai tai suprato prieš tūkstantį metų. Kol lietuviai supras – jie išnyks.
II. Šimtmečius trukusi okupacija, lietuvių tautos fizinis ir dvasinis genocidas suformavo mūsų visuomenės intelektualų ne visai optimalų požiūrį į tikras vertybes, kurių tik šešėlius, pagal Platoną, matėme pro kalėjimo langus. Pateikiu kelias vadovėlines ištraukas apie prigimtinę teisę, kuri pilietybės problemos sprendime turėtų dominuoti:
1.Prigimtinė teisė yra viena seniausių teisinių doktrinų, pripažinusi, kad kiekvienas žmogus – vertybė. Jos pagrindą sudaro įgimtos žmogaus teisės. Pripažintos tarptautinės visuomenės, įtvirtintos nacionaliniuose teisės dokumentuose, šios teisės teisinių vertybių skalėje užima aukščiausiąją vietą. Jos yra teisės normų teisėtumo matas.
2.Prigimtinės teisės – tai tiesioginės socialinės teisės, nesvarbu ar išreikštos, ar neišreikštos išorinėmis formomis. Jos išreiškia natūralų žmonių gyvenimą ir nėra jų pačių išgalvotos.
3.Prigimtinių teisių buvimo ir jų vaidmens visuomenėje pripažinimas yra didelis humanistinės minties laimėjimas. Šios idėjos prasmė yra pripažinimas, kad lygia greta su valstybėje žmonių sukuriama, t. y. pozityviąja, teise yra prigimtinė teisė, kurios šaltinis – natūrali visuomenės ir gamtos tvarka ir jai suteikiama visuotinė reikšmė;
4.Pagal teisės teoretikus yra atskiros prigimtinės teisės: tautų apsisprendimo teisė, teisė suteikti pagalbą agresijos aukai, ekvivalentinių ekonominių santykių teisė, atskiro individo, žmogaus teisės.
III. Kokia nauda atimti Tėvynės pilietybę dėl kitos, antraeilės pilietybės? Represijų praktika, atimant Tėvynės pilietybę dėl kitos pilietybės, atstumia, sunaikina pasitikėjimą, pagarbą Tėvynei, pavojingai demoralizuoja tautą, skatina nutautėjimą, asimiliaciją.
IV. Sistemų teorija teigia, kad sistemai sukurti pakanka turėti ne mažiau trijų aksiomų. Lietuvių kilmės asmens prigimtinė teisė turėti Tėvynės pilietybę yra tautinės valstybės aksioma, kurios nereikia įrodinėti. Prigimtinė teisė turėti Tėvynės pilietybę yra pamatinė tautinės valstybės, kaip sistemos, aksioma.
V. Išmintis : Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia – trys Krikščionybės sistemos aksiomos. Atimk bent vieną aksiomą – Krikščionybės nelieka. Taip yra ir su prigimtine lietuvio teise turėti Tėvynės pilietybę. Atimsi šią teisę – neliks Tėvynės ir Lietuvos valstybės.
VI. Manau, apie 15 milijonų (gal ir daugiau) lietuvių kilmės asmenų šiuo metu yra išsibarstę po visus Žemės rutulio žemynus. Apie jų prigimtinę teisę turėti Tėvynės Lietuvos pilietybę juos būtina informuoti, kitaip juos prarasim. Šiuo metu Lietuvoje kažkokia uždanga protui – yra niekaip nesuvokiančių, kad nesusigrąžins Lietuvos valstybė savo tautiečių emigrantų, juos atkakliai, žiauriai baugindama „vienos pilietybės“ baubu.
Artėja neprognozuojamas pilietybės referendumas. Prigimtinė teisė turėti Tėvynės pilietybę yra neįteisinta Lietuvos valstybėje, todėl referendumo balsavimui pateiktas teiginys gali būti savižudiškas, nepakankamai giliai atspindėti realią teisinę situaciją. Atiminėti Tėvynės pilietybę yra protinga? Pasaulio lietuviai bijo ne tik galimo, eilinio kremlinių galvažudžių ordų antplūdžio, bet ir masiškai emigruojančios Lietuvos visuomenės abejingumo.
Arvydas Damijonaitis
