Prezidentė įsiropštė į danų tanką, dabar apie tai diskutuoja visa Lietuva. Nelabai suprantu, apie ką reiktų diskutuoti? Gal apie tai, kad tankas, palikęs apsauginius, „nurūko miškan“?
Aišku, nešpietnai moteriškei, be to, dar ir Lietuvos Prezidentei, gal ir nederėtų su svetimais vyrais po miškus be ištikimos apsaugos trainiotis. Visko gali įvykti. Dabar laikai neramūs. Juk net pats saugumo departamento viršininkas – slaptosios policijos vadas negalėtų garantuoti, kad tarp danų karių nėra kokio nors rusų šnipo. Šių pilna visur. Toks pasivažinėjimas teoriškai galėjo pasibaigti „Kardo kirčiu – 2014“.
Kita vertus, kodėl būtent miškan? Reikėjo stipriai tverti šturvalą į rankas ir šauti tiesiai į Kaliningrado sritį. Rusų pasieniečiai, pamatę tanką su virš jo iškelta trispalve ir iš liuko kyšančia šviesiaplauke moteriška galvele, kuri visa gerkle rėkia: „Pirmyn, už …“, būtų amo netekę, dar ir pagarbą atidavę. Šiandien jau šis tankas sukinėtųsi po Kaliningrado, atsiprašau, Karaliaučiaus aikštes, ar būtų savo žinion perėmęs regiono administracijos pastatus. Juk rusai tik ir laukia pagalbos iš Vakarų. Jie taip nekenčia Putino, kad vienai moteriškei kapituliacijos aktą be jokios graužaties pasirašytų.
O šis, sužinojęs apie mūsų Prezidentės didvyriškumą, būtų mažų mažiausiai kokius tris generolus sušaudęs. Jis toks. Jis baisesnis už kraugerį Leniną, jo mokinį Staliną. Jis savo gniaužtuose laiko visą Rusiją, neleidžia ne tik laisvai savo mintis reikšti, bet net alsuoti. Prisiekei jam ištikimybę, įkvėpk gurkšnį oro. Atsisakei, uždusins negyvai. Todėl Rusijos žmonės kiekvieną rytą atsikėlę pirmiausiai garsiai pašlovina Vladimirą, o po tik įkvepia oro.
Suprantu, pasimetė mūsų Prezidentė, nepagalvojo, kad kažkokie danai gali miškan ją vežtis…
(Tiesą pasakius, Lietuva – sėslių (bent jau taip iki naujausių istorinių laikų buvo manoma) žemdirbių kraštas. Todėl jiems Prezidentė turėtų būti labiau priimtina už kombaino vairo ar kokios griebėjėlės vaidmenyje. Na, dar gal pikčiurnos žmonos ar net bjaurios pamotės rolėse. Bet ant tanko…)
Taip, laikai ir vertybės pasikeitė! Jei tradicinis lietuvis tokiems blūdijimams nepritartų, tai dabarties netradiciškai gyvenančios jaunos kartos tame įžvelgia tik gerą adrenalino dozę. Gerą tūsą.
Beje, Lietuva nuo seno garsėjo geru senu mokėjimu priimti svečius. Kokie seniau būdavo giminių suėjimai, o dar anksčiau – bajorų susirinkimai, nekalbant apie tikras senobines veselijas, kurios tris paras nesibaigdavo! Bačkas alaus svečiai išlakdavo, ištisus meitelius, keliomis dešimtimis avių užsikąsdami, sušveisdavo ir dar kokio briedžio pareikalaudavo. Muzikontai kelis kartus smuikui stygas, būbnams odas pakeisdavo. O dainuodavo… Be galo, plačiai ir ne dirbtinais balsais. O ir vadindavosi: Vytautais, Gedeminais, Augustais, vėliau Petrais, Povilais, Antanais, Jonais… Už kiekvieno vardo istorinę asmenybę galėjai įžvelgti. Šešiolikos kilogramų kalaviją viena ranka valdydavo, penkiasdešimt kilogramų šarvus panešdavo. Dabar… Vaidevutis, Auksutis, Rytis… Akiniuoti, surūgę, beveik pliki, kamuolį bevaikantys tuoj uždūsta, nupiepsta….
Dabar yra dabar. Kiekvienas, savame lizdelyje susisukęs, į tarškantį ir pliurpiantį televizorių ar vienišą kompiuterį akis įsmeigęs, ausis ištempęs vis vien bendran taktan linguoja ir pagal šių perduodamą, o kažkieno sąmoningai užsakytą muziką šoka. Tai „runkelių“ dalia, o dabarties „bajorai“ svečiuosna vaikštinėja ar savo kieme svečius priimdinėja. Pinigų šiems reikalams netrūksta.
Va, finansų ministeris garsiai dejuoja, kad šlamančių, skambančių trūksta, bet Prezidentė, – štai, kur kieta moteriškė! – pasikvietė, kėdę iš po užpakalio ištraukti pagrasino, tuoj papildomus milijonus numatytiems ginkluotiems svečiams išlaikyti surado.
Beje, tie nesusipratėliai, trumparegiai zakristijono pavaldiniai galėtų liautis be pabaigos djakono valdančiuosius dėl to „Gazpromo“ pjauti. Jei šie nebūtų susitarę dėl mažesnių kainų, tai iš kur tuos pinigėlius kvailai šiųjų politikai – svetimų kraštų armijų išlaikymui reiktų paimti? Tikėtis, kad danų, lenkų, o ypač anglų ir amerikiečių kariaunininkai mūsų krašte savas kelnes trins, nereikia. Ne, kelnės bus jų, bet mokėti už jas teks mums. Tokia jau tvarka: jei prireiks ginti ar pulti – mūsų kareivėliai privalės tai atlikti, o šieji tik komanduos, jiems ekipiruotę, maistą tieks ir visą užmokestį pasiims.
Kaip tai panašu į XVIII amžiaus Žečpospolitą! Bajorai garsius šlovinančius šūkius rėkavo, įvairiausiuose turnyruose ir ne tik turnyruose riedavosi, kasdien lėbaudavo, galybe be galo be krašto girdavosi ir karalius iš svetur kviesdavosi. Per dvidešimt – trisdešimt metų nebeliko valstybės, pasidalino kaimynai, bet bajorai vis vien išliko bajorais ir šiandien, vėl atgimę, tik dalinai kitomis pavardėmis, tuo pačiu užsiiminėja.
Taigi, nevalia užmiršti, kad visas ekskursijas su tankais kaimynas akylai seka. Kaip bekalbėtum, bet Putinas daug gudresnis už Briuselio kopūstus ar Vašingtono „išskirtinius“ kartu sudėjus. Jis tik ir laukia, kad kuo daugiau čia tų svetimų kraštų tankų, lėktuvų, šarvuočių su visais juos valdančiais svečiais pas mus susirinktų. Trinktels vienu ypu ir padalins Lietuvėlę: Vilniaus kraštas lenkams, Klaipėdos – vokiečiams, o visa likusi šalelė – baltarusiškam batkai.
Jis toks. Jis baisesnis ir gudresnis už Rusijos istorinius carus Ivaną Rūstųjį ir Petrą Pirmąjį. Jis gula ir kelia svajodamas apie Baltijos kraštus.
