Jonas Ivoška
Pagaliau pasirodė diskusijų laida valstybingumo kultūros klausimais, skirta ne valstybiško mąstymo stokojančiam politiniam „elitui“, o Lietuvos intelektualams ir kitai akademinei visuomenei. Jeigu šalies profesūra aktyviai gilinsis į valstybės vadybos padėtį savo krašte, tuo pradės domėtis ir studentija.
Tikėtina, jog pagaliau supratę, kad po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, mes pajusime pokyčių srovę pilietinės visuomenės vertybių kryptimi.
Pirmosios diskusijos „Kas yra demokratija visuotinio nepasitikėjimo laikais“ dalyviai: advokatas, profesorius Ignas Vėgėlė (laidos moderatorius), filosofas, profesorius Alvydas Jokubaitis ir politologas, daktaras Vincentas Vobolevičius suteikė viltį, jog turėsime galimybę į savo valstybę pažvelgti ne tik kaip į interesų grupių kovos grobį, o ir kaip į tautos bendrabūvio organizacinę sistemą, kurią sudaro privatusis sektorius (neinstituciniai piliečiai) ir viešasis sektorius (instituciniai subjektai).
Pradėję procedūriškai siekti įsivyravusios butaforinės demokratijos pakeitimo pilnaverte demokratija, mes suprasime, jog šiandieniniame konstituciniame tautos savisaugos ir savivaldos modelyje nėra tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos racionalios dermės.
Manytina, jog diskusijose palaipsniui priartėsime prie suvokimo, kad visuotinį nepasitikėjimą tautoje gimdo pilietinės daugumos interesų nepaisymas, įsivyravus institucinio absoliutizmo politiniam režimui.
Galbūt pagaliau įsisąmoninsime ir tai, kad visuotinio nepasitikėjimo likvidavimo sąlyga yra pilietinės kontrolės konstitucinis įtvirtinimas visuose valstybės sisteminiuose sektoriuose (įstatymų leidžiamasis, vykdomasis ir teisminis). Priešingu atveju, viską palikę savieigai ir leidę pilietį, kuris yra pirminis valstybės subjektas ir pagrindinis nacionalinių vertybių kūrėjas, galutinai nustumti nuo jo sukurtų vertybių panaudojimo kontrolės (kas vykdoma esamos valstybingumo praktikos sąlygomis), butaforinė demokratija virs oligarchija arba anarchija.
Pasyvus naujų „veidų“ prisišliejimas prie esamos politinės sistemos, jiems siekiant tik prieigos prie „ėdžių“ ir primityviai suprantamo žmogaus prigimties pertvarkymo, mus nuves prie dar didesnės piliečių tarpusavio priešpriešos.
Neišvengiama sąlyga XXI amžiaus civilizaciniams iššūkiams įveikti – pilnavertės demokratijos vertybinių nuostatų sukūrimas.
Jau laikas suprasti, kad asmenybių išmintimi grindžiamas pilietinės daugumos interesų įgyvendinimas, o ne masių pliūpsninių užgaidų tenkinimas yra valstybingumo kultūros sąlyga.
Todėl naujų diskusijos laidų organizatoriams norisi palinkėti, kad jie liktų intelektinėje brandoje ir nemestų kelio dėl takelio.
