Povilas Gylys
Jau kelis dešimtmečius vyksta nuolatinė bei agresyvi mūsų visuomeninio gyvenimo privatizacija. Galima pasakyti ir kitaip – valstybės išstūmimas iš ekonomikos. Tačiau mūsų visuomenė nežino, kaip tai adekvačiai, argumentuotai, ne vien emociškai vertinti. Ir kaip į tai veiksmu reaguoti. Todėl dažniausiai apsiribojama paburbėjimu po nosimi arba diskusijomis virtuvinėse erdvėse.
Taip, bent iš dalies, yra todėl, kad dauguma žmonių aiškiai nesuvokia, kokią didelę įtaką jų mąstymui daro pamatinės, aksiomatinės prielaidos, kuriomis, kaip taisyklė, intuityviai remiantis yra vertinami visuomeniniai reiškiniai ir ant kurių, kaip pažintinių pamatų, statomi minties rūmai. Arba kognityvinės smėlio pilys.
Taip buvo visada. Nuo to praeityje griuvo marksistiniai projektai, kurie buvo grįsti keletu ydingų prielaidų, pavyzdžiui, kad tik daiktai sudaro turtą. Tai tęsiasi ir dabar, 21-ojo amžiaus „žinių visuomenėje“, traškant braškant per aksiomatines siūles liberaliam projektui.
Pasirinkus neteisingas pažinimo prielaidas, daromos ne tik akademinės klaidos, bet ir nueinama neteisingu žalingos praktikos keliu, kuris gali atnešti ne milijoninius, bet milijardinius ar net trilijoninius nuostolius.
Net „modernios“ „žinių visuomenės“ universitetai to nežino ir, atitinkamai, to neįvertina bei nemoko tų dalykų savo studentų. Nes akademinė filosofinė mintis yra prislopinta ir todėl degradavusi. Ekonominių teoretikų Lietuvoje arba nebeliko, arba jie aktyviai nedalyvauja visuomenės sąmonės formavime. Gal būt yra blokuojami.
Pasekmes skvarbesnį intelektualinį žvilgsnį išlaikę suvokia. Vyksta ne tik individo, mikro lygio pasislinkimai toliau nuo tiesos, bet ir neigiami makro lygio tektoniniai poslinkiai socialiniame – politiniame, ekonominiame, teisiniame – mintijime, politinių sprendimų priėmime bei tų sprendimų įgyvendinime.
Panagrinėkime klausimą konkrečiau šio tekstelio pavadinimo kontekste. Užduokim sau klausimą: kokia, sąmoninga ar nebylia, prielaida vadovaujamės priimdami sprendimus ekonominiais valstybės ir kapitalo santykių klausimais?
Teoriškai egzistuoja trys atsakymų variantai: 1) kapitalas yra svarbesnis nei valstybė; 2) valstybė yra svarbesnė už kapitalą; 3) abu pradai – privatus ir valstybinis – yra vienodos vertės, lygūs pagal savo reikšmę bei įtaką ekonominiam gyvenimui.
Buitinės sąmonės, virtuvinio, atleiskit, mąstymo lygmenyje adekvačiai atsakyti į šį, mūsų šalyje viešai beveik neužduodamą, klausimą neįmanoma. Reikia pakilti į filosofinį, paradigminį mąstymo lygmenį.
Virtuvėje iki ašarų (kraujo nereikia) galima ginčytis: vienas gali sakyti, kad kapitalas yra visuomenės maitintojas ( verslui labai patinka šis jam priskiriamas vaidmuo) ir todėl jo interesai yra svarbiausi. Kitas asmuo, pirmojo oponentas (už tai pastarąjį galima apkabinėti verbalinėmis „sovietiko“, „socialisto“ etiketėmis) bandys užginčyti, ir tai nedrąsiai, nes ne virtuvėje tai skelbti mūsų laikais pavojinga – teigti, kad valstybė yra svarbiau. Tiesiog jis tuo TIKI.
Gali atsitikti taip, kad ginčo pabaigoje susitaikymo labui ginčo dalyviai pripažins abiejų pradų – privataus ir valstybinio – lygybę ir lygiateisę partnerystę. Nors atsitiktinai ginčą stebėjusiam mąsliam prašalaičiui visgi taip ir liks neaiškus ginčo rezultatas. Taip, ginčininkai susitaikė, tačiau argumentuoto atsakymo į klausimą taip ir nėra.
Taigi, dar kartą: kas svarbiau- valstybė ar privatus pradas? O gal jie gali būti vienodų galių partneriai?
Tvirtą atsakymą į šį klausimą galima gauti tik holistinės paradigmos rėmuose. Kitaip sakant, holistinės aksiomatikos pagrindu.
Individualistinė/liberali paradigma mus nuveda į šalį, nes jos pamatinė prielaida yra ydinga – ji kaip vienintelį visuomenės tikrovės subjektą pripažįsta esant atskirą individą.
Individualistams neegzistuoja grupiniai, bendruomeniniai visuomeninio gyvenimo aktoriai – šeima, tauta, valstybė… Metaforiškai kalbant, visuomenė, jų manymu, sudaryta tik iš atomų. Visuomenėje atomai yra, tačiau jokių visuomenės molekulių, ląstelių ar organizmų negali būti ir nėra.
Kaip taisyklė, užmiršta pridėti – fiziškai nėra. Todėl ši, individualistinė, pasaulio suvokimo paradigma dar vadinama atomizmu.
Iš šios prielaidos ji liberalams yra įrodinėjimo nereikalaujanti, savaime suprantama aksioma, seka labai toli siekiančios išvados. Jei teisinga yra aksioma, kad nėra grupinių darinių, įvairaus pobūdžio bei lygio bendruomenių, nėra prasmės kalbėti apie solidarumą, bendrus tikslus bei bendruomenių kuriamą bendrąjį gėrį ir t.t.
Egzistuoja tik privatus, asmeninis gėris ir vienintelė racionali atskiro individo elgsenos forma yra konkurencija. Nes jei nėra bendruomenių, vadinasi, nėra ir jas cementuojančio solidarumo. Pridėsiu – ne apskritai vienybės, bet tikslinės vienybės bendrojo, sisteminio gėrio labui.
Toks mintijimas yra logiškas individualistinės paradigmos, pasaulėžiūros ribose. Taip, jis – formaliai logiškas, tačiau nerealistinis. Tikrovėje, nepaisant dabartinio šios paradigmos dominavimo, mes visgi realiai turim ir šeimas, ir tautas, ir net tautų sąjungas. Pavyzdžiui, Europos sąjungą, kuri yra, nepaisant ideologinio presingo, ne individų suma, bet valstybių bendruomenė. Pastaroji, pagal holistinį jos apibrėžimą, jei nebūtų ideologiškai supančiota liberalios ideologijos, turėtų solidariai ir veiksmingai kurti bendrą europinį gėrį – visų rūšių saugumą, teisingumą plačiąja to žodžio prasme, bendrą europinę tvarką ir t.t.
Per dešimtmečius trukusią akademinę karjerą sustygavau holistinės paradigmos metmenis, išryškinau jos prielaidų sistemą arba, kitaip sakant, aksiomatiką. Savo akademiniuose darbuose holistinę argumentaciją esu išdėstęs plačiai. Čia dėl vietos stokos ir publikacijos pobūdžio turiu tai padaryti telegrafiniu stiliumi.
Nuoseklus holistas pripažįsta, kad fizine prasme egzistuoja tik individas. Jis tikrai yra visuomenės kaip sociumo atomas. Nėra atomo, nėra visuomenės. Visgi tie individai/ atomai jungiasi į molekules, ląsteles, organus. Turima omenyje šeima, bendruomenė, institucija, tauta, valstybė ir pan. Ir tos visuomenės molekulės, ląstelės bei organizmas kaip sistema turi savąjį, dalinai savarankišką gyvenimą, turi savo funkcionalumo, reguliavimosi režimus.
Skirtingai nei individas, viršasmeniniai dariniai neturi fizinės išraiškos. Tai ir klaidina individualistiškai mąstančius liberalus.
Ar jums teko matyti valstybės, demokratijos nuotraukų? Man neteko. Tačiau teko skaityti jų verbalinius aprašymus, apibrėžimus. Ir prisidėti prie jų tikslinimo.
Nėra tokių daiktų kaip teisingumas ar saugumas. Tai nereiškia, kad tokie neapčiuopiami visuomeniniai reiškiniai neegzistuoja. Jie yra, nes mes juos nuolat aptarinėjam kaip visuomeninės sąmonės reiškinius.
Toliau iš pasakyto galim daryti išvadą, kad visuomeninė tikrovė yra hierarchiška, pakopiška. Daugiaaukštės sistemos – visuomenės pamatinė pakopa yra individas. Virš individo yra šeima, įvairios (teritorinės, etninės, religinės ir t.t.) bendruomenės, tauta, valstybė.
O dabar giliau įkvėpkite – aukštesnės pakopos yra svarbesnės ir ilgaamžiškesnės nei žemesnės. Jos ne absoliučiai, bet dideliu laipsniu lemia žemesnių pakopų gyvenimo sąlygas ir pobūdį.
Mūsų asmeninį gyvenimą lemia ne tik mūsų pačių veiksmai, bet ir valstybės kaip piliečių bendruomenės sprendimai, valdžios institucijų formuojamos visuomeninio gyvenimo taisyklės – Konstitucija, įstatymai ir t.t.
Valstybė kaip visuomeninis organizmas yra svarbiau nei individas. Lietuva yra svarbiau nei Povilas Gylys. Nežinau, ar atlaikysite – Lietuva yra svarbiau net už Vytautą Landsbergį.
Beje, racionalu bei moralu tikėtis, kad Lietuvos valstybė išliks ir tada, kai aukščiau paminėtų dviejų asmenų (atomų „Vytautas“ ir „Povilas“) jau nebus. Norisi palinkėti, kad socialinis organizmas „Lietuva“ išliktų kuo ilgiau, kad jo nesunaikintų vidaus ir užsienio priešai.
Išpurenus paradigminę dirvą, atėjo laikas atsakyti į tekstelio pavadinime užduotą klausimą: ar mes esame teisingai pasirinkę atsakymą į klausimą daugeliu atveju nebyliai vadovaudamiesi individualistine/ atomistine/liberalia paradigma, kad kapitalas yra svarbiau ir našiau nei valstybė?
Holistinėmis pamatinėmis prielaidomis, holistinėmis aksiomomis besivadovaujantis asmuo gali aiškiai ir nedviprasmiškai atsakyti. Atsakymas toks: kadangi valstybė yra VISA piliečių bendruomenė, kadangi ji yra VISAS sociumas su savo valdymo institucijomis, o kapitalas atstovauja DALINIUS, privačius interesus, ji, valstybė, yra aukščiau nei privatus kapitalas. Pastarasis yra svarbi, bet, visgi, DALIS. O dalies interesai negali nusverti viso sociumo interesų. Kita vertus, sociumas turi adekvačiai vertinti bei atsižvelgti į verslo poreikius.
Tokia holistine nuostata turėtų vadovautis visi tikri, tradiciniai krikščionys demokratai bei tradiciniai, leftistais dar netapę, socialdemokratai ir kitos neliberalios, tarkim, tautinės partijos. Nemutavusios, nesuliberalėjusios politinės partijos neturi leisti privačių interesų dominavimo viešųjų, bendrųjų nacionalinių interesų atžvilgiu.
Deja, šiuo metu tokio pasipriešinimo beveik nėra. Geriausiai tai matoma stebint energetikos sektoriaus (Ignitis), medicinos, švietimo privatizavimą, pasiruošimą privatizuoti miškus ir t.t. Kadangi šis privatizavimo procesas yra paradigmiškai ydingas ir amoralus, jį galima vadinti prichvatizacija.
Prichvatizacija, dažniausia nebyliai, implicitiškai, yra grįsta individualistine/liberalia pasaulėžiūra – viešųjų, bendrųjų interesų nėra, o jei kažkiek jų yra, jie nėra svarbūs. Todėl prichvatizacija yra ekonomiškas veiksmas. Taip nėra, nes energetika, švietimas, medicina, miškai yra didžia dalimi viešojo intereso zonoje esantys sektoriai.
Tikiuosi, kad bent dalį skaitytojų įtikinau, kad teorija yra svarbi ir kad bloga teorija gali būti kognityvinė bei ideologinė priedanga žalingai praktinei veiklai vykdyti.
Paradigminė prielaida, kad kapitalas yra svarbesnis nei valstybė, yra neteisinga, o veiksmai grindžiami šia nuostata yra žalingi, antiekonomiški.
