Skaitai Sauliaus Skvernelio pareiškimus dėl jo prisijungimo prie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LŽVS) bei norą išsilaikyti ministro poste ir suvoki, kaip netoli Lietuvos „elite“ yra pažengęs valstybės sąrangos suvokimas. Ministras, pareiškęs, kad rinkimuose dalyvaus LŽVS sąrašuose, priėmė POLITINĮ sprendimą. Pastarasis reiškia, kad jis AUTOMATIŠKAI išeina iš koalicinės Vyriausybės. Mat tą koaliciją sudaro LSDP, Darbo partija ir Tvarkos ir teisingumo partija. Kiekviena partija koalicinėje Vyriausybėje gauna kvotą, daugmaž proporcingą vietų skaičiui Seime. TT partija Vyriausybėje pagal kvotą yra gavusi dvi ministerijas. Tai Aplinkos ir Vidaus reikalų ministerijos.
Ponas ministras S.Skvernelis, iš TT partijos gavęs pasiūlymą užimti ministro postą, turėjo suvokti, kad jis de facto tapo politiku. Darbas Vyriausybėje yra valstybės valdymo, t.y. politinis darbas. Tapęs TT partijos atstovu Vyriausybėje, jis prisiėmė įsipareigojimą pagal išgales vykdyti šios partijos programą ir partijos atžvilgiu elgtis lojaliai. Čia nekalbėsime apie taip vadinamas technokratines vyriausybes, nes dabartinė vyriausybė yra politinė.
Iškilus esminiams nesutarimams tarp partijos ir ministro yra bent trys išėjimo iš konflikto variantai. Pirma, ieškoti kompromiso, antra, savanoriškai atsistatydinti ir, trečia, būti partijos atšauktu (tai neseniai įvyko Darbo partijoje, kai ji nusprendė atšaukti švietimo ministrą Dainių Pavalkį). Prisijungus prie kitos politinės jėgos, kuri šiuo metu nėra parlamentinė, lieka tik du paskutiniai variantai – atsistatydinimas arba atstatydinimas.
Visišku absurdu – ir čia tenka sutikti su taip padėtį apibūdinusiu Valentinu Mazuroniu – laikytina situacija, kai ministras padaro POLITINĮ žingsnį ir prisijungia prie kitos partijos, bet nori išlaikyti ministro postą.
Tokį požiūrį gali diktuoti arba noras išlaikyti postą bet kokia kaina, arba visiškas politinis neraštingumas, arba noras suvelti, dezorganizuoti koalicinės Vyriausybės darbą. Vadinasi, ir valstybės valdymo procesus. Kitaip sakant, pakenkti nacionaliniams interesams.
Juk Ramūno Karbauskio partija nėra koalicijos narė. Ji net neturi frakcijos Seime. Jeigu ji tokią frakciją turėtų ir ji būtų priimta į koaliciją, tuomet p. R. Karbauskis galėtų derėtis dėl S.Skvernelio išlikimo ministro poste. Tarkim, perdalinant ministerijų kvotas tarp koalicijos partnerių.
Bet taip nėra. Vadinasi, išlieka aukščiau pateikti S. Skvernelio veiksmų paaiškinimai – konstitucinės sąrangos nesupratimas, įsikibimas į ministro kėdę arba noras kenkti koalicijos darbui.
Iki šiol maniau, kad p. S. Skvernelis, kaip žmogus turintis teisininko diplomą, yra susipažinęs su pagrindinėmis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, supranta koalicinės veiklos abėcėlę. Po jo paskutinių pareiškimų tuo smarkiai suabejojau.
Suabejojau ir jo moralinėmis savybėmis. Viena vertus, jis kalba apie tai, kad jis negali būti partijoje, kuriai pareikšti įtarimai, nors kaip tik iš šios partijos yra gavęs ministro postą. Negi buvęs Policijos departamento vadovas nežinojo, jog eidamas į ministrus nuo įtartinos partijos susitepa, praranda savo gerą, nesutepto žmogaus vardą? Kai ėjo į ministrus, jis nepaisė minėtų įtarimų, kai nori pasitraukti iš koalicinės partijos ir prisijungti prie kitos jėgos, jis staiga prisimena, kad buvo „susidėjęs“ su, esą, nešvaria partija. Atleiskite, bet tai dvelkia politiniu chameleoniškumu. O tai nėra aukštos politinės moralės požymis.
Pone ministre, Jums suteikta galimybė pasielgti garbingai – savo noru pasitraukti iš ministro posto ir ramia sąžine dalyvauti rinkimuose nuo LVŽS. Geranoriškas patarimas – pasinaudokite šia galimybe ir nejuokinkite žmonių.
P.S. Bus įdomu stebėti mūsų viešosios nuomonės formuotojų reakciją į susidariusią situaciją. Ar jie, tarkim, politologai, išdrįs visuomenei aiškinti daugpartinės sistemos veikimo principus parlamentinėje demokratijoje?
Povilas Gylys,
Seimo narys
