Prof. Povilas Gylys
Sukritikavau Karlą Marksą ir liberalus, daviau suprasti, kad mokytojas nėra išlaikytinis, juo labiau- parazitas. Tačiau kol kas to neįrodžiau. Ir negalėjau, nes iki šiol nepaaiškinau, kas yra turtas. Vienok, aiškiai neapibrėžęs, kas yra turtas, ekonominės gėrybės, negali tvirtai pasakyti, kas yra turto kūrėjas ir kas – tik išlaikytinis.
Nei K. Markso, nei F. Hayeko mokymų pagrindu į šiuos klausimus patikimai atsakyti negalima. Netvirtos yra jų prielaidos teigiant, kad turtas yra tik daiktai (taip sakė tarybiniais laikais dominavę klasikiniai marksistai) ar tik prekės (taip mano šiuo metu viešpataujantys neoliberalai).
Tad kas yra turtas? Laikas atsakyti. Pradedame. Tiesa, tam reiks jūsų, mielas Skaitytojau, nemenko susikaupimo, nes kalbėsime ne apie banalius, bet apie konceptualius, pasaulėžiūrinius dalykus. Juos suvokti nepalyginamai sunkiau nei buitinio gyvenimo faktus. Iš karto pažadu, kad kalbėsiu, kiek įmanoma, paprasta kalba, vengsiu taip paplitusio akademiniuose sluoksniuose „mokslinio“ žargono.
Visuomenė turtinga dviejų rūšių žmogui, bendruomenėms naudą teikiančiomis gėrybėmis. Vieną jų sudaro gamtos (Dievo ) dovanos – saulės šviesa, oras, vanduo, nafta, gamtinės dujos ir t.t. Jų žmogus ir visuomenė kaip bendruomenė nekuria. Tos gėrybės atsiranda žmonėms nenaudojant savo fizinių ir dvasinių jėgų, laiko, įrankių ar mechanizmų ir kitokių išteklių. Tos gėrybės plačiąja, ne tik pinigine, prasme yra NEMOKAMOS.
Kitą visuomenės turto dalį sudaro gėrybės, kurias žmonės, jų grupės kuria naudodami savo biologinę – fizinę bei psichinę – energiją, žinias, mašinas, įrengimus, t.y. įvairius IŠTEKLIUS (tai gali būti ir daiktai, ir nematerialiniai produktai). O tai reiškia, kad ši gėrybių grupė yra MOKAMA plačiąja to žodžio prasme, nes kaštuoja minėtų išteklių sąnaudas.
„Iš dangaus“ nenukrenta nei kirviai su puodais, nei kompiuteriai su išmaniaisiais telefonais, nei žinios, nei įstatymai – jie yra žmogiškų, techninių ir kitokių išteklių panaudojimo rezultatas. Jų kūrimas, gamyba reikalauja tų išteklių SĄNAUDŲ. Tos išteklių sąnaudos ir yra užmokėjimas už norimas gėrybes. Tų gėrybių sukūrimo kaštais mes mokame už mums naudą teikiančių gėrybių atsiradimą.
Darom pirminę išvadą – visos naudą teikiančios gėrybės, kurios yra visuomenės sukuriamos naudojant jos (iš anksto pasakysime – ribotus) išteklius, yra visuomeninės kilmės turtas. Šios logikos rėmuose ir šaltkalvis, ir žemdirbys, ir programuotojas, ir mokytojas, ir, nepatikėsite, aktorius yra turto kūrėjai. Nė viena iš šių žmonių grupių nėra išlaikytiniai. Visi jie prisideda prie visuomenės turtinimo, prie bendros visuomeninės gerovės kilimo, prie taip vadinamo gerovės valstybės modelio įgyvendinimo.
Tiesa, jie tai daro teikdami skirtingas (stalius – vienokias, mokytojas ar žurnalistas – kitokias) gėrybes. Jeigu kurių nors gėrybių ima stigti, ima strigti visuomenės kaip sociumo gyvenimas ir jo raida. Gerovės valstybės šalyje yra mažiau.
Dabar žinome, kad mes gyvename naudodami dvi gėrybių grupes – gamtinės kilmės ir visuomeninės, civilizacinės kilmės gėrybes. Pastarosios skirstomos į privataus, asmeninio vartojimo ir bendro, grupinio naudojimo gėrybes. Pavadinkime jas atitinkamai PRIVAČIOMIS (private goods) ir VIEŠOSIOMIS gėrybėmis (public goods). Maistas yra bene ryškiausias privačios gėrybės pavyzdys – jį, nors ir kaip jis becirkuliuotų visuomenėje, galų gale suvartojame savo individualaus organizmo poreikiams tenkinti.
Ryškus viešosios gėrybės pavyzdys yra valstybės konstitucija, kuri tenkina bendrą piliečių bendruomenės poreikį turėti pamatinių teisinių bendro gyvenimo taisyklių sistemą. Konstitucija yra bendro naudojimo viešoji gėrybė. Ji yra svarbi nacionalinio turto dalis. Nors nei marksistai, nei liberalai su tuo nesutiktų. Nes konstitucija nėra nei daiktas, nei prekė.
Privačios gėrybės paprastai (nors gali būti išimčių) gaminamos konkurencinėmis, rinkos sąlygomis arba kitaip – versle, kapitalistinėje sanklodoje. Jos ten įgyja prekių formą ir jomis prekiaujama.
Viešosios, bendrojo naudojimo gėrybės – tokios kaip teisingumas, nacionalinis saugumas – yra gaminamos, kuriamos solidariai iš BENDRŲ IŠTEKLIŲ. Ir daroma tai viešajame sektoriuje, kuris, kurdamas viešąsias gėrybes, naudoja dvi išteklių rūšis – per mokesčius surinktas biudžetines lėšas ir piliečių pasirengimą veikti suburtai, solidariai bendrojo gėrio labui.
Paskutiniai teiginiai sukrečiančiai veikia liberaliai indoktrinuotą mūsų visuomenės sąmonę. Norėdamas sušvelninti galimą dvasinį sukrėtimą, padarysiu pauzę iki kito karto. Ten konkretizuosime mintį apie tai, kad mokytojas yra labai specifinio ir ypač svarbaus turto kūrėjas. Įdomu bus ne tik pedagogams, bet ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams – teisininkams, politikams, administratoriams, teatralams, rašytojams…
