Ar laukiate Pasaulio pabaigos? Aš laukiu. Ar ji įvyks? Taip, įvyks.
Tik nepamanykite, kad pastebėjau asteroidą skriejanti Žemės link ar išauginau savo namo rūsyje mirtinas bacilas, nužudysiančias žmoniją it koks paukščių gripas. Būkite tikri – jūsų nuodėmingais kūnais nebus nuklotos miestų aikštės, nes jūs liksite gyvi net ir pasibaigus Pasauliui. Įprastam Pasauliui, kuris slypi mūsų pačių galvose. Laimingi tie, kas jau pradėjo jį griauti, o dar laimingesni tie, kam jau nebeliko ko griauti.
Tiek to, išsklaidykime mistikos dūmelį ir imkimės kopti iš savo galvų Pasaulio, o tiksliau – Šiuolaikinio Vakarų Pasaulio, suneštas šiukšles. Tiesa, jei tikitės iš manęs ilgos ir nuobodžios paskaitos apie „pamatines vertybes“ , „grįžimą prie šaknų“ ar panašių tradicionalistinių mantrų kartojimo – nuvilsiu. Dažnas sudirgęs, išvargintas ir kraštutinio kapitalizmo individas iš tiesų atranda „trečią kelią“ žmonijos vystyklų amžiuje. Mitologija, bjauri mitologija įsitvirtina jo sąmonėje. Tai mišinys iš istorijos nuogirdų, vaikystės pasakų ir Holywood’o kino atplaišų. Nebuvo „aukso amžiaus“ nei kuomet buvo statomos Egipto piramidės, nei kuomet graikai gyveno vergovinės demokratijos sąlygomis, nei kuomet Mindaugas krauju lipdė į krūvą žemes, kurias kažkas Lietuva pavadino. O po to sekė keli šimtmečiai, kuomet tradicijos ir „tvirta moralė“ buvo, o „aukso amžius“ taip ir neprasidėjo. Tačiau negi ką gali paaiškinti tiems, kas laukia aušros, atsisukę nugara į tekančią saulę.
Tačiau grįžkime prie šiukšlių, kurias mums sukrovė ir kurias mes kartais laikome vertingomis. Korporacinė civilizacija, o būtent taip aš siūlyčiau vadinti dabartinį žmonijos raidos etapą, kaip ir visos civilizacijos formos turėjo pradžią ir, kaip ir visos, turės savo pabaigą. Ir toji pabaiga ateis, kuomet išsigims, žlugs trys jos pagrindiniai ramsčiai. Tai laisvų galimybių (amerikietiškos svajonės) mitas, teigiantis, jog kiekvienas gali tapti turtingu – tereikia laimėti konkurencinę kovą.
Iš šio mito kyla laisvosios rinkos mitas, teigiantis, be kita ko, kad žmonijos progresas priklauso nuo konkurencijų visumos, kurių metu pažangiosios gamybos formos nugali pasenusias.
Na ir galiausiai, post-industrinio kapitalizmo pagimdytas mitas apie 2-jų lygiaverčių visuomenės gamybos formų t.y. realaus sektoriaus ir vadinamojo finansinio egzistavimo būtinybę.
Be abejo, galite man prieštarauti, sakydami, kad yra ir daugiau ramsčių, laikančių šią civilizaciją. Esu beveik tikras, kad paminėsite hierarchinę struktūrizuotą visuomenės sandaros formą, valstybe vadinamą. Tačiau valstybė, maža to, kad nėra korporacinės civilizacijos išradimas, jos vaidmuo, kaip suverenaus reguliuotojo, vis silpsta. Jau turime padėtį, kurioje ne tradicinė valstybė valdo procesus, o globalūs procesai verčia valstybes taikytis prie jų.
Tuo pačiu aš atsakau visiems tiems, kurie stebėsi, kodėl nepuolu šokinėti iš džiaugsmo matant nacionalinių valstybių išslydimą korporacinės civilizacijos katile, nors tai būtų labai „kairuoliška“ ir madinga. Galiausiai valstybė tai, pagal idealų variantą, – tik visuomenės susitarimo dėl bendros sąveikos forma ir ji toli gražu nebūtinai turi būti grindžiama vien kapitalistiniu ekonomikos modeliu, nei kalbiniu bendrumu, nei tariamu istoriniu tęstinumu. Net teritorinės ribos yra sąlyginis dalykas. Kaip keistai beskambėtų, tačiau galime drąsiai nagrinėti ir eksteritorinės valstybės modelį. Juolab, kad jau šiandien galima teigti, kad toks modelis iš dalies egzistuoja. Izraelis ir su juo glaudžiai susijusi pasaulio žydų bendruomenė yra to pavyzdys. Tradicinę kinų migraciją nagrinėjant galime aptikti dar vieno galimo valstybes modelio – eksklavinės valstybės atsiradimą. Tuomet už teritorinių šalies ribų esantys faktiniai šalies piliečiai (t.y., nepraradę kultūrinių ryšių su gimtine) gyvena vienas šalia kito. Ir šiuo atveju aš siūlyčiau nepainioti su nuo seno žinoma geto formą. Getas pirmiausia buvo kalbinės, religinės ar kultūrinės savisaugos priemonė. Eksklavinė valstybė – tai jau plėtros būdas.
Kodėl aš tapatinu Korporacinę civilizaciją su tuo, kas vadinama Vakarų Pasauliu (ar Vakarų Civilizacija)? Laikykite tai vaizdine priemone, leidžiančia didesniam skaitytojų ratui suprasti apie ką kalbame. Be abejo, kalbame apie Korporacinę civilizaciją, kurioje nėra jokių „Vakarų“ ar „Rytų“ ir apskritai nėra jokių etnocentristinių branduolių. Ir telieka prieraišumas aukščiau minėtiems trims principams.
Tai vis tik kaip atrodys Pasaulio pabaiga? Tai bus pasaulio, suprantamo kaip korporacinė civilizacija, pabaiga. Tie, kas išėjo ir okupavo gatves, jau netiki laisvomis galimybėmis. Jų galimybės ribotos socialine padėtimi taip, kaip viduramžiais galimybės būdavo ribojamos kilme. Ir vargu ar grįžimas prie gerovės valstybės modelio juos jau patenkins. Susitraukiantis realios ekonomikos sektorius (JAV 1929 m. realaus/ finansinio sektoriaus santykis buvo 20/80 proc., 2010 80/20proc) jau negali gyventi net ir tariamos laisvosios rinkos sąlygomis, nes konkurencija grindžiama ne pažangaus produkto pergale prieš mažiau pažangų, o tobulesne rinkodara. Atitinkamai realusis sektorius vis labiau stagnuoja.
Tereikia prisiminti, kad realiame ekonomikos sektoriuje dirba daugiausia socialiai pažeidžiami darbuotojai ir štai jau turime klasikinę situaciją – revoliucijos situaciją. Tereikia katalizatoriaus, kuris puikiai gali būti dar labiau plėstis negalintis vadinamasis finansinis sektorius, t.y. niekuo nepadengtų pinigų gamybos mašina. Tai, ką matėme 2008 m., – tai tik vienos ekonomikos, nors ir didžiausios, vieno finansinio sektoriaus (hipotekos) sukrėtimas. Visa, kas vyko po to, – tik atgarsiai. Mes dar nematėme pensijų fondų krizės, kuri yra neišvengiama ir kuriai prasidėjus, 2008 m. bus it lengvas krėstelėjimas.
O kas liks po to? Sugrįžimas prie tradicinių nacionalinių valstybių, kurių kiekviena tvarkysis kaip išmano? Eksteritorinių ar eksklavinių valstybių atsiradimas, kuomet laimės tie, kas sugebės sujungti visame pasaulyje esančių bendrapiliečių jėgas bendriems tikslams siekti?
Tie, kas pasirinks pirmąjį kelią, pasmerks ir vėl atkartoti visą kelią tik tam, kad suprastų, jog visuomenė nėra pilies įgula, privalanti saugoti jos sienas ir negailestingai smerkti tuos, kurie atsidūrė už jų. Galiausia toji valstybė bus praryta kitų.
Mūsų padėtis tokia, kad jau šiandien galime ir turime kurti tai, ką aš pavadinčiau globalios Lietuvos modeliu. Teritorinėje šalies dalyje privalu kuo greičiau suteikti piliečiams kuo daugiau valdžios svertų . T.y. turėtume vadovautis Šveicarijos modeliu. Tuo pačiu piliečiai savo ar ne savo valia atsidūrę už teritorinių šalies ribų neturi prarasti ryšio su Tėvyne. Ir nereikia juos statyti prieš pasirinkimą arba Lietuvos arba kitos šalies pilietybė. Svarbiausia daryti viską, kad išliktų kultūrinis ir kalbinis ryšis ir galimybė bet kada grįžti namo. Tegul antroji ar net trečioji pilietybė bus tik įrankis, supaprastinantis gyvenimą kitoje šalyje. Čia jau turėtume pasimokyti iš Izraelio.
Na, o kokia pas mus bus visuomeninės gamybos forma po „Pasaulio pabaigos“, tuomet tai irgi galėsime spręsti netrukdomi. Ir, manau, tai tikrai nebus dabartinis kapitalizmas.
Vitalijus Balkus
