Sveikatos apsaugos ministrė viešai suabejojo, ar tikrai lietuviai tiek daug geria. Abejonė nukreipta į Pasaulio sveikatos organizaciją – mokslo įrodymus apibendrinantį šaltinį, kurio duomenų ir rekomendacijų pagrindu dešimtmečius kuriama nacionalinė ir tarptautinė sveikatos politika. Šis nutikimas primena, kad abejonė gali būti ir ginklu, kurio noriai griebiasi alkoholio pramonė, pelno vardan nesibodinti žaloti žmonių sveikatos. Abejonių skleidimas, dirbtinė polemika, netikros prieštaros kūrimas – tai tabako pramonės ištobulinta kovos su mokslo įrodymais taktika. Ji išgarsėjo paviešinus Brown & Williamson tabako kompanijos vidinį strateginį dokumentą, kuriame sakoma: „Abejonė – tai mūsų produktas, geriausias būdas kovoti su visuomenės suvokiama faktų visuma. Be to, taip sukuriame diskusiją.”
Tabako pramonė naudodamasi žiniasklaida kūrė alternatyvią realybę, kurioje karaliavo abejonė dėl tabako sukeliamos žalos: gal rūkymas vėžio nesukelia, gal svarbesni kiti veiksniai, tabako pramonė išlaiko valstybę, nesistenkite mirti sveiki, rūkyti kur noriu ir kada noriu – tai laisvės matas. Alkoholio pramonė puikiai išmoko broliškos tabako pramonės pamokas ir sėkmingai jas plėtoja politikų, žurnalistų ir apmokamų pseudo-mokslininkų teiginiuose. Tik visa tai tėra dūmų uždanga.
Problemų sveikatos sistemoje gausu, bet mokslo pagalba didumą jų galima išspręsti. Nors dažniau renkamasi nespręsti: politikai atsisako priimti mokslo įrodymais grindžiamus politinius sprendimus. Taip nutinka dėl politinių procesų, galios žaidimų, kompetencijos stokos, negebėjimo tinkamai paskirstyti lėšas ir prioritetus, neretai visų paminėtų dalykų deriniu. Liūdna ir tai, kad dažniausiai veiksmingų visuomenės sveikatos, aplinkosaugos, verslo reguliavimo politikos priemonių atsisakoma vardan itin siaurų pramonės interesų, kurie yra tiesiog nesuderinami su sveikos visuomenės siekiu.
Kad alkoholio pramonės ir visuomenės sveikatos tikslai yra priešingi, ir arkliui galėtų būti aišku: alkoholio gamintojai norėdami uždirbti daugiau, turi parduoti daugiau, o geresnė sveikata pasiekiama tik vartojant mažiau, arba visiškai atsisakant alkoholio. Pavyzdžiui, viena iš dvylikos 2014 m. mokslo įrodymais pagrįstų Europos kovos su vėžiu kodekso rekomendacijų skamba taip: „Atsisakydami alkoholio, sumažinsite vėžio riziką“. Internete skelbiamuose straipsniuose apie krūties vėžį, prie rizikos faktorių minimi net ir neįrodyti – stresas ir netinkamos liemenėlės, bet nei žodžiu neužsimenama apie alkoholį. Nors pirmą kartą apie alkoholio ir vėžio sąsajas mokslininkai prabilo dar 1987 m., o šiandien nėra jokių abejonių, kad alkoholis gali sukelti burnos ir gerklės, ryklės, kepenų, krūties, stemplės ir storosios žarnos vėžį, apie tai žino palyginti nedaugelis. Ir viešumoje apie tai kalbama retai. Nemaloni tema, kai kasmet Lietuvoje laidojama apie 8 tūkst. onkologinių ligonių. Be to, alkoholiui, skirtingai nuo normalių maisto produktų, padaryta išimtis – nereikalaujama nurodyti „produkto“ sudėtį. Jeigu kantriai su lupa skaičiuojate E priedų skaičių jogurte, keldami alaus bokalą už pergalę prisiminkite, kad tiksliai nežinote, kuo nuodijatės.
Aiškūs ir įrodyti faktai nepatogūs pramonei. Patraukliau atrodo pasakų realybė, kurioje žmonės be žalos sau ir kitiems gertų tiek pat, arba daugiau. Pasaka, kurioje galėtumei šimtus kartų daužyti galvą į sieną ir galvos neskaudėtų. Tam kuriami mitai apie kepenų nežalojančius „taurius“ gėrimus arba „kultūringai“ išgeriamą brendžio butelį, kuris per smegenis perbėga „nepalikdamas pėdų“.
Trumpai priminsiu dėl ko nebeverta abejoti, o netikrumo kamuojami, turėtų pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Čia išvardinti teiginiai, dėl kurių mokslininkai sutaria tiek pat, kaip ir dėl fakto, kad žemė beveik apvali. Taigi. Mokslo įrodyta, kad alkoholis nuodinga, narkotinė medžiaga, sukelianti stiprią priklausomybę, vėžį ir apsigimimus. Nėra saugios alkoholio dozės, jo vartojimas nerekomenduojamas. Alkoholio sukeliama žala tiesiogiai priklauso nuo asmens arba visuomenės suvartoto kiekio. Lietuva (biudžetas ir gyventojai) dėl alkoholio vartojimo patiria mažiausiai 741 mln. litų žalos kasmet. Taip ir šis faktas įrodytas. Skaičius didelis ir toli gražu ne galutinis, o didžiuotis juo neišeina.
Todėl neverta abejoti tuo iš kojų verčiančiu Pasaulio sveikatos organizacijos skaičiumi – Lietuvoje vienam gyventojui tenka 15,4 l suvartojamo gryno alkoholio ir Lietuva atsiduria trečioje vietoje pasaulyje pagal bendrą alkoholio suvartojimą. Verčiau susitarkime, kad šį kiekį būtina sumažinti. Ne lydekai paliepus, man panorėjus, bet remiantis įrodyto veiksmingumo priemonėmis. Pigiausios, lengvai įgyvendinamos ir didžiausią grąžą už mažiausias sąnaudas valstybei alkoholio vartojimo mažinimo priemonės yra šios: alkoholio kainos didinimas, prieinamumo mažinimas, visiško alkoholio reklamos draudimo įgyvendinimas.
O kol kas Lietuva, trypčiodama su pilna nuo alaus pūsle negarbingoje 3-ioje vietoje pasaulyje pagal suvartojamą alkoholio kiekį, tebėra vis mažėjantis agrarinis girtuoklių kraštas, kuris, norėdamas išlikti, turėtų bent perpus sumažinti suvartojamą alkoholio kiekį. Kiekvienas asmeniškai ir visa tauta. Ir pūslei lengviau.
Nijolė Goštautaitė Midttun
