Lietuvoje galėtų įsiplieksti dar vienas pedofilijos skandalas. Jeigu neatsiras jėgų, kurios suinteresuotos ir turi pakankamai galių jį neutralizuoti, užtildyti.
Mat į viešumą iškilo faktas, kad du, kaip spauda rašo, solidų statusą turintys kauniečiai verslininkai tris metus savo namuose Kaune vertė berniuką tenkinti jų lytinę aistrą. Pabrėžiu – tris metus. Be to, patys kaltinamieji, kuriuos portalas alfa.lt įvardija kaip Adą Chazbijavičių ir Andrių Lukoševičių, mažamečio akivaizdoje lytiškai santykiavo. Išeitų, kad jie – gėjai. Esama ir smulkesnių kaltinimų šiems žmonėms. Už visus galimai padarytus nusikaltimus jiems gresia laisvės atėmimo bausmė iki 13 metų.
Šiame teisminiame procese nuostabą kelia mažiausiai viena aplinkybė: kodėl sunkių nusikaltimų padarymu įtariami žmonės nebuvo suimti?
Mano, kaip teisės diletanto požiūriu, tai turėjo būti padaryta dėl to, kad šie, matyt, įtakingi, žmonės nebandytų paveikti kitų proceso dalyvių – nukentėjusio šeimos, liudininkų ir, pagaliau, teisėsaugos pareigūnų. Mes ne tik iš knygų žinom, jog tai dažnai vyksta.
Kita vertus, priėmus tokį sprendimą – nebūtų trikdomas teismo darbas. Juk byla jau yra pasiekusi teismą, tačiau pirmasis teismo posėdis neįvyko jame nepasirodžius įtariamiesiems. Ar nebus taip, kad už viso to slypi kažkokie sandėriai ir, atitinkamai, kontrveiksmai? Pavyzdžiui, žiniasklaidoje vengiama minėti įtariamųjų pavardes. Juk kitose bylose pavardės paprastai yra viešinamos.
Mes, politikai, negalime tiesiogiai dalyvauti teisėsaugos darbe. Tačiau galime ir turime reikšti savo nuomonę, kartu su kitais piliečiais viešai uždavinėti klausimus. Turime teisę laukti argumentuotų paaiškinimų.
Taigi ir klausiame: kas gali paaiškinti, kodėl sunkiais nusikaltimais įtariami žmonės vaikšto laisvėje ir kodėl jiems sudaromos galimybės vilkinti teisminį procesą? Juk, pavyzdžiui, Neringą Venckienę leido suimti, nors kaltinimai buvo kur kas lengvesni. Į tuos klausimus galėtų atsakyti patys teisėsaugininkai.
Galėtų, bet ar teiksis. Ar išdrįs? Juk pedofilai yra jėga. Kovotojai su pedofilija pas mus paprastai tildomi. Ir ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nelengvai sau kelią skinasi tyrimai su kelių dešimtmečių senumo pedofilijos istorijomis. Visgi ten vyksta teisminis procesas, kuriame įtarimai reiškiami maždaug 1400 asmenų. Tai labai įtakingi žmonės. Tarp jų yra net 73 politikai. Kiti – taip pat galingi žmonės – 135 žiniasklaidos, 43 muzikos pasaulio žvaigždės. Jie savo galią naudojo iškrypėliškiems veiksmams. JK policija nustatė, kad įtariami asmenys seksualiai išnaudojo vaikus 154 mokyklose, 75 vaikų namuose ir 40 religinių įstaigų. Taigi, nusikalstamos veiklos mastai įspūdingi. O tai, kad iki šiol tos šalies teisėsaugai vis nepavykdavo nusikaltėlių patraukti baudžiamojon atsakomybėn, rodo, jog teisėsaugai ilgą laiką neužteko galių ir noro ištirti pedofilijos ir užkirsti jai kelią.
Vienas iš dabar britų viešojoje erdvėje cirkuliuojančių paaiškinimų – nenorėta suduoti smūgio valstybės prestižui, nes į pedofiliją buvo įsitraukę ir grupelė Vestminsterio, t.y. politinio elito žmonių. Manau, kad šis argumentas demokratinėmis save vadinančiose šalyse neturėtų būti naudojamas apskritai. Demokratinės sistemos turėtų drąsiai vaduotis iš įvairių nusikalstamų tinklų įtakos. Tuo jos parodytų piliečiams, kad jos turi gebėjimą apsivalyti nuo pūlinių. Negerovių konservavimas nėra demokratiškumo požymis.
O dabar grįžkime į Lietuvą. Savo šalyje turime ne vieną ir ne du pedofilijos atvejus. Tai ir Garliavos mergaitės, ir Viešvilės globos namų, ir Švėkšnos specialiojo ugdymo centro istorijos.
Deja, mūsų valstybė iki šiol nesugeba deramai reaguoti į pedofiliją. Vienais atvejais pavienę, „spontanišką“, kitais atvejais, galima įtarti, organizuotą. Juk ir Prezidentė pripažino, kad Švėkšnos „baliuose“ dalyvaudavo ne tik įstaigos vadovybė, bet ir politikai.
Garliavos mergaitės istorijos atveju mūsų teisėsauga nuėjo dar toliau – nukentėjusią šeimą padarė nusikaltėliais. Nusikaltėliais ta šeima ir jos gynėjai tapo dėl to, kad bandė aiškintis, kas buvo mergaitės skriaudėjais ir pasyviai gynėsi nuo agresyviai veikusių teisėsaugos struktūrų.
Laikausi nekaltumo prezumpcijos. Todėl nieko nenoriu iš anksto paskelbti nusikaltėliais. Tačiau tai, kad nauja galimos pedofilijos Kaune istorija pasiekė teismą, rodo, kad įtarimai kaltinamiesiems turi pagrindo.
Kita vertus, viešojoje erdvėje jau galima stebėti bylos gesinimo, klampinimo požymius. Tuomet kiekvieną normalų žmogų turi apimti nerimas – negi ir šiuo atveju byla bus užgesinta, o, ir tai yra svarbiausia, aukos ir teisybės ieškotojai bus pasmerkti. Kaip ir garsiosios Garliavos istorijos atveju.
Juk pedofilai yra jėga. Jeigu pasakyta būtų netiesa, visose aukščiau minėtose pedofilijos istorijose triumfuotų teisingumas. Arba bent jau būtų matomos REALIOS, neimitacinės pastangos tose bylose.
Povilas Gylys
