Patriotizmas. Kas tai?

Patriotizmas.
Kas tai?
Kaip, kodėl kažkada atsirado ši sąvoka?
Ką ji, nutrynus nesąmones, melus ir apnašas, reiškia?
„Tėvynės meilė“?
Nes mano Tėvynė – geriausia ir gražiausia: jos rašytojai talentingiausi, kalba – seniausia, gamta – nuostabiausia, mąstytojai – giliausi, žmonės – maloniausi, valdžia – išmintingiausia, sportininkai – geriausi etc.?
Ar bent pakankamai šaunūs ir geri, kaip ir kitų, bet, kadangi „mano“ (pasitaikėme gimti toje pat teritorijoje, tai mano), tai privalau juos vartoti ir vertinti labiau nei bet ką kitą? Dainuoti „savas“ dainas, valgyti (ar bent „labiau mėgti“) „savus“ (t.y. šiame krašte įprastus) valgius, vilkėti protėvių sugalvotus rūbus?
O ką, jeigu ne? Ką, jeigu kitų kraštų gyventojams patriotais šia prasme būti lengviau – nemeluojant tikrai yra už ką mylėti Graikiją, Italiją, Vokietiją, Japoniją, Prancūziją, o ką, jeigu mano šalis – mažytė ir, tiesą sakant, niekuo objektyviai neįspūdinga?
Privalau įsikalbėti, įsimeluoti, pasiduoti propagandai, kol patikėsiu? O jei netikiu – tai gal iš to seka, kad „mylėti“ (ką tai bereikštų) neturiu?
O gal patriotizmas – besąlygiškas klusnumas valdžiai?
Ne, patriotizmas – visai ne apie tai.
Jis gimė iš jausmo, kad manąjį status quo (mano įpročius, gyvenimo būdą – kokie jie bebūtų, nebūtinai geri ar geriausi, netgi nebūtinai man patinka, gal net, progai pasitaikius, mielai pakeisčiau; bet jie yra mano startinė pozicija – nepriėmiau jos laisva valia, bet augau joje ir todėl ji tam tikru mastu yra mano dalis, jau vien tuo, kad ją žinau) užpuolė išorinė agresyvi jėga ir terorizuoja mane kaip „tokį“ (kaip čia gimusį, kaip taip kalbantį, tokiuose namuose gyvenantį, tokios muzikos klausiusį, taip besirengiantį etc.).
Todėl ginsiuosi, visomis išgalėmis. Ne todėl, kad aš – būtinai „toks“, bet kad užpuolėte: ramiai sau gyvenau, būčiau toks ar kitoks pagal aplinkybes ir/ar sava valia, bet užpuolėte – vien už tai, kad esu čia, toks, koks esu, arba kokiu jums atrodau. Vien todėl ima norėtis ginti viską, kuo esu „toks“, vien todėl visi šie dalykai tampa išties „manim“; ir šiaip – prie įpročių ir vietų, prie prisiminimų prisirišama. Nes taip – užpuolėte būtent mane, mano teisę į autodeterminaciją.
Tad štai: patriotizmas yra natūrali gyvo padaro reakcija – savigyna. Nieko daugiau, nieko mažiau. Jo nereikia „ugdyti“ – jis bus savaime, jei tik ugdanti propaganda savo melais nesutrukdys.