Rimsta rinkimų kovos aistros, senka rezultatų komentarų tema. Visi žiūri į priekį – ar išliks valdančioji koalicija? Kurie ministrai ir viceministrai trauksis? Kas keisis Prezidentės komandoje? Ar išlips iš gėdingo ir nusikalstamo vilkinimų liūno „Darbą parcijas“ byla? Ar sulauks visuomenė ir aukos teisingumo rezonansinėse bylose? Kas bus toliau?
Uždaryti ką tik praėjusių rinkimų temą dar anksti. Liko neįvardinti kai kurie dalykėliai. Jie itin svarbūs moralios, vertybėmis grįstos politikos, teisingos valstybės ir pilietinės Lietuvos ateičiai. Kodėl tie dalykėliai komentatorių liko nepastebėti, neįvardinti? Gal netyčia? Ten, kur didžioji politika, kur daug valdžios, ten paprastai nieko „netyčia“ nebūna.
Prezidento rinkimai Lietuvoje sutapo su kariaujančios Ukrainos Prezidento rinkimais. Ten vyksta pilietinis karas ir bandymas apsiginti nuo užslėptos aneksijos. Kur karas, ten neapsieinama be žemėlapių: mėlynai pažymima vienos kariaujančios pusės teritorija, raudonai – kitos, juodos rodyklės.
Istorinis paradoksas: 1941 m. keli mėnesiai iki prasidedant nacistinės Vokietijos ir stalininės SSRS ir ginkluotam susirėmimui, sovietų kariuomenės generaliniame štabe Maskvoje vyko imitaciniai generaliteto kariniai mokymai „ant žemėlapių“. Net keli buvę sovietų maršalai savo memuaruose prisimena, kad spalvos ant anuometinių žemėlapių buvo dvi – mėlyna ir raudona.
Ir sutapk tu man šitaip – Z.Vaigausko komisijos žemėlapiuose, kurie atspindi galutinius Prezidento rinkimų rezultatus, taip pat tik dvi spalvos – raudona ir mėlyna. Mėlynai pažymėtos D. Grybauskaitės laimėtos apygardos, raudonai – Z.Balčyčio laimėtos apygardos. Įspūdingas mėlynos ir raudonos spalvos kontrastas. Visa rinkimuose dalyvavusi Lietuva pasidengusi mėlyna nugalėjusios Grybauskaitės spalva ir tik keli raudoni kleksai – Vilnija, Šalčininkai, Visaginas – tenka Z. Balčyčiui. Bet juk tai – „Lietuvos Padniestrė“ ir „Lietuvos Doneckas“. Tik mūsų šalies gyventojų tautinė struktūra – visiškas lietuvių procentinis dominavimas valstybėje – neleidžia Lietuvoje įžiebti Sloviansko fakelo. Na, dar už Balčytį prabalsavo Šilalė. Tai – regionas, iš kurio kandidatas berods yra kilęs, matyt, turi vietos žmonėms nuopelnų. Šitokia rinkėjų elgsena – universalus fenomenas, kadangi „žemiečiai“ dažnokai ir gana nuosekliai visuose rinkimuose balsuoja už saviškį – K. Prunskienę, R. Paksą, G. Vagnorių, M. Petrauskienę, R. Karbauskį, B.Ropę…
Kai supratau Prezidento rinkimų rezultatų politinę ir spalvinę potekstes, net truputį gaila pasidarė ir Zigmo, ir socdemų. Minutėlei dėl to netgi neteisybės jausmas apėmė. Juk nėra tie socdemai tokie jau dideli Lietuvos priešai… Tiesą sakant, priešai, bet tik labai truputį…
Visi, kas turi bent mažumėlę politinės mąstysenos, suprato trumpą, bet labai stiprią žinutę, kurią mums pasiuntė ponas mėlynai raudonas rinkimų žemėlapis. Šitas ponas – pats sąžiningiausias ir patikimiausias rinkimų komentatorius. Tiesa visiems akis bado.
Kai rašiau šį straipsnį, vėl atsidariau VRK interneto svetainę, norėjau tuo gražiu ir sąžiningu ponu komentatoriumi dar kartelį pasigėrėti. Sutikite, juk „mūsyse“ retai pamatysi, išgirsi sąžiningą politinį komentatorių. Deficitinė prekė labai geidžiama. Šiuolaikiniame marketinge netgi tokia pirkėjų gundymo technika egzistuoja, kuomet parašoma: „prekių kiekis limituotas“. Tiesa irgi yra limituota, teisingas politinis komentavimas taipogi yra limituotas gėris. Atsidariau VRK svetainę ir nustėrau: mėlynai raudono kontrasto VRK pieštuose žemėlapiuose jau nebėra. Klusni, savicenzūros valdoma kažkokio valdininkėlio ranka pirminį žemėlapio variantą skubiai pakeitė, perdažė, kad sunkiau būtų suprasti, kad margumynais būtų pridengta esmė. Spėju, kad toji pirminė lakoniška mėlynai raudona žemėlapio versija išliko interneto archyvuose, ją kas nors spėjo nusikopijuoti. Žinia ar žodis, kaip žvirblis, paleidai – nebepagausi. Visa Lietuva- rinkėjai, politikai, komentatoriai spėjo išgirsti, pamatyti mėlynai-raudono pono žinią.
Šalyje reziduojantys užsienio ambasadoriai, ambasadų analitikai irgi tą mėlynai raudoną žinutę pamatė. Pamatė ją ir būrys žvalgų bei analitikų iš ambasados, kuri reziduoja gatvėje gražiu baltišku pavadinimu – „Latvių gatvė“. Įsivaizduoju, kaip jie nuliūdo, sukrito krėsluose. Kažkam nuplaukė ordinai, nuplaukė papulkininkio laipsnis, vardinis ginklas, galbūt su paties Vladimiro Vladimirovičiaus inicialais. O, regis, gražioji paukštė jau buvo pagauta už uodegos…
Pastaruoju metu Lietuva buvo stumiama 20 m. atgal – į platformininkų ir autonomininkų laikus. Specialistai iš minėtos gatvės padirbėjo. Tomaševskio ir Tomaševskininkų vizitai į Maskvą; pavyko kai kuriuos Lietuvos politikus padabinti nelemtomis Georgijaus juostelėmis ir išstumti į viešumą; galiausiai žvalgams, įtakos agentams pavyko pseudo-lenkų ir rusakalbių kolonas sulieti į bendrą tirštą, margą ir vis labiau įžūlėjančią Lietuvos penktąją koloną.
Šantažo ar papirkinėjimo būdu, matyt, pavyko patvarkyti, „pazombinti“ ir atsakingus Lietuvos pareigūnus, nukreipti juos nusikalstamu valstybės ir Tėvynės išdavimo keliu. Turiu galvoje VSD, VRK ir Konstitucinio teismo pareigūnus. Dabartinė valdančioji koalicija ir šiuo metu yra neteisėta. Visa Lietuva matė, kaip Lietuvos rusų aljansas ir Lenkų rinkimų akcija de facto sudarė vieningą rinkiminę koaliciją ir būtent kaip koalicija vykdė rinkiminę kampaniją į Seimą. Visa Lietuva matė, jog šios politinės jėgos atėjimas į LR Seimą KAŽKODĖL buvo galingo stogo pridengtas ir apdorotas pagal tą teisinę procedūrą, kuris taikoma pavienei rinkimuose dalyvaujančiai partijai. Skirtumas esminis, kadangi pavienės partijos praėjimo į Seimą kvota 5 proc. rinkėjų balsų, o koalicijos atitinkamai – 7 proc. balsų. Mus šiandien valdo koalicija ir Seimo nariai, kurių pagal LR įstatymus net neturėjo būti Seime.
Kažkas iš naivių piliečių stebėsis, kaip tatai įmanoma Lietuvoje, kuri laikoma demokratine valstybe? Kova už demokratiją Lietuvoje nesibaigė. Nepaperkamas komentatorius – mėlynai raudonas rinkimų ŽEMĖLAPIS – paskelbė mums naują kovos už demokratiją raundą Lietuvoje.
Keliomis istorinėmis paralelėmis tik noriu priminti, kad patys šlykščiausi politiniai nusikaltimai paprastai visada pridengiami teisėtumo ir aukštos moralės skraiste. Kuo šlykštesnis nusikaltimas, tuo daugiau dengimosi teisėtumu. Galiu patikinti, kad GULAGAS tikrai išdygo teisėtai. Tikrai buvo konkretus stalininio politbiuro nutarimas, tikrai visi imitacinės aukščiausiosios tarybos deputatai – melžėjos ir stachanoviečiai – už tai vieningai nubalsavo. Ir Liaudies Komisarų Tarybos atitinkamas nutarimas tikrai buvo – skirti pakankamai spygliuotos vielos, sarginių šunų…
1949 m. mano būsima motina ir tėvas į Sibirą irgi buvo ištremti „teisėtai“. Tikrai buvo koks nors „troikos“ ir „apylinkės tarybos“ nutarimas. Beje, mano būsimi tėvai – trylikametė ir septyniolikmetis – susipažino gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą. Galime lažintis iš kiek norite, jog ir rankinukas iš žydo odos nacistinėje Vokietijoje tikrai buvo pagamintas „teisėtai“. Irako arba Krymo okupacija irgi įvyko „teisėtai“.
Ypač „teisėtas“ yra nuožmus prokuratūros nenoras tirti pulkininko V.Pociūno nužudymo bylą. Ir nepilnametės E. Kusaitės terorizavimas, kankinimas, jos jaunystės suluošinimas yra „teisėti“. Tikras „teisėtumo“ perlas ant Lietuvos Temidės kaklo yra A.Gureckio privedimas prie savižudybės.
Ir paskutiniai Seimo rinkimai „teisėti“. Ir visi apžvalgininkų komentarai „teisėti“. Ir LR Konstitucinio teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta anuliuoti Seimo rinkimų, yra „teisėtas“. Viskas yra „teisėta“. Jei įnoringa politinė istorija taip pasisuks, kad dabartiniai valstybės išdavikai kada nors atsakys už savo darbus, paradoksas, bet tatai irgi bus teisėta.
Politinė pergalė, galimai Seime pasiekta Valstybės išdavystės ir politinių nusikaltimų pagrindu, avantiūristų akiplotyje sušmėžavęs valdžios lovys sudirgino, sumotyvavo visą penktąją koloną itin sutelktai veiklai. Dabar dar kokius gerus 20 metų, kol Tomaševskis susens, jie nuolat bus pasiruošę klastingam šuoliui, provokacijai, destabilizavimui. Savo Tėvynėje mes dar ilgai būsime viešai žeminami staiga masiškai išplitusiomis Georgijaus juostelėmis. Juk tai ir Muravjovo-koriko juostelė, kuris, iškoręs sukilime dalyvavusius katalikų kunigus bei šlėktas, caro Aleksandro II buvo pamalonintas dovanomis ir apipiltas ordinais. Prieš savo „smertį“ Muravjovas sunkiai bepakildavo iš supamo krėslo, mat ordinai spaudė. Tas krėslas suposi dvare, kurį ištikimam budeliui dovanojo caras.
Beje, enciklopedija rašo, kad Šv. Georgijaus ordinas (ir atitinkamai juostelė) buvo įsteigti dar 1769 m. O juk tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės agonijos laikmetis. Tegul istorikai pasidomi, gal S. Poniatovskis, beje, jaunystėje buvęs Jekaterinos Didžiosios sugulovu, taip pat nešiojosi tą nelemtą Georgijaus juostelę.
Klausimėlis. Kodėl politikos komentatoriai Seimo rinkimų iškastravimo ir valstybės išdavimo akivaizdoje tylėjo, kaip smauglio užhipnotizuotos beždžionėlės? Kas gali paneigti, jog kai kas iš komentatorių negavo 30 sidabrinių? O ką darė tada komentatoriai, apžvalgininkai, elitiniai žurnalistai? Vieni kas keletą mėnesių grasino Prezidentei apkalta, vadino ją viešumoje „politine prostitute“ ir “frigidiška sterva“. Kiti išsukinėjo šitaip šlykščiai, įžeidžiančiai apie valstybės vadovę –Moterį – pasisakiusį, atsiprašant, apžvalgininką A. Vinokurą, ir aiškino, kad šitaip kalbėti apie Prezidentę nėra visai blogai, tiesą sakant, tai – originalu ir progresyvu. Kiti nuolat virkavo dėl visiškai sužlugdytos užsienio politikos, bet taip ir nesiteikė visuomenei pakomentuoti, už ką tada mūsų Prezidentė gavo prestižinį Karolio Didžiojo apdovanojimą? Šis apdovanojimas dalinamas Pasaulio politikos didiesiems už išskirtinius nuopelnus to paties Pasaulio ir Europos politikai. Iš Rytų Europos šį apdovanojimą vos kelios personos tegavo.
Kai Prezidentė pradėjo spausti korupcijoje prasmegusį teisėsaugos elitą, kai inicijavo įstatymus, leidžiančius bausti už neteisėtą praturtėjimą, tada apžvalgininkai verkė, jog mūsų akyse griaunama teisinė valstybė. Teismuose prasidėjo neteisėto praturtėjimo bylų vilkinimas. Esmė ne tie keliolika nelaimėlių, kurie pirmieji pagal naująjį „Grybauskaitės straipsnį“ pateko į teisinio persekiojimo girnas. Esmė ta, kad elitui labai pavojingas pats atitinkamos teisinės praktikos precedentas. Neteisėtas turtėjimas tapo dalies mūsų brangaus elito gyvenimo būdu, standartu, rutina. Minėta nusikaltimų rūšis tapo Lietuvos rykšte, iššaukė masinę darbo demotyvaciją, piktnaudžiavimus socialine pagalba, nepasitikėjimą valstybę ir masinę gyventojų emigraciją. Grybauskaitė pirmoji iš Valstybės vadų, kuri pabandė realiai kovoti su neteisėtu praturtėjimu.
Oligarchų apmokėti analitikai ir žiniasklaidos priemonės uoliai nagrinėjo Prezidentės kalbos manierą ir stilistiką, jos naudojamus būdvardžius, skaičiavo, kiek kartų ji pasakė žodį „aš“. Nustatė, įrodė mums, kad toji kalba jos yra baisybių baisybė. Na, gal Grybauskaitė ir ne Hitleris be ūsų, bet koks Dučė arba Salazaras tai jau tikrai. Kas iš to, kad Adamkus gražbyliaudavo nuosaikiai ir saldžiai. Užtat STT vadą V. Junoką jis visai nesaldžiai išmetė į pensiją, įsikišo į operatyvinius pareigūnų veiksmus. Užteko tik STT agentams kelių aplankų su juodąja buhalterija poėmius iš partijų seifų padaryti. Prezidentas anuomet neteisiniu, neprocesiniu, nekonstituciniu būdu tiesiogiai įsikišo į operatyvinę veiklą, į bylą ir ją grubiai sustabdė. O reikėjo nestabdyti. Gal šiandien apie visuotinę baltųjų apykaklių korupciją tik iš istorijos vadovėlių ir bežinotume? Juk 10 metų laiko tuščiai prarasta. Ir Aukščiausio Teismo pirmininką Greičių Adamkus visai nesaldžiai ir visai nepelnytai apdergė.
Ne pagal kalbos saldumą politikai yra vertinami, o pagal realius darbus. Ir Lietuvos rinkėjai tai įvertino.
Ką dar iškilaus, giliai analitiško nuveikė apžvalgininkai ir žurnalistai? Atkapstė pasenusią, neaktualią informaciją apie Grybauskaitės studentišką jaunystę ir darbinės karjeros pradžią. Lyg Brazauskas, Linkevičius, Šleževičius, Vaigauskas, Paulauskas, Valionis ir begalė kitų nebuvo komunistais? Kas jie, disidentai visi buvo? Zonoje ant narų greta A. Solženycino kamavosi? Gal padėjo R.Kalantai degaus skysčio nusipirkti, matyt, ir patys norėjo už išniekintą Tėvynę fakelu suliepsnoti, tik degtukų po ranka nepasitaikė? Toliau, atkapstė niekinę informaciją apie mažaraštį gaisrinės „šoferiuką“ seržantą P. Grybauską, nuo kurio sprendimų niekas nepriklausė. Bandė iš šito istoriją apie budelį NKVD-istą` sukurpti. O toji – baisioji, esą, niekingai nuslėpė nuo daug kentėjusios lietuvių tautos savo biografiją. Padarykime mintinį eksperimentą.
Neseniai mirė Hitlerio virėjas. Įsivaizduokime, prieš mirtį pas jį ateina vokiečių „BILD“ žurnalistas. Paima interviu ir pusiau nesąmoningo gęstančio senuko apie bet ką. Ir federalinių rinkimų išvakarėse pirmajame puslapyje pasirodo laikraščio „vedamasis“: „Hitlerio parankinis nusineš Angelos Merkel paslaptis į kapą“. Bet juk Lietuvos žiniasklaida būtent panašiai ir padarė – pašnekino devintą dešimtį bebaigiantį, su angelais besišnekantį Burokevičių, paėmė „interviu“…
Antrojo turo išvakarėse atkapstė suvargusį Prezidentės broliuką. Suprask, kokia baisuolė toji Dalia, ant pinigų maišo sėdi, o savo broliuko nepaguodžia. Aišku, kad galėjo kokius 5-7 tūkstantėlius suvargusiam ir ištroškusiam broliukui pamėtėti. Ir tada kokius gerus pusantro mėnesio jokia tiriamoji žiniasklaida, jokia “Rūta pilkoji“ nebūtų to broliuko suradusi, o jei ir būtų radusi, nebūtų prašnekinusi. Niekas, net prisikėlusi motina nebūtų prašnekinusi.
Beje, toji Rūta, kol savo talento juodosioms technologijoms nepardavinėjo, tai iki tol ir supilkėjusi nebuvo. Matyt, nedavė sesė tų tūkstantėlių broliukui. Grybauskaitė yra bene pirmoji ir vienintelė iš dabartinės Lietuvos vadų ir vadukų, kuri niekaip nesinaudojo tarnybine padėtimi, neapipylė savo artimųjų jokiomis privilegijomis, nepradėjo tarnauti, neparsidavė, nei vienai ekonominei grupuotei, nepasismaugė jokiomis rinkiminėmis skolomis ir neskaidriais įsipareigojimais.
Nėra Prezidentės politinėje biografijoje jokio Mansur Sadekov ir nebus dar 5 metus. Nėra „Draugystės“ viešbučio, nėra uošvienės su vienuolynų pastatais, net tvartelio nėra. Ir niekada nieko panašaus nebus. Nes ji kaip Šarlis De Golis – iškilusis Europos politinis riteris – niekada neturėjęs jokių nešvarių turtinių interesų, niekam niekada neparsidavęs ir visada vadovavęsis tik Prancūzijos interesais taip, kaip juos suprato. O suprato jis tuos interesus, kaip rodo istorija, visai neblogai. Nėra čia nieko nepaprasto: kai De Golis, Grybauskaitė ar šiaip Žmogus beatodairiškai myli Tėvynę, savo darbą, pareigą, atsakomybę, tada įvyksta mažas stebuklas – pradedama daugiau ar mažiau teisingai suprasti esmę…
Ištroškusio broliuko išmetimas balsavimo išvakarėse į avansceną – primityvus juodųjų technologijų triukas. Ciniškai bandyta nutaikyti į solidarumo tarp artimųjų jausmą, kuris daugumai lietuvių šventas. Oligarchai ir jų nusamdyta žiniasklaida, taip pat apmokami apžvalgininkai patvenkė prieš Prezidentę didžiulę purvo užtvanką. Melo ir juodųjų technologijų inžinieriai nukreipė tą purvo srautą tik į vieną kandidatę, į politikę-moterį.
Panagrinėkime viešumoje dominavusių tematikų ir žinučių dažnius rinkimų kampanijos metu. Tuščia žinutė irgi yra žinutė. Apie tamsią A. Zuoko praeitį beveik nieko. Apie A. Paulausko politinę akrobatiką ir demagogiją taip pat nieko. Apie KGB šleifą toje šeimoje – nieko. Gali Artūrą mėgti, gali nemėgti, bet tai – ne pižonas. Buvęs genprokuroras, Seimo Pirmininkas, politikas, laikinai ėjęs Prezidento pareigas. Ir šitas ne pižonas iš Seimo tribūnos labai viešai ir atsakingai pareiškė, kad, būdamas vienu iš valstybės vadovų, gaudavo informacijos apie V. Uspaskicho glaudžius ryšius su rusų spectarnybomis. Labai nedetalizavo, iš kur gavo, valstybinė paslaptis. Suprask, kad informaciją galimai gavo iš Lietuvos spectarnybų, iš NATO partnerių žvalgybos. O juk Uspaskichą – šitą blogio ir demagogijos genijų – į didžiąją Lietuvos politiką, nelyginant ryklį, įleido tas pats A. Paulauskas. Kai politiškai subankrutavo, mūsų ne pižonas nušliaužė nelyginant įkyrus anūkėlis atgal pas Uspaskichą ant kelių ir bandė į Prezidento sostą užsiropšti. Vaizdelis ne koks. Deja, apie tai jokie apžvalgininkai ir analitikai nerašė, nepranešė. Analizavo ir pranešinėjo tik apie tai, ką užsakė, ką apmokėjo oligarchai.
Beveik visą praeitą kadenciją iš Lietuvos visuomenės buvo atimta galimybė objektyviai ir visapusiškai žinoti apie mūsų valstybės vadovo veiklą. Buvo apribota piliečių konstitucinė teisė žinoti įvairias nuomones apie tai, ką ir kodėl daro valstybės vadovas. Vienintelis mažytis langelis informacijai – metinis Prezidentės pranešimas, na, dar spontaniški keliolikos sekundžių ar pusės minutės trukmės interviu. Deja, nusamdytų apžvalgininkų choras tuos pranešimus tik kritikuodavo. Pagrindinis argumentas – Prezidentė per daug kartų pasakė „aš“.
Prieš gerus dvejus metus būrelis pilietininkų buvome priimti pas Prezidentę neformaliam pokalbiui. Ilgokai kalbėjomės skaudžiais klausimais apie teisėsaugos degradaciją, rezonansines bylas ir pan. Pokalbis buvo draugiškas, bet mes Prezidentę nuolat atakavome pilietiškais klausimais. Pilietinio nusivylimo pagautas, aš paklausiau labai tiesmukai: „Kodėl Putinas gali išeiti prieš du tūkstančius žurnalistų ir laisvai, improvizuotai bendrauti su jais net 4 valandas? O Jūs, ką, negalite? Kuo Jūs prastesnė? Turite iškalbą, humoro ir improvizacijos jausmą, prireikus susiorientuojate žaibiškai? Kodėl nepaaiškinate visuomenei savo politikos ir kai kurių poelgių motyvų“?
Atsakymas buvo maždaug toks: „galėčiau ir norėčiau, deja, Lietuvoje nėra nei vienos man draugiškos žiniasklaidos priemonės. Mažiausias pasisakymo nuokrypis ar dviprasmybė ir mano žodžiai tuojau pat bus ištraukti iš konteksto, prasidės manipuliacijos, juodosios technologijos… Tokiomis sąlygomis aš priėmiau sprendimą, kiek tai įmanoma, dozuoti savo pasisakymus, pasisakyti minimaliai“.
Visas mano „pilietinis pyktis“ subliūško nelyginant pradurtas balionas. Supratau, kad Ekscelencija teisi. O juk berods dar nebuvo „šimtmečio veikalas“ apie Grybauskaitės kalbos manierą parašytas, dar nebuvo „ministras čia ne prie ko“. Kuo labiau artėjo 2014 m. Prezidento rinkimai, tuo daugiau purvo buvo patvenkta, tuo kryptingiau visą purvą norėta išlieti ant vieno žmogaus, ant vienos moters.
Iš tiesų biblijinis vaizdas – Dovydo kova prieš Galiotą. Vienoje pusėje oligarchų pinigai, visa armija jų nusamdytų specialistų – apžvalgininkų, žurnalistų, prodiuserių, įvaizdžio gamintojų ir įvaizdžio žudytojų, taip pat visa korumpuota ir neteisėtai turtėjanti Lietuvos ponybė. Paradoksas, bet ką tik paminėtos margos publikos interesai politinės kovos arenoje visiškai sutampa su tomaševskininkų ir jo penktosios kolonos interesais. Taigi, oligarchai, jų samdiniai apžvalgininkai ir žurnalistai, iždo vagys, „Lietuvos Padniestrė“, „Lietuvos Doneckas“, taip pat potencialus, bet laimei dar nesuliepsnojęs lietuviško „Sloviansko“ fakelas – visi jie simbolizuoja Galiotą. Prie Galioto tenka atsistoti ir R. Paksui, raginusiam savo rinkėjus atitinkamai balsuoti.
O kas Dovydo pusėje? Patyrusi ir ambicinga politikė moteris, gerbiama pasaulyje, daugiau ar mažiau teisingai suprantanti Lietuvos nacionalinius interesus ir desperatiškai bandanti juos ginti, suprantanti, girdinti daugumos Lietuvos rinkėjų lūkesčius, gebanti pelnyti jų pasitikėjimą. Na, dar būrelis patarėjų ir savanorių, kurių tarpe, gaila, tik kelios tikrai ryškios asmenybės. Na, dar pustuštė rinkimų kampanijos kasa, kurioje nėra ir niekada nebus Judo sidabrinių.
Vanoju čia oligarchus, bet juk jie irgi žmonės. Gailestis, atjautimas – katalikiška dorybė. Mano patarimas oligarchams: pareikalaukite atgal bent dalį honoraro iš „Rūtos pilkosios“, iš analitikų, skaičiavusių įvardžio „aš“ pasikartojimo dažnį viešose Prezidentės kalbose. Pareikalaukite atgal dalies honoraro iš žiniasklaidos priemonių savininkų. Iš samdomų įvaizdžio kilerių taip pareikalaukite, nes jie prastai atliko savo darbą. Visi jie buvo godūs pinigams, vykdė Jūsų nurodymus bukai, be kūrybos, todėl persistengė ir susimovė visiškai. Viešoji erdvė ir rinkėjų sąmonė tiesiog buvo perstimuliuota neigiama informacija ir purvu. Įvyko atvirkštinė reakcija. Yra net tokia psichosocialinė „reaktacijos teorija“, kuri tokį fenomeną gerai paaiškina. Taigi, ne Jūsų pasamdyta galinga armija su purvo užtvanka, o moteris, politikė-vienišė (!) geriau, subtiliau suprato viešųjų ryšių ir politinės kovos meną, todėl būtent ji šiandien švenčia pergalę.
O kas toliau? Nuojauta mums viltingai sako, kad antroji Grybauskaitės kadencija bus dar veržlesnė, dar rezultatyvesnė. Oi, bus siurprizų ir oligarchams, ir iždo vagims, užteks jų ir penktai kolonai. Žinoma, kad visų padorių žmonių simpatijos yra Dovydo, o ne Galioto pusėje. Visgi nepasiduokime emocijoms ir jokių asmeniškumų. Geras katinas yra tas, kuris gaudo peles. Geras politikas ir valstybės vadovas yra tik tas, kuris tinkamai išsprendžia pagrindines problemas, kurias ant valstybės pečių numeta istorinės aplinkybės. Politikus ir valstybės vadovus vertinkime tik pagal realius darbus ir poelgius. Turėkime kantrybės ir stebėkime. Ir palinkėkime mūsų valstybės vadovei sėkmės.
