Didėjant įtampai tarp Vakarų ir Rusijos, įvairiausiuose straipsniuose, įvykių analizėse galima perskaityti aibę nuomonių, kurios kartais absoliučiai priešingos. Susigaudyti, kas ir kodėl, nėra taip lengva, o kartais neįmanoma.
Aš jau daugelį kartų esu rašęs, kad dabarties kapitalizmo pamatinis akmuo – liberalizmo teorija, ir ne tik liberalizmo, kuri dundena apie laisvos rinkos privalumus, kuri moko, kad tik pasiūla ir paklausa priverčia pasaulio ekonomikas tapti elastingomis, nedelsiant reaguoti į vartotojo poreikius, keistis ir prisitaikyti, o tai ir yra pagrindinis vystymosi stimulas, ir tik nuo pačios valstybės ar tautos gebėjimų priklauso jų likimas, neatitinka tikrovės. Tai – širma, už kurios paslėpti esminiai dalykai, paslėpta egzistuojanti realybė.
Nesvarbu, kad vidutinėje ir žemesnėse ekonomikos grandyse jos teiginiai lyg ir veikia. Imkime pavyzdžiu kasdieninius poreikius. Sakysim, elektros energijos, be kurios šiandien neįsivaizduojame savo gyvenimo. Jei regione stovi viena elektrinė – vienas gamintojas, tai gali statyti ir penkiasdešimt iš jos išeinančių perdavimo linijų, kurias valdys skirtingi tarpusavyje konkuruojantys subjektai, tiekiantys energiją galutiniam vartotojui ir net galutinė kaina nežymiai skirsis, bet visi jie priklausys nuo vieno centro, o šis realiai spręs, kokiais tinklais ir kiek pagaminto produkto patiekti. Vartotojas, nepaisant teoriškai egzistuojančios konkurencijos, rezultate vis vien lieka priklausomas tik nuo vieno šaltinio, kuris diktuoja savo sąlygas.
Panašiai veikia dabarties globali ekonomika. Vystymosi šerdis – finansinės investicijos ir kreditai. Nepaisant aibės egzistuojančių valiutų, visos jos priklauso nuo vienos – dolerio. O šis – kelių dešimčių privatininkų rankose, ir tik jie realiai sprendžia kas ir kaip.
FRS – dvylika privačių bankų, turinčių teises į dolerio emisiją ir jo kontrolę. Sukurtas milžiniškas šių instrumentų tinklas globalioje erdvėje tiekia šį produktą visame pasaulyje išsidėsčiusiems subjektams, o tuo pačiu reguliuoja kiekvieno iš jų vystymosi galimybes. Nepaisant to, už šią paslaugą centras pasisavina dalį pagaminto globalaus produkto nominalaus procento pavidalu bei sudaro galimybes jį supančiai artimai apsauginei aplinkai daug sparčiau vystytis, sukurdamas joje nesibaigiančios gerovės iliuziją. Pelną, gautą procentais, įvairių antrinių finansinių instrumentų pagalba, kurie taipogi jam priklauso, investuoja į realų globalaus ūkio sektorių ir taip netiesiogiai perima į savo rankas visų žmonijos egzistavimui būtinų kasdienių strateginių poreikių valdymą, siekdamas sukurti globalią valdžios piramidę.
Tai reiškia, kad realiai jokia konkurencija neegzistuoja. Pasaulis yra valdomas. Ir kelios dešimtys ar keli šimtai privačių asmenų tikrovėje yra ta nematoma vyriausybė, kuri sprendžia milijardų likimą. Visos žmonijos likimą.
Tačiau globalios valdžios piramidė dar nėra galutinai išbaigta. Dar daugiau, aš manau, kad šio sumanymo neįmanoma įgyvendinti, nes joks vienasmenis centras nepajėgus sukurti tokią galią ir tokias sąlygas, nepajėgus priversti paklusti visos žmonijos, nes ji, nepaisant visuotinio individų panašumų, nuo pat savo gimimo susiskirsčiusi į daugybę skirtingų spalvų, gyvenimo įpročių ir tikėjimų fragmentų. Bandyti juos išblukint ir žemiškaisiais instrumentais sujungti į vientisą bei paklusnią masę – utopija. Galbūt yra įmanoma diskutuoti apie vientisumą „mozaikiniame“ pavidale, bet kad jokia tauta, net ir save skelbianti „išrinktąja“, realiai niekada nebus pajėgi primesti savo valią kitoms, man atrodo, neginčytinai akivaizdu. Ir net jei sėkmė jau atrodys visiškai šalia, ji niekada nevirs tikrove.
Realiai dabartyje bandanti visiškai įsitvirtinti globali sistema savo darbą gali užbaigti tik senu, įprastu metodu – jėga. Atrodo, ji – linkusi tai padaryti. Deja, tai bus absoliuti ir esminė klaida.
Pirma, teks viešai apsinuoginti ir galutinai į istorijos šiukšlyną pasiųsti „demokratijos“ ideologiją ir spjauti į visokiausias žmogaus teises ar tolerancijas bei šiuos instrumentus pakeisti daug suprantamesniais ir primityvesniais, paremtais prievarta.
Antra, toks posūkis neišvengiamai sukels milžinišką globalų tarpusavio susidūrimą.
Trečia, net jei milžiniškų aukų – tokių, apie kurias šiandien net neįsivaizduojame, dėka pavyks pasiekti pergalę, ši bus trumpalaikė ir paskutinė.
Todėl verta įsiklausyti į tai, ką siūlo ir ką skelbia „Vakarų“ sukurtos globalios valdymo sistemos, paremtos fiktyvia liberalizmo teorija, priešinkai ar kitaip manantys. Būtina apie tai diskutuoti, o ne bandyti užtrenkti duris ir užsikimšti ausis. Būtina ieškoti bendro sprendimo, o ne eilinį kartą kurti „blogio centrą“, kaip globalią priežastį jėgos panaudojimui, siekiant sunaikinti tuos, kurie pasaulio ateitį mato kitaip. Šiuo atveju ne tie, kurie siūlo pokyčius, siūlo galbūt daug perspektyvesnius taikingus kelius, realiai vadintini „visuotiniu blogiu“, bet tie, kurie atsisako girdėti, matyti ir bandyti suprasti. Kaip nebūtų gaila,bet jiems priklausome ir mes su jumis. Deja, tai jau buvo.
1941 metais JAV staigiu sprendimu įšaldė savuose bankuose laikytą Japonijos finansinį kapitalą ir kreditus, įvedė embargą gamtinių resursų tiekimui. Nemenka dalis istorikų ir šiandien tebemano, kad taip buvo siekiama sustabdyti šios Tolimųjų Rytų imperijos agresyvumą ar nukreipti ją į TSRS – „blogio centro“ pusę.
Deja, yra pakankamas būrys galvojančių kitaip. XX amžiaus viduryje TSRS pagrindinis naftos gavybos regionas – Baku. Tolimųjų Rytų regionas visada buvo menkai apgyvendintas ir menkai išvystytas kraštas, o Japonija resursai buvo būtini ir ji negalėjo laukti du – tris metus, todėl neišvengiamai jos smūgis privalėjo nukrypti link Pietryčių Azijos, nes ten buvo jau įsisavintų resursų verslovės. Taip manė Vašingtono strategai, imdamiesi sankcijų.
O kas tuo metu valdė Pietryčių Azijos plotus? Aišku, D.Britanija, Prancūzija, Olandija… Ar šios valstybės buvo pajėgios apginti savo kolonijas? Ne. 1941 metų vasarą Prancūzija ir Olandija jau buvo okupuotos, o D.Britanija iš dalies izoliuota ir priversta kreiptis pagalbos į amerikiečius. Amerikiečiai nieko niekada veltui neduoda. Be to, jie puikiai žinojo, kodėl ir kam šitą milžinišką košę užvirė.
Suprantu, daugelis skaitytojų suabejos tokiu istorinių įvykių traktavimu, bet, deja, tai – tiesa. Šiandien kiekvienas save gerbiantis istorikas pasakys, kad tik amerikietiškojo finansinio kapitalo dėka pralaimėjusi Pirmą pasaulinį karą Vokietija ketvirto dešimtmečio pabaigoje vėl tapo galybe. Tik su amerikiečių pagalba Stalinas sukūrė ekonominį tuometinės TSRS stebuklą.
Ne, Stalinui, priešingai nei Hitleriui, nebuvo teikiami kreditai, už viską jis privalėjo susimokėti, bet sumokėjus milžiniški pramoniniai gigantai buvo aprūpinti įrengimais ir technologijomis. Būtent tai ir nukreipia daugumos dėmesį nuo tikrųjų amerikietiškojo kapitalo tikslų. Viskas buvo nepaprastai gerai apgalvota ir suplanuota. Europoje nacistinė Vokietija buvo kuriama tam, kad sutriuškintų išlikusias imperijas. O TSRS stiprinama todėl, kad Vokietija nusisuktų sau sprandą. D.Britanija ir kitos kapitalo šalys buvo pagrindinis taikinys, o ne TSRS.
Japonija privalėjo įsiveržti į Pietryčių Aziją, o 1941 metų vasarą D.Britanijos ir JAV pasirašyta „Atlanto chartija“ turėjo būti tas „iškilmingas“ dokumentas, kuris leistų amerikiečiams įstoti į karą, nes „draugiškai“ valstybei būtina padėti.
Beje, šis dokumentas – labai įdomus. Ten daug kalbama apie demokratiją, tautų laisvę ir D.Britanijos duotą pažadą po karo jos valdomoms kolonijoms suteikti teisę pačioms spręsti savo likimą, kas tikrumoje reiškė D.Britanijos kolonijų perdavimą amerikiečių žinion. Besikurianti neokolojininė imperija reikalavo senosios pasidavimo.
Japonai puikiai suprato, kad alternatyvos neturi, bet vis vien pirma smogė pačių JAV karinei bazei Tolimuosiuose Rytuose, taip palengvindami JAV įstojimą į karą ir tik vėliau pasuko „reikiama“ kryptimi. Tai buvo tarsi kerštas už prievartą dalyvauti suplanuotose pasaulinėse skerdynėse. Pagaliau, to reikalavo ir kovinė taktika, nes amerikiečių bazės sutaršymas atitolino žaibišką smūgį į nugarą ir teikė viltį.
O dabar persikelkime į mūsų laikus. Nemanau, kad kam nors šiandien dar kiltų mintis, jog 2014 metų vasario mėnesio perversmas Ukrainoje, kai buvo neteisėtai nušalintas demokratiškai išrinktas ir pasaulio bendrijos pripažintas Prezidentas, įvyko be Vakarų paramos ir be JAV pritarimo. O kam Vašingtonui to reikėjo?
O kam XX amžiaus penkto dešimtmečio pačioje pradžioje JAV reikėjo provokuoti, net ne provokuoti, o specialiai sukurti tokias finansines – ekonomines sąlygas Japonijai, kad ši neturėjo kitos išeities?
Kokiu raugu buvo užmaišytas pirmasis pasaulinis? Nacionalistiniu. Kokiu antrasis?Nacistiniu. Kaip manote, o kuo turėtų būti maišomas trečiasis? Neabejotinai tuo pačiu. Nėra galingesnio ginklo karams, kaip tarpusavyje supjudyti nacistiniu virusu užkrėstas tautas ir valstybes.
Nacionalizmas negali ir negeba realiai sukurti ilgalaikės ir stabilios struktūros, nes jis remiasi vienos tautos išskirtinumo prieš kitas ideologija. Įduok jam į rankas ginklą ir jis tikrai iššaus į jam nutapyto priešo pusę. Jei šito neleisti padaryti, tai jis neišvengiamai imsis griovimo viduje, nes taip jau istoriniuose žmonijos vingiuose vyko, kad šiandien nerasi valstybės, kurioje gyventų viena tauta. Nacionalizmas – griovimo jėga. Ji – primityvaus agresyvumo jėga.
Nereikia maišyti šios sąvokos su patriotizmu. Pagarba ir ištikimybė savo tautai, savam kultūriniam paveldui, tradicijoms, papročiams – būtina, kaip visa tai būtina ir šalia gyvenančio kitataučio atžvilgiu. Siekis pastarąjį priversti tapti kitokiu ar jį sunaikinti neišvengiamai sukels pasipriešinimą. Bandymas sukurti vientisą kosmopolitinę žmoniją – tokia pat kvailystė, kaip ir „socialinė lytis“. Galime manyti esantys protingesni ir gudresni už patį Aukščiausią Kūrėją, bet tai dar nereiškia, kad tikrai tokiais esame ar kada nors tokiais būsime. Pažeidę jo nustatytas taisykles neišvengiamai pajusime atsakomąjį smūgį. Tokia ta realybė.
Paskutinių metų įvykiai Ukrainoje tik patvirtina daugelio nuogąstavimus, kad Vakarai vėl pasuko pramintu istoriniu keliu – jėgos keliu. Ukraina turi suvaidinti dalinį hitlerinės Vokietijos XX amžiaus vidurio vaidmenį. Kodėl tik dalinį? Nei jos ekonominiai pajėgumai, nei nacionalinė sankloda negali prilygti vokiečiams. Ji tegali būti tik detonatorius, kuris privalo priversti Rusiją imtis atviro karo veiksmų prieš ją. Likusioje Europoje pasėta baimė turi sukurti sąlygas panaudoti šios teritorijos resursus, visų pirma žmogiškuosius, agresijos iš Rytų pasipriešinimui atremti ir vėlesniai ekspansijai. Ir pirmose gretose turi būti Rytų ir vidurio Europa.
Ar galima to išvengti? Tik vienu būdu: nesvarbu dėl kokių priežasčių pakitus Vakarų strategų požiūriui arba Vakarams netekus galios. Priešingu atveju nauju „šaltuoju karu” visa tai nesibaigs. JAV valdantieji puikiai supranta, kad praktiškai pateko į labai keblią padėtį. Ne vien Rusija kelia galvos skausmą. Amerikiečiai susidūrė su keliomis užtvaromis, kurias privalu sunaikinti, arba patiems pripažinti, kad vieno globalaus valdymo centro projektas tapo nerealus.
Kinija – dar viena ir galimai didžiausia užtvara. Ją taipogi privalu sustabdyti ar net sunaikinti. Nors detonatoriai Tolimuosiuose Rytuose taipogi sustatyti (Taivanas, Japonija), bet šiame regione aiškiai jaučiama „sąjungininkų” stoka, todėl susprogdinus tuos sudėliotus taškus, pačioms JAV tektų prisiimti pagrindinę netekčių naštą ir stoti pirmose fronto linijose. O tokia įvykių raida – labai rizikinga.
Slapta vykdomas islamo radikalų sukurto halifato projektas, kuris galimai suvaidintų reikiamą vaidmenį tos pačios Rusijos ar net Kinijos atžvilgiu, stringa. Tam trukdo ne tik užsispyręs Iranas, bet ir „putinizmo” teorija užsikrėtusi Turkija. Dar daugiau, visi Vakarų veiksmai paskatino Rusiją pasisukti į Rytus ir dabar jau aiškiai matoma Maskvos – Pekino ašis, kuri dar nevirto kariniu bloku, bet aiškiai globalioje erdvėje derina savo veiksmus. Tai – didžiausias Vakarų pralaimėjimas.
Sustabdyti EuroAzijos ekonominės sąjungos užgimimą vargiai bepavyks. Sugriauti šios struktūros, nuo 2015 sausio 1 – osios tapsiančios realiu kūnu, bendradarbiavimą su kinais – labai maža vilties. O būtina, nes 2015 metais pradės veikti BRIKS šalių palaimintas vystymosi fondas ir bankas – pirminiai alternatyvios, doleriu paremtos globalios Vakarų valdomos finansinės sistemos, instrumentai. Tai reiškia, kad Vakarų dominavimui – vieno centro pasaulio valdymui, kelių dešimčių šeimų visagališkumui bus suduotas esminis smūgis. Ką daryti?
Viso to pasipriešinimo centras, bent jau matomas ir akivaizdus – Maskva. Tai ji organizuoja, ji skatina ir ji pirmosiose sukilėlių gretose. Putinas – pasiruošęs reikalą užbaigti pergale. Jei jį patraukti gal pavyktų sunaikinti ar laikinai pristabdyti šiojo skatinamą ir tobulinamą pasipriešinimo judėjimą, o vėliau viską būtų galimą bandyti pasukti kita linkme. Štai kodėl intensyviai vykdomas jo asmens puolimas globalioje informacinėje erdvėje ir ekonominėmis, finansinėmis sankcijomis siekiama paruošti dirvą „rūmų perversmui“. Dar geriau būtų sukelti nepasitenkinimą juo platesniu mastu. Ir tokios pastangos matomos: rublio vertės kritimas, naftos kainų smukdymas, net vieša Krymo blokada, padažnėję teroristiniai veiksmai Rusijos valdomame Kaukaze…
Tai, kad puolama visomis kryptimis ir karštligiškai ieškomas vidinius neramumus galintis sukelti nors menkiausias plyšys, įrodo, jog Vakarų situacija – nepavydėtina, o sveiko proto stoka – neabejotina.
Manau, kad nors kiek besidominčiam politika jau turėtų būti aiškus dalies amerikiečių strategų sumanymas: norint pasiekti kažkokių teigiamų rezultatų, būtina Putiną nušalinti nuo valdžios per artimiausius mėnesius. Vėliau tai jau nebebus aktualu. Net jei to padaryti nepavyks, tolimesni bandymai nesibaigs. Tada vėl aktyviai bus įjungta nacionalizmu susargdinta Ukraina, galbūt ir Baltijos šalys kartu su Lenkija. Pirmiausia Lietuva. Liks paskutinė galimybė – karas tarp Europos ir Rusijos. Ir karą būtinai turi pradėti Rusija. Kitaip taps akivaizdus tikrasis agresorius ir tikrieji šių veiksmų organizatoriai. Kol kas jį slepia milžiniškomis apsukomis veikiantis propagandinis mechanizmas.
Tik ar visa ES, nepaisant sunkaus ir tvirto finansinio bei karinio antkaklio, ir toliau sutiks žingsniuoti amerikiečių nužymėtu keliu? Abejonių yra. Tuo labiau, kad kai kurių valstybių vadovai atvirai ima priešintis.
Tai, kas dabar vyksta globalioje erdvėje ir kas eiliniam piliečiui pristatoma kaip kova už laisvę ar nepriklausomybę, tikrumoje yra daug gilesni ir daug lemtingesni pokyčiai nei tariama rusų “invazija”į kaimyninę šalį. Tai – civilizacijų kova prieš globalios pergalės siekiančią imperiją. Tai – JAV organizuojamas karas už imperinės valdžios išlaikymą. Pasukus šiuo keliu, pastarosios pralaimėjimas – neišvengiamas.
