Jūs bijot, bet ko gi? Dykūnų tik sauja… Tiktai susitelkit…
Julius Janonis
Anot Algimanto Čekuolio, skolų našta visoms tautoms ir privatiems asmenims tapo lyg dramblys, netikėtai įlindęs į butą. Iš tikrųjų valstybių ir net firmų prasiskolinimo privatiems bankams mastai ir dydžiai milžiniški, daugybė trilijonų dolerių, o juk trilijonas – tai tūkstantis milijardų… Prasiskolinę ir vargšai, ir turtuoliai, net JAV, Japonija… Viešumoje tylima, kiek skolų turi ir ar turi žaliavų turtingos šalys, tokios, kaip Rusija, Saudo Arabija, Iranas… Tylima gal todėl, kad kažkodėl manoma, kad lyg ir nenormalu nebūti prasiskolinusiam. Paskolos net vadinamos „pagalba“ atsiliekantiems, papildomu stimulu sparčiai į priekį žengiantiems, finansinėmis paslaugomis…
Kai kurių vadinamųjų „marginalų“ ( radikalų) nuomone, tokios paslaugos tolygios virvės padavimui kvailiui ar nusivylėliui, besineriančiam ją ant kaklo.
„Marksistai“ finansines paslaugas ir palūkininkystę, skirtingai net nuo prekybos, vadino grynu parazitizmu, nenaudinga, beverte veikla, žalinga veikla.
Antikinės senovės laikais buvo bandyta pažaboti šią veiklą, panaikinta vergija už nesumokėtas paskolas, bandyta apriboti žemės nuosavybės dydį.
Pinigų ir turtuolių valdžios nekentė ir bolševikai, jie suprato, kad pinigų valdžia – tai sukčių valdžia. Kai Leninas paskyrė naują banko vadovą ir kai tas atraportavo, kad banke viskas tvarkoje, Iljičius parašė: „pas jus visi vagys ir žulikai, o jūs rašote –viskas tvarkoje“ (cituoju iš atminties).
Koks naivus buvo komunistinis utopistas – juk, kur yra pinigai, ten yra ir sukčių, o pinigų panaikinti jam nepavyko…
Įvairiai mokslininkai ir rašytojai vertino pinigus : vieni – kaip fikciją, popierinį tigrą, kiti (auksinius pinigus) – tiesiog kaip prekę, gaunamą, įdėjus kažkiek tai darbo ir resursų.
Argentarijus rašė, kad pinigai – tai teisė.
Ir visi klydo, nes jei pinigai būtų teisė, tai „Mažeikių nafta“ būtų parduota aukcione ir nebūtų reikėję niekam nupjauti galvos. O jei auksas būtų įprasta prekė, tai kiekvienas galėtų jo pasigaminti…
Naivus buvo ir Argentarijus. Ten, kur dideli pinigai, teisė traukiasi į patamsius ir tampa net jų tarnaite… O kartais net teisė, tai yra specialiai priimti įstatymai , tampa priemone kažkam iš esmės neteisėtai pasipelnyti.
Bet absurdo viršūnė, kaip sakė vienas apie pinigus ir jų gamybą nemažai išmanantis žmogus, yra tai, kad valstybės, vyriausybės už MAŽUS procentus( ar net visai be procentų!?) skolina savo, tai yra tautos, pinigus privatiems bankams, o paskui iš jų (be abejų, iš „kitų“ privačių bankų?) skolinasi už didelius procentus…
Vienas buvęs premjeras sakė, kad viena šalis (spėkite, kuri?) net į konstituciją įrašė apribojimus, už kiek procentų gali skolintis tos šalies vyriausybė… Jis pridūrė, kad kai kada net ministrai ar įtakingi partijų veikėjai spaudžia ar įtikinėja premjerus, įrodinėdami jiems , kad yra naudinga ir saugu skolintis už didelius procentus iš „patikimų“ bankų…
Kas ir kada sutramdys pinigų, tai yra finansinių sukčių, valdžią? (Nė viena tikra demokratija nėra pinigų valdžia).
Kaip jau minėjau, tai bandė Solonas ir kiti senovės Elados demokratai, bandė bolševikai, dažnai keisdami pinigus. Deja, helėnų palikuonys prasiskolinę, net turtingoji Rusija , jos liaudis vargsta.
Kai kas vadina rusus tinginiais, svajotojais, o jų vargą – bolševikų valdžios, užmušusios bet kokią iniciatyvą, padariniu ar pasekme. Apie dar turtingesnę Afriką nėra ką ir kalbėti…
Islandija, turtinga demokratinių tradicijų, jūros, žuvies ir energijos resursų, bando nusimesti pinigų maišų valdžios jungą. Gal jiems pavyks?
Bet kaip tą padaryti Lietuvai, Graikijai, kitoms Europos šalims, jei tų resursų stinga?
Pradinėje stadijoje Vyriausybių išlaidavimas, socialinių , asmeninių (valdžiažmogių praturtėjimo), energetinių ir kitokių poreikių tenkinimas paskolų sąskaita, lyg ir nepavojingas. Bet tai – lyg alkoholis, lyg narkotikai. Tam nėra galo, ir ateina krachas, kai reikia visą save, savo laisvę, savo tautą atiduoti visiškai KITŲ valdžiai, nežinomos saujelės valdžiai . Kuri visai reali, konkreti, tik retai įvardijama.
Jeigu ES diktuotų nepalankias sąlygas, paprasčiausia būtų išstoti iš ES (arba reformuoti ją į tikrą demokratiją?), tiesiog panaikinti, nebepripažinti paskolų, vykdyti tikrai laisvą ekonominę politiką, imtis, jei reikia, net bado dietos, siekiant atgauti laisvę. Įsivesti nebūtinai auksinę, galima ir sidabrinę ar kitokiu tikru turtu padengtą valiutą. Bet ar neatiduotų tada tokių šalių mūsų draugai ir gynėjai Rusijai ar kitiems grobikams? Be to, kas norės tokio „kampučijos“ varianto?
Baisu, juk net Japonija, net Vokietija nedrįsta už finansinę laisvę pakovoti. O gal tai joms naudinga, gal jos tik kaupia jėgą?
Kartais net bandoma pavaizduoti piniginius santykius tauriu „kredito“ pasitikėjimo vardu. Jai taip būtų, lupikautojai nereikalautų užstatų ar kitokių įsipareigojimų už teikiamas paskolas. Jų paskolos prilygtų investicijoms, kai pats investuotojas prisiima riziką ir atsakomybę už projektą. Juk bet koks investuotojas, kuris už savo pinigus samdo žmones, vykdo kokį nors projektą, rizikuoja ir nežino, ar jam pavyks parduoti sumanytą produkciją. O lupikautojas IŠ ANKSTO su teisininkų pagalba apsidraudžia taip, kad jam net projekto nesėkmė būna naudingesnė net ir už jo sėkmę, nes tokiu atveju jis pusdykiai pasisavina pasiskolinusio turtą ar įmonę, o jį patį padaro pusiau savo vergu.
O valstybė , pati prasiskolinusi, pradėjusi savo laisvę nuo pinigų neturėjimo ir baigusi ją pinigų praradimu, abejingai žiūri, kaip visa tauta ir jos piliečiai virsta beturčiais, bežemiais, pusiau vergais…
Teisingai rašė J. Baltušis (ir legionas socialistų), kad vyriausybės nevaldo, kad valdo bankai, kurie ir yra tikrosios vyriausybės.
Tik kas iš tos teisybės, jei nėra jokių praktinių patarimų, kaip tokį neteisingumą įveikti?
Gėda, kai net dalį pensijų moka iš paskolų. Ką daryti, prašyti, kad jas sumažintų? Bet juk jos ir taip beveik mažiausios bene visoje Europoje, kaip ir minimalus darbo užmokestis…
Ne, mes – ne baltieji indėnai, mes – baltieji afrikiečiai jau esame. Ir net blogesnėje padėtyje už juos, nes neturime nei jų gamtos turtų, nei daug pigios darbo jėgos.
Sako, kad japonai prasiskolino, kai jų imperatorius nustojo būti dievu (dievu tapo pinigas?).
Kokius dievus, kokias ideologijas ir kokią drąsą bei tautos susitelkimą reikia turėti, kad įveikti fantomo, pinigų valdžią?
Jonas Siaurukas
