Ar Vakaruose, į kuriuos mūsų universitetai turi didelių ambicijų lygiuotis, yra publikuojamos mokslinės knygos, parengtos apgintų disertacijų pagrindu? Tikrai taip. Kodėl ir kaip Vakaruose tai yra daroma?
Disertacija – specifinis žanras, tiražai maži. Kita vertus, disertacijose būna nemažai vertingos naujausios mokslinės medžiagos. Daugumos disertacijų parengimas apmokėtas iš viešųjų lėšų. Visai prasminga, kai disertacijos medžiaga, jos moksliniai radiniai vėliau viešinami plačiau, išleidžiant jos pagrindu atskirą knygą. Egzistuoja leidyklos, besispecializuojančios atitinkamo žanro leidyboje.
Kaip atrodo disertacijos pagrindu išleista knyga? Pratarmėje autorius pirmuoju sakiniu skaitytojui praneša: knyga parengta apgintos disertacijos pagrindu. Nurodoma kada ir kokiame universitete, akademiniame padalinyje apginta disertacija. Būtinas atributas – padėkos. Kam dėkoja vakarykštis doktorantas, o dabar jau šviežiai iškeptas mokslų daktaras? Ogi pirmiausiai savo moksliniam vadovui, pagal poreikį ir kitiems mokslininkams, kurie prasmingai patarė, pakonsultavo. Neretai autorius leidinio pratarmėje dėkoja artimiesiems, šeimai… Kartais net dedikaciją parašo: „skiriu mamai“… Knygos pavadinimas marketingo tikslais kartais supopuliarinamas, tekstas mažumėlę perdėliojamas, idant būtų draugiškesnis skaitytojui ir knyga būtų perkama. Tokia yra tradicija ir paprotinė akademinė moralė Vakaruose.
Jeigu tokios mokslo knygos, išleistos jau apgintos disertacijos pagrindu, bendraautoriumi užsirašytų disertacijos vadovas, akademinę bendruomenę ištiktų šokas. Į tokį veikėją, ko gero, būtų pasižiūrėta, nelyginant į tėvą, kuris vestuvių išvakarėse iš nuotakos dukters užsiprašytų pirmosios nakties… Akademinės etikos ir moralės požiūriu panašiai būtų pasižiūrėta ir į visus kitus leidinio, parengto apgintos disertacijos pagrindu, bendraautorius.
Nuo pirmųjų disertacijų gynimo ankstyvaisiais viduramžiais iki šių dienų išliko giliai prasmingas reikalavimas – disertacija privalo būti visiškai savarankiškai parengtas mokslo kūrinys. Be jokių bendraautorių. Moksle tikrai yra vertinamas komandinis darbas. Deja, disertacija yra išskirtinai solinio žanro kūrinys. Disertacija – kvalifikacinis darbas, kuriuo licencijuojama individuali mokslinė kompetencija. Tai – tarsi vairavimo ar piloto licenzijos egzaminas, jokių, atsiprašant, „bendraautorių“ čia būti negali.
Dažnas universitetas reikalauja, kad gynimo išvakarėse doktorantas pasirašytinai užpildytų sąžiningumo deklaraciją ir patvirtintų, jog gynimui teikiama disertacija yra originalus ir savarankiškas autorinis kūrinys. Taigi, mokslinis disertacijos vadovas pataria, konsultuoja tyrimo ir disertacijos teksto rengimo metu, bet jokiomis aplinkybėmis jis negali būti nei disertacijos, nei jos pagrindu vėliau publikuotos monografijos bendraautoriumi; joks kitas mokslininkas ar asmuo taip pat negali. Priešingu atveju kyla principiniai klausimai: 1) ar pretendentas disertaciją parengė savarankiškai? 2) Ar pelnytai suteiktas mokslų daktaro laipsnis? Taip yra Vakaruose.
O kaip yra Lietuvoje? Toliau faktai ir tik faktai. 2005 m. birželio 28 d. Tadas Šarapovas apgynė socialinių mokslų (ekonomikos) disertaciją: „Elektroninės komercijos modeliai verslo efektyvumui didinti“. Disertacija apginta Kauno technologijos universitete (KTU). Disertacijos mokslinis vadovas prof. P. Baršauskas.
Netrukus, 2006 m., buvo išleista jau trijų (!) bendraautorių mokslinė monografija identišku apgintai disertacijai pavadinimu: „Elektroninės komercijos modeliai verslo efektyvumui didinti“ (ISBN 9955-9874-0-5). Monografiją atspausdino KTU leidyklos „Technologija“ spaustuvė, o pats veikalas išėjo po ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto institucine vėliava.
Monografijos įvade ir visame 163 psl. tekste nėra nei mažiausios nuorodos į tai, kad veikalas publikuojamas jau apgintos disertacijos pagrindu, kad medžiaga kartotinė. Literatūros sąraše, kuris susideda iš 286 šaltinių, nuorodos į 2005 m. apgintą disertaciją nėra. T. Šarapovas ankstesnio identiško veikalo paminėti ir savęs cituoti nesiteikė ir tai yra akivaizdus autoplagiatas.
Taigi, 2005 m. apgintos disertacijos ir 2006 m. išleistos to paties pavadinimo monografijos tekstai identiški. Abiejų leidinių visiškai sutampa ne tik struktūra, bet ištisi „hektarai“ teksto. Dėl skirtingų šriftų dydžių ir maketavimo tiesiog per keliolika puslapių persistumia lyginamų leidinių puslapių numeracija ir viskas. Gudragalviškai naudojami minimalūs paredagavimo triukai. Pavyzdžiui, frazė „disertacijos autoriaus nuomone...“ monografijoje pavirsta fraze „monografijos autorių nuomone...“. Ir visi pakeitimai. Didžiausia bėda ta, kad plagiato veiksmai Lietuvos teritorija ir jurisdikcija neapsiribojo. Atsiprašant „monografija“ buvo išleista Vokietijoje: Šarapovas, T., Baršauskas, P., Cvilikas, A. (2010). E-Commerce Models to Increase Business Effectiveness. ISBN 978-3-8383-3462-2. Saarbrucken: Lambert Academic Publishing AG & Co. KG, 164 p.
Bėda viena nevaikšto… Užsieninė, suprask – prestižinė, trijų mokslininkų monografija išspausdinta ne bet kur, o Predatory Publishers – vadinamojoje „grobuoniškoje leidykloje“. Tai pseudo-mokslinių leidyklų tipas, kurios už tam tikrą mokestį publikuoja bet ką. Tokios leidyklos paprastai neturi mokslinės reakcinės tarybos, netaiko peer review – „aklo“ recenzavimo praktikos. Susimoki ir publikuoji bet ką.
Kodėl tada tokios leidyklos neuždraudžiamos, kodėl jos išvis egzistuoja? Ūkinės veiklos laisvė Vakaruose ne fikcija. Nusikaltimo, pažeidimo formaliai čia nėra, todėl teisinė prievarta netaikytina. Atsiranda begalės mokslininkų iš Trečiojo pasaulio šalių, kuriems reikia suvaidinti prestižines publikacijas. Todėl grobuoniškos leidyklos veiklą vykdo pirmiausiai aukštos universitetinės kultūros kraštuose – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Solidus mokslas nuo tokių leidyklų ginasi tuo, kad tokios leidyklos yra viešinamos, sudaromi jų sąrašai, bet jos, nelyginant sukčiaujantis verslas, gali keisti pavadinimą. Tokių leidyklų pavadinime dažniausiai būna žodis „mokslinė“ arba „akademinė“ ir pan.
Bet koks save gerbiantis mokslininkas žino: jei bet koks tavo mokslo kūrinys – nuo straipsnelio iki knygos – nepraėjo leidyklos mokslinės redakcinės tarybos filtro ir aklo recenzavimo, vadinasi, yra bemaž šimtaprocentinė tikimybė, kad susiduriama būtent su grobuoniška leidykla.
Akimirkai įsivaizduokime, kad minėtoje trijų autorių Vokietijoje išleistoje pakartotinoje monografijoje nėra nei 2 proc. plagiato, nėra jokio nepelnyto prisirašinėjimo į bendraautorius naudojantis tarnybine padėtimi. Vis vien yra didžiulė gėda ir skandalas – save prestižiniu tituluojančio technologijų (!) universiteto Rektorius publikuoja savo veikalus grobuoniškoje leidykloje….
Toliau keli puslapiai iliustracijai iš lietuviškos „monografijos“. Bet kuris eilinis studentas net Lietuvoje būtų pašalintas iš universiteto už tai. Čia tik kelios iliustracijos rektoriaus „moksliniams pasiekimams“, kur nuspalvintas plagiatas.
Faktų dėstymas tuo nesibaigia…. Be skrupulų stumtelėjus disertacijos autorių T. Šarapovą į antrą vietą, pirmuoju autoriumi kažkodėl įrašytas mokslininkas Petras Baršauskas? Kodėl vienas iš tuometinių ISM vadovų staiga patapo tos kolektyvinės, atsiprašant, monografijos pirmuoju autoriumi? Iš kažkur išdygo ir trečiasis monografijos autorius – Aurelijus Cvilikas? Šalies akademinei bendruomenei toks mokslininkas ir tyrėjas veikiausiai nežinomas. Pagelbėjo visagalis „Google“. Pasirodo, paslaptingasis mokslininkas Aurelijus yra bankininkas, tiksliau – Lietuvos Centrinės kredito unijos rizikos valdymo grupės vadovas. Toliau iš „Verslo žinių“ portalo 2014 m. spalio 23 d. pranešimo sužinome, kad Aurelijus įsidarbino Europos centrinio banko (ECB) Makroprudencinės priežiūros departamente.
Galėtume palinkėti paslaptingajam mokslininkui-bankininkui sėkmės tarptautinėje bankininkystėje ir, žinoma, sąžiningo atsakingų pareigų vykdymo. Tik klausimėlis kyla, kodėl taip giliai įmigo Aurelijaus sąžinė, kai nepelnytai į bendraautorius prisirašinėjo? O gal bičiuliui T. Šarapovui jis iš pogrindžio disertaciją rašė? Nejaugi bankininkams nepriekaištingos reputacijos reikalavimas ir Lietuvoje, Frankfurte jau atšauktas?
Kodėl A. Cvilikas prisirašinėjo į bendraautorius ar sutiko būti prirašomas, viešai dėl to neprotestavo, autorystės neatšaukė? Kažkas galimai bandė jam atsidėkoti už lengvatinį kreditą? Kas bandė? Disertacijos autorius T. Šarapovas ar vienas iš tuometinių ISM vadukų – P. Baršauskas? O gal tiesiog geri žmonės jauną, savą ir perspektyvų bankų sektoriaus funkcionierių šitaip „ruošė“ konkursiniam stojimui į doktorantūrą? Gal šiaip norėta reikiamam žmogui CV ir eksperto įvaizdį sparčiau suformuoti? Kodėl ir už ką?
Tikėkimės, kad netrukus oficialios apklausos metu LR Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui dr. V. Sadauskui A. Cvilikas atsakys į visus opius klausimus. Ir KTU rektorius P. Baršauskas tegul pakrapšto savo antreprenerišką galvelę, tegul pasidėlioja atsakymą, juk nepasikuklino, pirmuoju autoriumi ant monografijos viršelio užsirašė… ISM dėstytojui dr. T. Šarapovui taip pat teks pasiaiškinti. 1. Kokiu pagrindu ant jo pakartotinai išleisto identiško disertacinio teksto atsiranda dar du nauji autoriai? 2. Ar savo disertaciją jis tikrai parašė pats? 3. Kodėl piktybiškai užsiima autoplagiatu?
Turės būti atsakyta į klausimą, ar pagrįstai minėti bendraautoriai užsirašė sau mokslingumo taškus? Juk galiojančioje mokslo rodiklių apskaitos sistemoje būtent recenzuotos monografijos publikavimas duoda daugiausiai riebių balų tiek autoriui, tiek institucijai, kuri po savo vėliava ir atsakomybe monografiją išleido? Čia ne tik grubiausiai pažeista akademinė etika, bet ir iškreipta sąžininga konkurencija moksle. Ar neatsitiko taip, kad plagiatu paremta lietuviška ir ta pati verstinė monografija išleista užsienyje, sugeneravo trims draugams daug fiktyvių mokslingumo balų, kurie vėliau ne sykį turėjo įtakos esminiams sprendimams akademinių konkursų ir atestacijų metu?
Akademinė bendruomenė yra priblokšta ir kraštutinai pasipiktinusi. Viešoje erdvėje P. Baršauskas nuolat bando reikštis kaip bene „vienintelis valstybiškai mąstantis rektorius“, kuris ryžtingai „kovoja“ už Lietuvos aukšto mokslo kokybę… Kodėl vieša poza ir faktinė šio veikėjo moralinė elgsena taip beviltiškai skiriasi? Koks Dostojevskis pamatuos dabar veidmainystės, demagogijos ir cinizmo gelmę? Nereikia mums P. Baršausko kokybės, paremtos autorystės pasisavinimu, autoplagiatu ir šešėliniais susitarimais akademinėje gaujoje…
Grubiausių akademinės etikos pažeidimų akivaizdoje neformaliai susitelkė mokslininkų grupė, kuri įteikė oficialų kreipimąsi į LR Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybą.
Atsigręžkime į Vakarus, į kuriuos norime lygiuotis. Pamąstykime apie pavyzdinę moralę, konkurencingumą, tarptautiškumą, kurio KTU rektorius aistringai šaukiasi kiekvieno viešo pasisakymo metu…
O kokia gi yra toji tarptautinė praktika akademinės etikos srityje? Tai – principinga vertybių apsauga ir apsivalymo praktika. Keletas tipinių pavyzdžių aukštos universitetinės kultūros šalyse. Prisiminkime, kaip ir dėl ko 2011 m. atsistatydino prestižinės britų aukštosios mokyklos – London School of Economics – direktorius seras Howard Davies? Dėl plagiato 2011 m. atsistatydino europarlamentarė Silvana Koch-Mehrin, Vokietijos liberalų (FDP) atstovė, Europos Parlamento viceprezidentė. Heidelbergo universitetas dĖl intelektinio turto vagystės minėtai poniai atšaukė daktaro laispnį. Toliau, Vokietijos Bundesvero (gynybos) ministras Karl-Theodor zu Guttenberg 2011 m. atsistatydino todėl, kad jo teisės mokslų disertacijoje buvo aptikti net 23 nuplagijuoto teksto pasažai… Tai pripažino Bayreuth Universiteto komisija ir universitetas daktaro laipsnį anuliavo. Maža to, teismas paskyrė pažeidėjui eksministrui 20 tūkst. eurų baudą, kurią jis buvo įpareigotas sumokėti labdarai. Rektoriaus P. Baršausko nuplagijuotų ir saviplagijuotų teksto pasažų 658 arba beveik 29 kartus daugiau nei pas Karl-Theodor zu Guttenberg.
Grubių akademinės etikos pažeidimų, autorystės pasisavinimo, plagiato ir pan. atvejais Vakaruose aukšti vieši asmenys mažų mažiausiai nedelsiant atsistatydina. Pažeidimo pasekmės skubiai ištaisomos. Jokios kitos praktikos ten nėra ir negali būti. O kaip bus Lietuvoje? LR Mokslo ir studijų įstatymas, universitetų statutai kelia imperatyvų reikalavimą, jog valstybinio universiteto rektoriumi gali būti tik toks asmuo, kuris tenkina nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Ir visai pabaigai cituoju Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 29-ojo straipsnio penktą dalį: „Rektoriumi (direktoriumi) gali būti nepriekaištingos reputacijos... asmuo“. Kaip su Tamstos nepriekaištinga reputacija, Petrai Baršauskai, po to kas pasakyta?
Prof.habil.dr. Gediminas Merkys
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) valdybos narys
