Prieš savaitę rašiau apie svarbiausią mūsų didžiųjų bėdų priežastį – Lietuvos politinės tautos nykimą. Daugeliui kilo natūralus klausimas: ką daryti? Ar dar įmanoma stabdyti totalų visuomenės traukimąsi iš politikos? Ir nuo ko reikėtų pradėti?
Atsakymas yra paprastas. Politinę sistemą gaivinti galima, kaip ir kiekvieną sergantį organizmą. Reikia rasti siauriausią, labiausiai užkalkėjusią gyvybinės sistemos vietą. Tai reiškia – silpniausiąją grandį.
Mūsų atveju silpniausioji grandis yra daugiau nei akivaizdi. Tai svarbiausias atstovaujamosios demokratijos organas – partijos.
Štai prieš pat gaudamas europinę indulgenciją teisėtai politinei veiklai Lietuvos Seime, nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas paskelbė revoliucinį projektą. Atstovaujamoji demokratija žlugo! Turime atkurti antikinę tiesioginę demokratiją ir tapti Naujaisiais Atėnais! Tai simptomiška.
Idėja būtų graži, jeigu joje neslypėtų visoms utopijoms būdingi pavojai. Visų pirma turime atsakyti sau, ar žlugo pati atstovaujamosios demokratijos idėja, ar tik jos realizavimas? Juk jeigu mes nesukūrėme gyvos partinės demokratijos, tai dar nereiškia, kad ji negalima apskritai.
Todėl iš politinės pastalės lendantis R. Paksas tiesioginę demokratiją visų pirma turėtų išbandyti savo partijoje. Jeigu tai įvyktų, galima būtų lenkti galvas. Tačiau patikėti tokia žinomo autokrato metamorfoze kol kas sunku. Labiau tikėtina, kad visa tai – tik dar vienas politinio piloto triukas dėmesiui pritraukti.
Nors akivaizdu ir kitkas. Jei Lietuvoje pagaliau atsirastų tikrai demokratiniais pagrindais veikianti partija, ji šluotų lauk iš politinės arenos visas kitas. Tad pradžiai reikia bent vienos tikros demokratinės partijos! Tokiai partijai atsiradus, neišvengiamai turėtų keistis ir visos kitos, jei tik norėtų dalyvauti konkurencinėje kovoje.
Štai kokio „mažmožio“ mums dabar gyvybiškai reikia!
Kol kas nesiimu spręsti, kas šiuo metu lengviau: sukurti visiškai naują modernią partiją ar atnaujinti ir demokratizuoti kurią nors senąją? Tad panagrinėkime abu kelius.
Naujos partijos kūrimo idėja sukompromituota nei kiek ne mažiau nei visa senoji partinė sistema. Per daug matėme pergalingų startų, kurie baigdavosi žlugimu. Per daug buvo apgavysčių ir nepateisintų lūkesčių.
Dar blogiau. Dabar visi, kas tik nori, kaltina vargšus rinkėjus dėl jų klaidingų pasirinkimų. Tai neteisinga. Juk jie rinkosi kaip gražioje parduotuvėje gražiai įpakuotą prekę, kuri tik parnešta namo pasirodo sugedusi. Ar tokiu atveju pirkėjai ir pardavėjai tikrai yra vienodai kalti?
Todėl į kiekvieną naują partiją bus žiūrima įtariai. Gal taip ir turi būti? Kiekvienas politinis darinys dabar turės pateikti garantinį sertifikatą. Ir geriausias kokybės testas čia turėtų būti partijos vidinis demokratiškumas.
Rinkėjams pagaliau atėjo laikas įsisąmoninti: charizmatiškas vadas ar grupė protingų lyderių yra gerai. Tačiau svarbiausia – demokratinis visuomenės, o po to ir eilinių partijos narių atstovavimas. Jeigu jo nėra, partija anksčiau ar vėliau išsigims. Taps asmeninių ir grupinių interesų tenkintoja, kad ir kaip pataikautų visuomenei.
Ar dabartinėje Lietuvoje atsiras lyderių, kurie įstengtų pastumti į šoną asmeninį interesą? Jeigu bus įsisąmoninta, kad tik toks kelias perspektyvus – galbūt. Tokiems lyderiams reikės įveikti baimę, kad vidinė demokratija gali nušluoti juos į partijos pašalį. Dėl tokių baimių ir formuojasi amžinoji vienas kitą palaikančiųjų nomenklatūra. Atsispirti tam gali tik stipri, savimi pasitikinti ir rizikos nebijanti asmenybė.
Tokių lyderių verkiant trūksta senosioms partijoms. Bet gal ir jos dar gali atsinaujinti? Kaip minėjau, atsiradus bent vienai demokratiškai partijai, tokiomis tapti būtų priverstos ir visos kitos. Tačiau kuri iš senųjų galėtų būti tas ledlaužis? Trumpai apžvelkime galimybes.
Didžiausia opozicinė partija – socialdemokratai šiuo metu gana susiskaldę ir susigrupavę. Tai galėtų būti pliusas demokratėjimui, tačiau slegia ir senasis sovietinės nomenklatūros paveldas. Atsinaujinimui trukdys ir viltis, kad valdžia per kitus rinkimus savaime kris į rankas. Todėl motyvacijos keistis mažoka.
Vargu ar staiga demokratizuosis ir vienvaldžius lyderius turinčios Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos. Lyderiams nusipurčius bent dalies praeities šleifo, jų įtaka dar didės. Jie bus tikresni dėl savo lyderystės ir todėl galėtų skatinti vidinę demokratiją. Tačiau mąstymo taip greitai neperlauši. O abiejų jis labiau eurazijietiškas nei demokratinis.
Kaip tik dėl pakankamai modernaus mentaliteto demokratėjimo keliu galėtų ryžtingiau eiti liberalų partijos. Jų norą keistis skatina ir išnykimo baimė. Tad galėtume dėti viltingą klaustuką.
Tačiau visų liberalių partijų vadams galutinai atsidavus lobistinei Laisvosios rinkos instituto ideologijai, jie įspraudė save į labai siaurą politinę nišą, kurioje tupint atstovauti bent kiek platesniems visuomenės sluoksniams tiesiog neįmanoma.
Belieka Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Persilaužti į demokratijos pusę šiai partijai paskatų yra gana daug. Nors tiek pat ir trukdžių.
TS-LKD yra stipriausia partija, turinti aiškų idėjinį – patriotinį pamatą. Didžiausias jos turtas – pasišventę rėmėjai, kurie garantuoja tam tikrą vertybinę grimzlę ir kritinę balsų masę net sunkiausiais laikais. Kita vertus, šis stabilumo garantas leidžia per keliolika metų susiformavusiai partijos nomenklatūrai kontroliuoti situaciją ir tikėtis lyderystės iki gyvos galvos.
Demokratijos pamatas – sveika konkurencija čia sunkiai toleruojama. Tiesa, grupuočių kovos vyksta nuolat, o dabar jau beveik atvirai. Tačiau ginkluojamasi ne tiek idėjomis, kiek tyliais sandoriais „tu – man, aš – tau“. Išsišokėliai arba nuperkami, arba išmetami lauk. Arba nieko nepešę, nutyla patys.
Frakcijoje tvyro sprogti galintis nepasitenkinimas. Didžioji jos dalis supranta, kad vietos kitame Seime garantuotos tik siaurai viršūnėlei, kuri vėl, kaip 2000-aisiais, tilps į vieną liftą. Tačiau partijos apačios yra labiau inertiškos ir gerbiančios autoritetus nei maištingos. Jaunoji karta taip pat ryškiai skiriasi į idealistinę mažumą ir karjeristinę daugumą. Tad reikia ypatingai stipraus lyderio, kuris partiją galėtų sujudinti ir atnaujinti iš apačios.
Ir vis dėlto vilčių yra. Klausimas tik: kada?
Jeigu per šiuos metus TS-LKD gerų poslinkių neatsiras, artimiausių Seimo rinkimų gelbėjimui turės būti sukurta nauja demokratinė partija.
Kitaip pildysis pačios niūriausios prognozės.
