Mūsų Konstitucinis Teismas yra garsus tuo, jog nuo Egidijaus Kūrio laikų dalyvauja konstituciniame perversme – 1992 m. referendume priimtos Konstitucijos fundamentinių nuostatų keitime. Jis yra tapęs naujosios nomenklatūros, besirūpinančios savo gerove, o ne bendruoju gėriu, dalimi. O tai reiškia korupciją, gedimą plačiąja tos sąvokos prasme. Privačių ar grupinių interesų kėlimas virš viešųjų ir yra korupcija.
Paskutinis, 2015 m. sausio 14 d. sprendimas tai patvirtina. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog draudžiama mažinti bendrąjį socialinių garantijų, pirmiausia, pensijų, lygį. Manau, tuo sprendimu pažeidžiami teisingumo, solidarumo ir protingumo principai.
Pirmiausia, teisėjų gildija nori išskirti save iš kitų socialinių grupių – jiems vieninteliams taikomos išimtys. O tai nėra teisinga. Taip pat nėra solidaru. Jeigu sunkumų patirtų visos visuomenės grupės, visos turėtų solidariai prisiimti užgriuvusių sunkumų naštą. Buvę teisėjai, kaip turintys labai aukštas socialines garantijas (iki 10 tūkstančių litų arba ~3 tūkstančių eurų pensija), turėtų elgtis moraliai ir nepretenduoti į išimtis.
Kita vertus, tai yra Konstitucinio Teismo intervencija į teisėkūrą, į įstatymų leidybą. Konstitucinis Teismas, pažeisdamas Konstitucijos raidę ir dvasią, IŠ ANKSTO nurodo, ką Seimas gali ir ko negali daryti. Skaitykite Konstituciją iš naujo, ponai Konstitucinio Teismo teisėjai! Be to, nereiktų pamiršti principo Nemo iudex in própria causa (Niekas negali būti teisėju savo byloje), kuris skelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo interneto svetainėje.
Povilas Gylys
