Lietuvoje įvyko eilinis Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, kuriame turėjo būti svarstomi strateginiai mūsų šalies ūkio raidos klausimai vidaus politikos ir tarptautiniame kontekste. Į forumą nebuvau kviestas, todėl negalėjau ten išdėstyti savo požiūrio. Tačiau jaučiu profesinę ir pilietinę pareigą pateikti savo, kad ir labai koncentruotą, telegrafiškai išdėstytą požiūrį į mūsų ūkinę situaciją forumo kontekste.
Esu holistinės krypties ekonomistas, todėl nesutinku su forume vyravusia, nors ir nebylia, nuostata, kad ekonomika ir rinka, arba kitaip – verslas, yra tas pats. Ekonomika yra mūsų gyvenimo aspektas, susijęs su išteklių ribotumu, su kuriuo susidūrę ekonominiai – individualūs ir grupiniai – subjektai ekonomizuoja, t. y. ieško optimalaus santykio tarp naudos bei tų ribotų išteklių sąnaudų.
Daugiau ar mažiau vykusiai ekonomizuoja VISI subjektai – individai, verslo bendrovės, vietos ar šalies lygio valdžios institucijos. Vieni iš jų siekia privačios, kiti – viešosios, bendrosios naudos – daugiau geros kokybės viešųjų gėrybių.
Iš to, ką iš žiniasklaidos žinau apie forumo darbą, susidaro įspūdis, kad ten nebuvo rimtai, paradigmiškai kalbama apie ekonomiką kaip visumą, kaip viešojo ir privataus sektorių vienybę. Mano žiniomis, dažniausiai buvo apsiribojama verslo, manau, neišgalvotų problemų aptarimu. Apie viešojo sektoriaus problemas buvo kalbama nepakankamai, pabirai ir todėl, įtariu, paviršutiniškai. Taip atrodo susipažinus su pagrindinio pranešėjo brito Marko Gaskelo (Mark Gaskell) pranešimo turinio atpasakojimu žiniasklaidoje bei su kitų oficialių pranešėjų sąrašu.
Pavyzdžiui, pagrindinis pranešėjas, sprendžiant iš jo pasisakymo turinio, priklauso neoliberaliai ekonominės minties krypčiai, todėl kaip ir kiekvienas jos atstovas kalba apie išlaidaujančią valdžią, žemas algas kaip konkurencinį šalies pranašumą tarptautinėse rinkose ir panašius dalykus.
Prisipažinsiu, šiek tiek šiurpina faktas, kad, kaip rašoma programoje, verslumą norima ugdyti jau ikimokykliniame amžiuje. Teko girdėti iš ikimokyklinio ugdymo pedagogų, su kokiu dideliu džiaugsmu jie tai skiepija vaikams. Tai pasišovusi daryti ir Austėja Landsbergienė turėtų suvokti, kad vaikystėje dedami žmogiškumo pagrindai ir kad tame amžiuje neturėtų būti formuojami egoistiški, tik konkurenciją žmonių santykiuose išpažįstantys, bet solidarumo nemokantys rinkos robotukai. Tikiuosi, kad mano nuogąstavimams nėra rimto pagrindo ir pranešėja nenusirito iki individualistinės pasaulėžiūros, tapatinančios ne tik rinką ir ekonomiką, bet ir rinką ir visą visuomenę, žemumų.
Rodos, tarp forumo dalyvių neatsirado žmogaus, kuris pasakytų: šalies vieta pasaulinėje ekonomikoje priklauso ne tik nuo verslo, bet ir nuo to, kaip funkcionuoja viešasis sektorius – mokyklos, universitetai, teisėkūra bei teisėsauga ir t. t. Jeigu viešasis sektorius yra nusmurgęs – blogai finansuojamas ir prastai valdomas – šalis negali pasigirti aukšta gerove. Nebus ji ir konkurencinga. Ir atvirkščiai – jeigu viešasis sektorius, kuriantis sisteminio pobūdžio viešąsias gėrybes, gauna tinkamą finansavimą ir yra politiškai ir administraciniu požiūriu gerai tvarkomas, valdomas, šalis efektyviai išnaudos turimus ribotus žmonių, technikos, finansinius ir kitus išteklius. Gerovės lygis joje bus aukštas ir kraštas bus konkurencingas tarptautiniu mastu.
Užtenka susipažinti su tarptautiniais konkurencingumo reitingais. Juose aukščiausias pozicijas užima tos šalys, kurios išmintingai palaiko balansą tarp išteklių skiriamų viešajam ir verslo sektoriams, kuriose mokyklos, policija ir kitos viešojo gyvenimo sferos nebadmiriauja. Turiu galvoje pirmiausia Šiaurės šalis – Suomiją, Švediją, Daniją ir t. t. Deja, su savo mažiausiu Europos Sąjungoje – 27 proc. nuo BVP – biudžetu į protingą ekonominį balansą pretenduoti negalime. Normalioje ekonomikoje ši dalis svyruotų apie 35–40 proc. Vadinasi, mes negalime pretenduoti į aukštos gerovės šalies vardą bei dideles konkurencines galias nekurdami geros kokybės pakankamo kiekio viešųjų gėrybių. Tą mintį, jei būčiau dalyvavęs forume, būtinai būčiau pabrėžęs.
Kitas mano nepadaryto pranešimo postulatas būtų buvęs: „Nesididžiuokime „konkurenciškai“ žemais darbo užmokesčiais.“ Taip, viena vertus, žemi atlygiai darbuotojams prisideda prie gamybos kaštų mažinimo ir yra naudingi verslui, jei naudą vertinam tik mikro, privačiame lygyje. Tačiau makrolygyje tai gali reikšti, ir reiškia, neišgyvenančių ir besijaučiančių nuvertintais, devalvuotais darbuotojų masinę emigraciją. Pastaroji gimdo kvalifikuotos darbo jėgos stygių, struktūrinį nedarbą. Nevertėtų užmiršti to, kad emigracija mažina turto kūrėjų skaičių, vadinasi, menkina ekonominio augimo perspektyvas. Reiktų atsižvelgti ir į tas, tiek asmenines, tiek viešąsias, žalas, kurias sukelia skurdas, socialinė atskirtis ir kurias tenka priskirti ne ekonomikai, bet antiekonomikai. Ta antiekonomika daro neigiamą poveikį visoms gyvenimo sritims, taip pat ir verslui. Bet pastarasis, būdamas individualistiniame, neoliberaliame transe tų žalų, rodos, nemato. Nes neoliberaliame ekonomikos paveiksle jų tiesiog nėra.
Iš to, ką žinau apie pasisakymų forume turinį, sprendžiu, kad tokių – holistinių pranešimų ir kalbų nebuvo. Gaila, nes tai reiškia, jog forumas nepasirūpino, kad vyktų TIKRA DISKUSIJA, kurioje būtų pristatyti ĮVAIRŪS požiūriai į Lietuvos ekonomikos būklę ir jos raidos perspektyvas. Juk galėjo forumo organizatoriai pakviesti į renginį, pavyzdžiui, ekonomistą profesorių Romą Lazutką. Betgi ne – jie pakvietė teisininką, vieną žinomiausių „laisvarinkininkų“ Remigijų Šimašių. Todėl, jaučiu, – tai buvo bendraminčių neoliberalų sueiga, kurioje individualistinė indoktrinacija buvo svarbesnė nei realių išeičių, alternatyvų paieška.
Renginį, matyt, galima pavadinti dominuojančios individualistinės paradigmos šalininkų pabendravimu, visuomenei perduodant katekizminę tiesą – „Gerai verslui, gerai ir visai visuomenei“. Jeigu būčiau pakviestas, forumui būčiau pateikęs alternatyvų ekonominį požiūrį: „Kai gerai visai visuomenei, gerai ir verslui.“ Dar būčiau pridėjęs: „Mieli verslininkai, nedarykit klaidos – nesusitapatinkit su visa ekonomika.“ Taip pat būčiau pataręs: „Jei ateityje organizuosit tokius forumus, žymiai tiksliau juos būtų pavadinti ne ekonomikos, bet verslo forumais. Tuomet daugelis čia išsakytų pastabų atkristų.“
Pabaigai – politinis pastebėjimas. Renginį be asocijuotų verslo struktūrų organizavo ir, įtariu, mokesčių mokėtojų pinigais parėmė viešąjį nacionalinį interesą turinčios atstovauti Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijos. Girdėjau, kad joms vadovauja žinomi socialdemokratai Linas Linkevičius ir Evaldas Gustas. Taip pat esu girdėjęs, jog socialdemokratai nesivadovauja neoliberalia ideologija ir kad „laisvarinkininkai“ yra jų ideologiniai varžovai. Bet teko girdėti ir kitokių kalbų, esą visos sisteminės partijos Lietuvoje, nepriklausomai nuo jų pavadinimų, yra liberalios…
P. S. Noriu prisistatyti. Esu lietuvis. Esu ekonomistas. Tiesa, nesu pasaulinio masto lietuvis ar ekonomistas. Priklausau holistinei krypčiai ekonomikos moksle. Prieš išeidamas į politiką buvau Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas. Prieš keletą metų kolegos mane buvo išrinkę geriausiu Lietuvos ekonomistu. Esu skaitęs mokslinius pranešimus konferencijose Londone, Pekine, Vroclave ir kitur. Esu parašęs knygą globalios ekonomikos ir antiekonomikos klausimais.
Prof. Povilas Gylys
