P. Gylys. Nomenklatūra – nebijo jie nei Dievo, nei Karlo Markso

Prisipažinsiu – šį tekstą išprovokavo Kęstučio Girniaus straipsnelis „Beširdė ar nepajėgi valstybė?“ Perskaitęs straipsnelį ir dar kartą pavartęs statistiką, buvusiam universiteto Kolegai atsakysiu į pavadinime užduotą klausimą – ir viena, ir kita. Turime valdžią, nesinori vartoti termino „valstybė“, kuri neturi širdies, o kai nėra širdies, tai ir galios nedidelės.

K. Girnius lygina Lietuvos, Estijos ir Latvijos duomenis pensijų ir darbo užmokesčio srityje, skaičiais pademonstruodamas, kad mūsų šalis pagal šiuos parametrus užima paskutinę vietą. Toliau jis išdėsto savo matymą į sukėlusias tokią padėtį priežastis.

Norėčiau papildyti K. Girniaus argumentaciją. Pradėsiu nuo Baltijos šalių ir mūsų kaimynų – Lenkijos, statistikos. Žemiau pateikiu lentelę, iš kurios matyti ne tik minimalaus darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio, vidutinės pensijos dydžio, bet ir metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tenkančio vienam gyventojui, dydis. Pastarasis yra esminis, nes rodo, kokia nacionalinio produkto apimtis tenka kiekvienam šalies žmogui, skaičiuojant eurais pagal perkamosios galios paritetą (PGP).

Taigi pateikta statistika rodo, kad pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, apimtį, pirmauja Estija. Ji užima 41 vietą pasaulyje. Po jos seka Lietuva, Lenkija ir Latvija. Išeitų, kad visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, didžiausią darbo užmokestį ir didžiausias pensijas galėtų mokėti estai. Po jos turėtų sekti lietuviai, lenkai ir latviai.

Tačiau tikrovė yra kitokia. Mūsų vidutinė pensija yra mažiausia, o lenkų – didžiausia. Didžiausią minimalų darbo užmokestį taip pat moka lenkai. Estai yra antri, latviai – treti, o lietuviai – ketvirti. Pabrėžiu, lenkai su savo ~18,0 tūkst. eurų vertės nacionaliniu produktu vienam gyventojui, sugeba mokėti 406 eurus, o mes su 18,4 tūkst. eurų tik 290 eurų dydžio minimalią algą. Skirtumas yra ~120 eurų arba ~414 lito. Iš to seka iš pirmo žvilgsnio stulbinanti išvada: jeigu sukurtas metinis produktas Lietuvoje būtų skirstomas taip, kaip Lenkijoje, minimalus darbo užmokestis mūsų šalyje jau dabar galėtų siekti ~1400 litų. O tai yra visai netoli to, ką prieš rinkimus siūlė Darbo partija – 1509 Lt. Įdomu, kodėl valdantieji į tai neatkreipė dėmesio. Taip pat ir Darbo partija. Ar tai širdies, ar proto problemos?

Peržvelkime ir kitus skaičius. Vidutinis darbo užmokestis yra didžiausias Estijoje ~780 eurų. Ji, kaip minėta, ir gali daugiausia, nes sukuria didžiausią BVP vienam gyventojui. Po jų seka lenkai, latviai ir, kaip visada paskutiniai, lietuviai.

Tenka paklausti mūsų valdžios ir nomenklatūros apskritai, kodėl „biedniausioje“ iš visų keturių šalių Latvijoje vidutinis darbo užmokestis yra net 84 eurais (arba 290 litų) didesnis nei Lietuvoje? O mus lyginant su šiek tiek mažesnį BVP vienam gyventojui turinčia Lenkija, vidutinė lietuvio alga net 280 eurų (arba 966 litų) mažesnė.

Ne mažiau šokiruojantys yra ir pensijų dydžio skirtumai. Aukščiausias pensijų lygis yra šiaip niekuo neišsiskiriančioje Lenkijoje. Mūsų vidutinė pensija nuo lenkiškos skiriasi net 192 eurais (662 litų). Ji taip pat yra mažesnė nei vidutinė latviška pensija. Tas skirtumas yra 25 eurai arba 86 litai. Primenu – lenkų galimybės yra daugiau mažiau tokios pačios kaip mūsų, o latvių – mažesnės.

Laikas daryti apibendrinimus ir išvadas. Visos aukščiau minimos šalys pagal savo BVP vienam gyventojui priklauso tai pačiai kraštų kategorijai – esame vidutinio ekonominio pajėgumo šalys. Nelabai skiriasi ir ekonominės politikos principai. Išskyrus tai, kad iki šiol Baltijos šalys neturėjo savarankiškos monetarinės politikos, o Lenkija turėjo ir žada ją išlaikyti.

Visgi jos pagal savo nacionalinio produkto paskirstymo principus kažkiek skiriasi. Lenkijoje ir Estijoje per metus sukuriamas produktas skirstomas teisingiau. Šiose šalyse nelygybė šia prasme yra mažesnė.

Prasčiausiai šiuo požiūriu atrodo Lietuva. Darbo užmokesčiui, pensijoms čia skiriama mažiausia naujai sukurto turto dalis.

Tokia padėtis, keičiantis valdžioms, nesikeičia. Ji išlieka iš esmės ta pati ir kai valdžioje yra proletariato interesų gynėjai – socialdemokratai, ir „mažąjį žmogų“ ginantys krikdemai.

Tiems, kas dar vis nesutinka su aukščiau pasakyta, siūlau pasižvalgyti po plačiąją Europą ir palyginti pagrindinius dydžius nagrinėjamo klausimo požiūriu. Kadangi šis tekstas publicistinis, nesieksime didelio akademinio tikslumo bei sistemiškumo. Svarbiausia čia bendras vaizdas. Taigi paimsime tik keletą šalių, atstovaujančių skirtingiems Europos Sąjungos regionams – Daniją, Vokietiją ir Graikiją.

Danijoje vidutinė mėnesinė alga bruto 2012 metais siekė 5119 eurų, Vokietijoje – 3391 eurų, o Graikijoje – 912 eurų. Palyginkime šių šalių BVP vienam gyventojui (PGP). Danijoje jis siekia 32489 eurus, Vokietijoje – 31574 eurų, o graikų rodiklis labai artimas mūsiškiam – 19554 eurai.

Ką rodo šie skaičiai? Iš jų matyti, kad nors Danijoje ir Vokietijoje kiekvienam gyventojui tenkantis per metus sukurtas nacionalinis produktas yra mažiau nei du kartus didesnis už mūsiškį, mūsų vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis už daniškąjį 7,5 karto (!), o už vokiškąjį – 5 kartus. Net Graikija sugeba mokėti absoliučiai ir santykinai didesnį vidutinį darbo užmokestį.

Vadinasi, ten randama galimybių darbuotojams skirti ženkliai didesnę BVP dalį nei Lietuvoje. Dėl to nežlunga nei verslas, nei biudžetas. Lietuva bando nukonkuruoti pasaulį mažomis algomis ir mažu biudžetu. Šiuo požiūriu esame pasiekę nemažai. Jei išvystytose šalyse darbo atlygio dalis BVP siekia 50 proc. arba daugiau, Lietuvoje darbuotojams tenka 40 proc. BVP.

Jeigu mūsų metinis nacionalinis produktas būtų skirstomas europietiškai, darbuotojai kasmet galėtų papildomai gauti 10–12 mlrd. litų. Šią sumą padalinkime iš darbuotojų skaičiaus – 1 mln. 300 tūkst. ir gausime orientacinį skaičių – 7,5–9,2 tūkstančio litų kiekvienam darbuotojui per metus. Padalinę iš 12 gautume mėnesinį priedą prie gaunamo mėnesinio atlygio už darbą.

Vadinasi, keliais šimtais litų didesnė mėnesinė alga nėra fantastika, o reali ekonominė galimybė. Suprantama, kad algos didinimas turi būti atsargus ir laipsniškas. Valstybė, verslas ir profesinės sąjungos turėtų į procesą žiūrėti sistemingai. Deja, dabar nėra požymių, kad problema yra adekvačiai suvokta ir kad ją bandoma spręsti. Tiesa, iš tribūnų girdimos aimanos dėl masinės emigracijos, dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Tačiau aimanuotojai praktiškai nedaro nieko esminio, kad šios problemos būtų sprendžiamos. Dar daugiau, jie nenori pažvelgti tiesai į akis – žmonės palieka šalį dėl to, kad iš savo darbo neišgyvena, taip pat dėl to, kad jaučia neteisybę, nors daugeliu atvejų jiems galėtų būti mokama daugiau, darbo atlygis yra neproporcingai mažas.

Todėl nuvertinti, devalvuoti žmonės juda ten, kur darbas vertinamas aukščiau. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – šalies depopuliacija, piliečių nusivylimu ir t. t. Viso to priežastis – proto ir moralės stagnacija nomenklatūroje.

Stebint šią sąžinės, minties, taip pat ir veikimo stagnaciją, taip ir norisi rėžti: Lietuvos kairieji nebijo Karlo Markso, o mūsų vadinamieji krikščionys nebebijo Dievo.

Jei taip nebūtų, ir darbo užmokesčiui, ir pensijoms būtų randama daugiau pinigų. Nes jų, kaip parodėm, šiek tiek yra. Gal tada ir emigracija būtų mažesnė, ir valstybė būtų stipresnė.

Prof. Povilas Gylys