Nuolat girdžiu dėdulę. Kalba kaip prisuktas. Tai kartojasi reguliariai, todėl lengvai jį atpažįstu.
Vaikeliai, baisus žmogus tas Putinas. Jis kaip Hitleris. Jis ruošiasi mus pulti. Todėl turime KAŽKĄ daryti. Neaišku ką, bet BŪTINAI turime daryti. Taip nuolat dudena dėdulė.
Dėdulė teisus – problemų Rytuose yra. Tačiau nemanau, kad aštri dėdulės ir jo aplinkos retorika, bene aštriausia visoje Europos Sąjungoje, bent kiek padeda spręsti Rytų problemas. Ji daugelio tylinčių ir klausančių suvokiama daugiau kaip bejėgiškumo nei stiprybės išraiška. Nemažoje dalyje Vidurio ir Vakarų Europos šalių politinė retorika šiuo klausimu yra žymiai nuosaikesnė. Kai kur, tarkim, dešiniųjų valdomoje Vengrijoje ar kairiųjų valdomoje Čekijoje, įvykiai Ukrainoje ir Rytuose apskritai vertinami nuosaikiau. Tų šalių lyderiai, tiesa, žiniasklaidoje yra visokių vertinimų, Putino nevadina Hitleriu, o Rusijos nelygina su Irako ir Levanto Islamo valstybe. Pas mus dėdulės ir tetulės to nevengia.
Tiesa, minėtos šalys laikosi ES susitarimų dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu. Taigi, viena vertus, jos elgiasi solidariai, neiškrinta iš europinės sankcijų rikiuotės, tačiau neaštrina situacijos provokuojančiais pareiškimais, suvokdami, kad žodžių karas, nekalbu apie rimtą politinę argumentaciją, situacijos nepagerins. Mūsų lyderiai, gerai, kad šiame kontekste mūsų premjeras elgiasi sąlyginai nuosaikiau, yra per daug įsijautę.
Tokią nuosaikesnę poziciją bandė užimti ir Vygaudas Ušackas – ES ambasadorius Rusijoje. Jis bandė pasakyti, kad Lietuvos retorika Rytų atžvilgiu yra per daug vienpusiška. Jis kalbėjo apie žiniasklaidą. Kaip diplomatas neminėjo politikų. Manau, jo pastaba buvo teisinga.
Nustebau, kai kitą dieną ambasadorius ėmė pelenais barstyti sau galvą – atsiprašinėti. Mat dėdulė jį subarė palygindamas ambasadorių su jo kūrybos vaisiumi – močiute Antanina. Esą ta išgalvota moteriškė norinti vėl į (suprask, tarybinį) gardą, yra prieš tai, kad šalis stiprintų savo gynybines galias. Gal ta literatūros herojė taip ir mano, bet prie ko čia normalus gyvas lietuvis ir subalansuotai pasisakęs ambasadorius?
Gal močiutė Antanina ir nesupranta krašto apsaugos svarbos, tačiau dauguma žmonių tai supranta. Kaip ir tai, kad karinga retorika tikrai neprisideda prie sistemiškai suvokiamo nacionalinio saugumo stiprinimo.
Todėl karingiesiems dėdulėms ir tetulėms norėčiau patarti: pirma, neįsijauskime į Europos lyderių ir karo vadų vaidmenį, antra, galvokime apie savo tikrai nediplomatinės retorikos pasekmes šalies nacionaliniam saugumui, trečia – susivokime, kad tai, kas leistina žurnalistui ar politologui, nėra patartina politikui.
Povilas Gylys
