Lietuva neturi tikro elito, beveik neturi galingų dvasios aristokratų. Ją valdo naujoji nomenklatūra. Egoistiška, savo interesų rate užsidariusi, nepatriotiška, baili, vasališka, instinktyviai ieškanti pono, kuriam galėtų paklusti. Neturėdama gilaus ir autentiško nacionalinių interesų suvokimo ji neturi aiškios valstybės reikalų tvarkymo strategijos nei šalies viduje, nei tarptautinėje arenoje.
Štai naujausias pavyzdys. Lenkijos Senato Pirmininkas Bogdanas Borusevičius (Bogdan Borusewicz) susitikime su lenkiškos žiniasklaidos atstovais iš Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Vengrijos ir Kirgizijos pripažino, kad „vykdomas labai didelis SPAUDIMAS Lietuvai, kad ji laikytųsi Europos standartų“. Jis vos ne visam pasauliui apreiškė, kad dėl visko kalta Lietuva, ypač V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė.
Kadangi lietuviai užsispyrę, elgiasi „neeuropietiškai“, sako svarbus kaimynų politikas, tai Lenkija nesiimtų ginti Lietuvos, jeigu mūsų šaliai iškiltų išorės grėsmės. Pabrėžiu, tai pasakė vienas iš NATO šalies narės politinių lyderių. Tai neordinarinis įvykis dvišaliuose ir daugiašaliuose mūsų šalies santykiuose. Pirmiausia tai yra VIEŠAS tarptautinio lygio pareiškimas, kuriame atvirai pripažįstama, kad Lietuvai daromas didelis spaudimas. Antra, nors tai, ko gero, svarbiau nei pirma, VIEŠAI sakoma, kad aukščiausiuose Lenkijos politiniuose sluoksniuose formuojasi nuomonė, jog ši šalis gali nevykdyti 5-ojo Vašingtono sutarties straipsnio, kuriame sakoma, kad kilus grėsmei vienai šaliai VISOS šiaurės Atlanto aljanso narės ją įsipareigoja ginti. Tai reiškia, kol kas neformalų, vienpusį Vašingtono sutarties denonsavimą. Tokie lenkų politikų pareiškimai daro didžiulę žalą ne tik dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, bet ir daugiašalei NATO struktūrai. Kaip po tokių pareiškimų turi jaustis vidutinis lietuvis, kuris ir šiaip turi abejonių dėl savo saugumo? Kaip į tai turėtų pažiūrėti NATO vadovybė, kitos aljanso šalys?
Jeigu tokį pareiškimą sau būtų leidęs koks nors pavienis lenkų politikos marginalas, į jį būtų galima beveik nekreipti dėmesio. Tačiau tai sau leido pareikšti vienas iš tos šalies politikos grandų, labai atsakingą politinį postą užimantis žmogus. Kaip tai galėjo atsitikti XXI amžiuje, Europos viduryje, Vakarų civilizacijos dalyje? Taip pat kyla natūralus klausimas: o kur mūsų valstybinių institucijų, pirmiausia prezidentūros ir užsienio reikalų ministerijos, reakcija? Kur pasislėpė mūsų nomenklatūriniai politologai ir apžvalgininkai? Kodėl diskusijos šiuo klausimu nesurengė vadinamasis nacionalinis transliuotojas? Iš šios „tylos – blogos bylos“ galima padaryti išvadą – lietuviška nomenklatūra eilinį kartą nusprendė tylomis praryti lenkišką politinę piliulę. Manau, kad tai yra didelė klaida, nes tai yra neeilinis įvykis mūsų dvišaliuose santykiuose ir NATO gyvenime ir į jį reikia aiškiai ir kartu išmintingai reaguoti.
Norėdamas palaikyti demokratišką diskusiją Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimu, šiame trumpame rašinyje apsiribosiu keletu pastebėjimų. Pirma pastaba – mūsų kaimynai ir partneriai įsijautė į galingų tarptautinių lošėjų vaidmenį. Iš tikrųjų Lenkija šiek tiek atsigavo po sisteminių perturbacijų, kažkiek atgavo savarankiško veikimo instinktus. Būdama Europos mastais nemaža valstybė, ji pajuto galios skonį. Deja, tą savo galią mūsų kaimynai eilinį kartą savo istorijoje pervertina, todėl ima elgtis neadekvačiai – neeuropietiškai, nekaimyniškai, iš jėgos pozicijų. Ji ta galia piktnaudžiauja, griaudama europinį ir transatlantinį solidarumą.
Antra, išėjusi iš potarybinės šalies ideologinio, pasaulėžiūrinio pasimetimo, kaip ir daugelis pokomunistinės erdvės šalių, ji neišvengė kai kurių prieškarinės politikos instinktų, susijusių su Didžiosios Lenkijos idėja, atgijimo. Iš tos praeities kyla antilietuviškos nuostatos, manymas, kad Lietuva, kaip mažesnė valstybė, turėtų tinkamai – kaip silpnesnioji pusė – reaguoti į didelės Lenkijos norus ir pageidavimus. Tik tokiu atveju Lenkija globotų Lietuvą. Vyresnio partnerio, teisesnio partnerio, metropolinis motininės valstybės instinktas dalyje lenkiškos visuomenės yra gajus. Žodžiu, tikima, kad „might is right“. Pasiduodama seniai žinomai iliuzijai, kad galia ir gėris yra vos ne tapačios sąvokos. Galima įtarti ir dar blogesnių prieškarinių instinktų, susijusių su teritorinėmis pretenzijomis, restauraciją modernia, europietiška save laikančioje šalyje…
Iš istorinės praeities atėjęs žemos prabos, faktiškai šovinistinės prigimties požiūris, kad lenkai buvo ir yra aukštesnės kultūros tauta nei lietuviai, kad lenkai – „ponai“, o lietuviai – „chamai“. Nesakau, kad taip mano visi ar dauguma lenkų, bet šio stereotipo gajumą rodo mūsų ir lenkų valdžių beveik nutylėtas, užgniaužtas faktas – milžiniškas, per keletą Poznanės stadiono tribūnų išskleistas šūkis: „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkišką poną.“ Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu mūsų šalies stadione būtų išskleistas kokių 50-ies ar 100 metrų šūkis, reikalaujantis, kad lenkai klauptųsi prieš lietuvius. Aš įsivaizduoju. Grubiai pajuokausiu – lenkų kariuomenė jau kitą dieną būtų Alytuje ir prie Kauno, o V. Tomaševskis suorganizuotų lenkų sukarintus būrius. Šiek tiek sutramdžius fantaziją nesunku būtų įsivaizduoti realesnius scenarijus – tornadą Lenkijos žiniasklaidoje, specialios sesijos sušaukimą Lenkijos parlamente, specialių diskusijų inicijavimą Europos taryboje ir pan. Lietuva šį mus visos Europos akivaizdoje žeminantį įvykį faktiškai nutylėjo – vasalo, o tūlas lenkas sakytų – „chamo“, sindromas.
Taip Lietuva buvo nuolat „nukultūrinama“. Tai buvo daroma per šimtmečius trukusią polonizaciją. Tai darė carų ir stalininiai režimai, kurie neleido formuotis lietuviškai politinei ir dvasinei aristokratijai. Dar visai neseniai, tarpukariu, Vilniaus krašte vyko, pabrėžiu, prievartinė lietuvių polonizacija. Manau, mes, lietuviai, šių procesų pasekmes jaučiame iki šiol. Tačiau Lenkijoje būtų sunku surasti iškilų ir drąsų politiką ar visuomenės veikėją, kuris išdrįstų pripažinti, kad jų šalis yra prisidėjusi prie lietuviškos kultūros raidos slopinimo, kad lenkai dėl to turėtų jausti moralinę skolą.
Betgi ne – nemažos dalies lenkų pasąmonėje giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad jie mums visada nešė aukštąją kultūrą. Tačiau aukštoji kultūra neturi nieko bendro su kitų tautų kultūrų slopinimu ar naikinimu. Tai, kad lietuviška raštija lengviau reiškėsi Prūsijoje nei Abiejų Tautų Respublikoje, rodo, jog tuo metu vokiška kultūra buvo aukštesnio lygio nei lenkiška, nes netrukdė mūsų raštijai plėtotis. Todėl mes XVIII amžiaus viduryje turėjom Prūsijoje kūrusį Kristijoną Donelaitį, tačiau neturėjome tokio lygio lietuviško dainiaus Lietuvos teritorijoje.
Ar teisinga būtų kaltinti vien Lenkiją dėl nenormalios mūsų dvišalių santykių padėties? Atsakysiu – žinoma, kad neteisinga. Nes prie to esmingai prisidėjo mūsiškė politinė ir kitokia nomenklatūra. Ir nereikėtų šiuo atveju vos ne visos kaltės suversti mano nuolatiniam oponentui Vytautui Landsbergiui. Nors jis ir mėgsta ne visada diplomatiškas frazes, visgi jo „indėlis“ į Lietuvos bei Lenkijos santykių atšalimą yra žymiai mažesnis nei Lenkijos lyderių. Aukščiausi Lenkijos politikai nuolat sau leidžia nekorektiškus pareiškimus mūsų atžvilgiu, kaip, tarkim, „przyjdzi koza do voza“ (ateis ožka prie vežimo), kurio autorius yra prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski). Jie, kaip, tarkim, premjeras Donaldas Tuskas (Donald Tusk), nesidrovi savo šalies rinkiminę kampaniją vykdyti Vilniuje išnaudodami antilietuvišką kortą. Jie daro iškreiptais faktais pagrįstą spaudimą iš Varšuvos ar net Briuselio. Paskutinis B. Borusevičiaus pareiškimas yra tik viena, nors ir labai svarbi, lietuvius žeminančios lenkiškos politinės arogancijos, nesiskaitymo su lietuvių požiūriu ir jausmais apraiška. Ta elgsena, drįstu teigti, yra žalingesnė mūsų dvišaliams ir daugiašaliams santykiams nei visi V. Landsbergio ir D. Grybauskaitės pareiškimai bei veiksmai kartu sudėjus.
Betgi mūsų nomenklatūra nesugeba tinkamai – tiksliai, aiškiai ir kartu diplomatiškai – reaguoti į lenkų politinės viršūnėlės pareiškimus ir veiksmus. Mūsų nomenklatūra turi prisiimti kaltę dėl to, kad ji užėmė neteisingą poziciją, manydama, kad pataikavimas, nemalonių faktų nutylėjimas padės, kad Varšuva bus užganėdinta ir susimils. Tarkim, leisim įsteigti Lenkijos universiteto filialą mūsų šalyje ir kaimynai nustos kalbėti apie didžiulius trukdžius, su kuriais esą susiduria Lietuvos lenkai, siekiantys išlaikyti savo kalbą ir kultūrą. Na, leidom. Ar Jums, mielas Skaitytojau, teko girdėti, kad Varšuva būtų viešai padėkojusi tuometiniam premjerui Gediminui Kirkilui ir mūsų šaliai apskritai už šį geranorišką gestą? Aš negirdėjau.
Tiesa tokia – ir toliau iš kaimynų sostinės girdime, kad lietuviai mūsų krašte engia lenkus… Galėčiau pateikti faktų, kad yra atvirkščiai – lietuviai, gyvenantys Vilniaus krašte, jaučiasi diskriminuojami, kad Varšuvos remiamas Voldemaras Tomaševskis juos laiko vos ne kolonizatoriais. Tačiau ir jų politinis elitas, ir mūsų nomenklatūrinė viršūnėlė linkę tuos faktus nutylėti.
Stebint mūsų vadinamų lyderių mentalitetą ir elgseną yra pagrindo įtarti, kad bent dalis jų serga Stokholmo sindromu, kuris pasireiškia mintijimu: „Mus spaudžiantys lenkai yra iš esmės teisūs. Mes daug ko nepadarom iš to, ko jie norėtų.“ Tačiau, jausdami lietuvių visuomenės nepasitenkinimą, jie vengia tai viešai pareikšti. Todėl tiesiog tyli. Išskyrus mūsų užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kuriam minėtas sindromas yra ypač būdingas. Jo atsiprašymai dėl nežinia ko yra ryškus to sindromo simptomas. Tas sindromas mūsų šaliai pavojingas tuo, kad įsijaučiant į kitų interesus pamirštami ar nuvertinami SAVI nacionaliniai, taip pat ir plačiai suprantamo saugumo, interesai.
Tiesa, egzistuoja ir kitas – impulsyvaus užsispyrimo, kontaktų vengimo, izoliacionizmo sindromas. Jis kyla, pirma, iš nesuvokimo, jog vien užsispyrimu daug nepasieksi, jog būtina išnaudoti kiekvieną galimybę paaiškinti pasauliui ir Lenkijos visuomenei lietuvių „negerumo“ priežastis. Nevažiuoti į Varšuvą, kaip tai kartais daro mūsų Prezidentė, vadinasi, praleisti galimybę laimėti bent dalies lenkų visuomenės palankumą pateikiant faktus, lietuvių pusės argumentus. Kai mes tylim dėl to, kad nežinom ką sakyti arba dėl to, kad kaip „chamai“ bijom, kad „ponai“ nesupras mūsų, ne tik Lenkijos visuomenėje, bet ir Europoje bei pasaulyje, stiprėja nuostata, kad „kažkas ten toje Lietuvoje ne taip“.
Savajai nomenklatūrai noriu patarti: nebijokit, išlaisvinkit vaizduotę, savo širdyse atgaivinkite savigarbą, patriotizmą, demokratijos pojūtį, tarptautinio konteksto suvokimą. Tuomet, nuvažiavę į Varšuvą ar Krokuvą, jūs galėsite pasakyti:
– Lietuva yra šalis, kuri supranta santykių su Lenkija svarbą, tačiau būdama suvereni valstybė, bet ne kieno nors protektoratas, nori, kad jos požiūrių, interesų būtų paisoma, kad nebūtų taikomos atviro ir negeranoriško spaudimo priemonės;
– lietuviai nori gyventi taikoje su mūsų šalyje gyvenančiais lenkais, rusais, baltarusiais, žydais ir kt.;
– Lietuva su joje gyvenančiomis tautinėmis bendrijomis stengiasi elgtis europietiškai, todėl lenkų bendruomenė turi vienas geriausių, jei ne geriausias, sąlygas pasaulyje išlaikyti ir plėtoti savo kalbą bei apskritai kultūrą. Šiuo požiūriu mes esam gerai vertinami tarptautiniu mastu;
– mūsų šalis ginsis nuo bet kokio spaudimo ir šantažo. Ypač kai jis grįstas išgalvotais faktais. Tautinė bendruomenė neturi būti panaudojama kaip instrumentas išoriniam politiniam šantažui;
– grasinimas nevykdyti NATO sutarties nedovanotinas šantažo įrankis. B. Borusevičiaus pareiškimai griauna NATO šalių solidarumą;
– spausti Lietuvos dėl lenkų mažumos moralinės teisės neturi šalis, kuri per porą paskutinių dešimtmečių asimiliavo didžiąją dalį Lenkijos lietuvių – iš maždaug 20-ies tūkstančių jų liko mažiau nei 8 tūkstančiai.
P.S. Nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Perskaičius pranešimą apie Lenkijos Senato Pirmininko B. Borusevičiaus pripažinimą, kad Lenkija SPAUDŽIA Lietuvą ir kad ji gali ir NEVYKDYTI NATO įsipareigojimų, t. y. de facto išstoti iš šios organizacijos, suvoki, kad ne tik Lietuva, bet ir Lenkija kenčia dėl politinės minties seklumo.
Prof. Povilas Gylys
