Gamta – mūsų namai, į kuriuos noriai skubame ilsėtis, iškylauti, pasidžiaugti gražiu oru ar ramybe. Deja, panašu, kad kai kurie savo namais laiko tik tą gamtą, kuri šalia namų, o kitur gamta – „svetima“, kažkieno kito, tad lengva ranka galima ją niokoti ir teršti.
Apmaudu, bet poilsiautojų pamėgtos stovyklavietės ar vaizdingos vietos šalia vandens telkinių tampa sąvartynais, kuriuose diena po dienos kaupiasi žmonių paliekamos šiukšlės. Kiti gi, nenorintys mokėti keliolikos litų už šiukšlių konteinerį ir jo išvežimą, suskumba nereikalingus daiktus, net buities prietaisus, numesti kur pakliuvo, kiek atokiau pavažiavę – pamiškėje, palaukėje, šalikelėje iš automobilio bagažinės lauk meta viską, ko patiems nebereikia. Juk ta pamiškė „niekieno“, tad niekam ir neužklius, juolab, kad jau ir prieš tai čia kažkas savų šiukšlių papylęs buvo…
Kainuoja brangiai
Jau tradicija tapusi ir kiekvieną pavasarį organizuojama aplinkos tvarkymo akcija šiek tiek apšvarina gamtą, tačiau tie, kurie labiausiai jai kenkia šiukšlindami, paprastai tokiose akcijose nedalyvauja, ir netrukus vėl savo atliekas mėto, kur pakliūva.
Nei tas šiukšles paliekantieji, nei tokius šiukšlintojus pastebėję, bet jokių veiksmų jų elgesiui užkirsti nesiėmę abejingi praeiviai turbūt nežino, kad už tokius nelegalius sąvartynus, o tiksliau – jų likvidavimą, mokame mes visi. Ir mokame tikrai brangiai.
Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje numatyta, jog už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, teritorijų tvarkymą ir priežiūrą, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimą atsako vietos savivaldos institucija. Iš tiesų, savivaldybės atsakingos už komunalinių paslaugų išvežimą bei atliekų tvarkymą, tačiau neturi jokių galimybių imtis būtinų priemonių, reikalingų kovoti su bešeimininkėmis šiukšlių krūvomis.
Beje, bešeimininkėmis šiukšlėmis laikomi ir į konteinerius netilpę, šalia sudėti seni baldai, buitinės technikos pritaisai ar nusidėvėjusios padangos. Už tokių bešeimininkių šiukšlių sutvarkymą savivaldybės ir seniūnijos iš savo biudžeto kasmet papildomai išleidžia dideles pinigų sumas, kurios galėtų būti panaudotos opesnėms problemoms spręsti. Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, valstybinėje žemėje aptikę bešeimininkių šiukšlių, apie tai informuoja vietos savivaldos įstaigą, kuri, vadovaudamasi Atliekų tvarkymo įstatymu, suskumba sutvarkyti gamtai padarytą žalą. Ir nors Aplinkos ministerija tvirtina, kad savivaldybės turi visas reikiamas priemones užtikrinti tinkamą šiukšlių tvarkymą, savivaldos institucijų išlaidos rodo ką kitą – kasmet bešeimininkėms šiukšlėms sutvarkyti iš savivaldybių biudžetų išleidžiama maždaug 2 milijonai litų.
Gražiausiame regione – sąvartynai
Pats jau kurį laiką bandau spręsti vieno gražiausių Lietuvoje Labanoro regioninio parko šiukšlinimo problemas. Parko teritorijoje, kurioje daug ežerų, gražių vietų, tinkamų poilsiui ir iškyloms, kasmet paliekami vis didesni kalnai šiukšlių. Molėtų kelių tarnyba, kuriai priklauso šioje teritorijoje esančios šiukšlių dėžės autobusų stotelėse ar peronuose, iki praėjusių metų spalio surinko 27,66 tonas šiukšlių. Tam skirta net 32 473 litų, kurie turėjo būti panaudoti ne šiukšlėms išvežti, o kelių kokybei gerinti, juos remontuoti. 2012 metais Molėtų kelių tarnyba išvežė 39,76 tonas šiukšlių, kurių surinkimas, pridavimas ir kita kainavo 45 750 litų. Taigi, sumokami dideli pinigai, o problema neišsprendžiama – šiukšlės vėl kaupiasi, jas vėl reikia sutvarkyti.
Tuo tarpu savivaldybės neturi teisės kontroliuoti, imtis priemonių ir taikyti administracinės atsakomybės pažeidėjams, padariusiems žalą gamtai. Tiesa, kyla klausimas, ką veikia Aplinkos ministerijos regioniniai aplinkos apsaugos departamentai. Juk būtent jų paskirtis yra vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, bausti aplinkos teršėjus ar ieškoti kitokių būtų saugoti mūsų gamtą.
Dar būtina atkreipti dėmesį, jog Lietuvoje veikia labai nedaug Atliekų priėmimo punktų, o ir tuose veikiančiuose priimamos bioskaidžios atliekos. Tačiau tokių atliekų, kurios gali būti vartojamos kaip antrinės žaliavos (pvz., plastiko, metalo, makulatūros) surinkimas praktiškai nevyksta. Kaip tik todėl visos šios atliekos nugula pakeles, miškuose bei laukuose atsiranda nelegalūs sąvartynai. Tokių nelegalių, didesnių ar mažesnių sąvartynų visoje šalyje suskaičiuojama bemaž tūkstantis.
Kol ugdysime sąmoningumą
Civilizuotose Vakarų šalyse atliekos yra rūšiuojamos ir perdirbamos. O Lietuvoje net 70 procentų perdirbimui tinkamų atliekų keliauja į nelegalius ir legalius sąvartynus. Pastarieji, beje, jau tokie užkimšti, kad šiukšlės juose sunkiai telpa. Ir nors į atliekų tvarkymą Lietuva jau įdėjo apie milijardą, panašu, kad, neįvykdžiusi Europos Sąjungos atliekų tvarkymo direktyvos reikalavimų, dar turės mokėti ir milžiniškas baudas.
Problema bent iš dalies būtų išspręsta, jeigu atliekos būtų rūšiuojamos ir perdirbamos. Rūšiuoti šiukšlių nenusiteikę gyventojai galėtų būti „paskatinami“ ir administracine atsakomybe – kaip tai senokai yra daroma kitose Europos valstybėse.
Tačiau žmonių sąmoningumas neatsiranda per dieną, o kol jį ugdysime, ši opi bėda niekur nedings. Taigi, manau, kad, praplėtus savivaldybių funkcijas taikant atsakomybę, problema būtų išspręsta ar bent jau suvaldyta.
Ne paslaptis, kad mažesnių miestelių, kaimo vietovių gyventojai dažniausiai žino, kas palieka bešeimininkes šiukšles. Neretai ir gamtos apsaugos pareigūnai įtaria, iš kur atsiranda atliekų kalnai. Skaudžiai akis badančią šiukšlinimo valstybinėje žemėje problemą būtų galima spręsti, organizuojant reidus į poilsiautojų pamėgtas vietas, įrengiant stebėjimo kameras šiukšlintojų pamėgtose vietose, kur jau yra nelegalių sąvartynų, ar įsteigiant pasitikėjimo skambučių liniją, kuria paskambinusieji galėtų pranešti apie paliktas bešeimininkes šiukšles bei žalą gamtai padariusius asmenis.
Be šių priemonių, Seimo pavasario sesijoje laukia ir kiti du svarbūs darbai. Pirmasis – reformuoti Atliekų tvarkymo įstatymą taip, kad savivaldybės būtų atsakingos už atliekų tvarkymo uždavinių įvykdymą. O antrasis – išspręsti pakuočių užstato sistemos diegimo klausimą; ši sistema skatintų gyventojus ne išmesti, o grąžinti tokius įpakavimus, kaip plastiko buteliai, ir gauti už juos sumokėtą užstatą.
Galbūt tokiomis priemonėmis pavyks daugelį įtikinti, kad gamta – mūsų visų namai.
Petras Čimbaras
