Jonas Siaurukas
„Pagaliau mes visi jautėmės liaudies sūnumis. Buožių aistromis negyvenome. Nebuvo tarp mūsų nė vieno dvarininko ir nė vieno buržujaus.“
Petras Klimas. Iš mano atsiminimų.
2018 metų rugsėjo mėnesį gavau elektroninį laišką iš Didžios Lietuvės Jūratės Statkutės de Rosales, kurią likimas pokariu nubloškė į tolimąją Venesuelą. Ji rašė: „…pabrėžiate savo susirūpinimą Jūsų pastebimu lietuvių nutautėjimu. Be abejo, prie to prisideda ir ekonominių sąlygų atvejai, gal ir mažas savo didžios praeities pažinimas…“ (toliau ji rašė, kad yra lietuvių, kurie yra žiburiai, kurie nušviečia kelią ir neabejoja, kad dar daug kas tuo keliu eis, dar ilgų metų ir dešimtmečių, o paskui ir šimtmečių bėgyje, – mano pastaba).
Toliau ta nuostabi moteris rašė: „Jeigu dabar esu tikra, kad lietuviškas Lietuvos likimas yra užtikrintas, tai gal todėl, kad esu suradusi būdą jį įgyvendinti visoje Europoje. Gerai žinau, kad kai tie pėdsakai bus atpažinti ir PRIPAŽINTI Europoje, pradedant nuo Ispanijos, be baltų proistorijos apsieiti nebus galima…nenuleidžiu rankų ir tikiuos galėsianti anksčiau ar vėliau tą darbą atlikti.“
Mokslininkė tikėjo, kad jos istoriniai atradimai, jog baltų darbai ir žygiai turėjo didelę įtaką Romai, Ispanijai, „Europos šaknims“, privers europiečius gerbti mus, įkvėps juos padėti mums kovoti už laisvę. Nepataisomas „smetoniškos“ kartos moters optimizmas!
Kviečiau valdžią, prezidentūrą, URMą išsiaiškinti, gal jai, Nepriklausomos Lietuvos saugumo karininko, dingusio be žinios, dukrai, Lietuvos patriotei, reikia pagalbos, juk ji jau buvo labai pagyvenusi, o išleisti veikalus prancūzų ir ispanų kalbomis nėra lengva (Nepadėjo…(?), atsakymo negavau jokio).
Kažkada vienas dabartinių laikų VSD vadų (tas, kuris štabe vienintelis nesikeikė rusiškai) sakė: pinigų turėjome tik atlyginimams, darbui – ne. Kam dabar jie leidžia pinigus, kurių jau šiek tiek turi? Gražuliams, kurie ir taip yra aiškūs, sekti?
***
O mokyklose, per TV, etc., jau 30 metų švietimas griaunamas, ten su žiburių nerasi tokių knygų, Kudirkos dvasios, nors jo himną tebegiedame. Ir niekam tai nerūpi…
Net iš TIESOS biznis daromas?
Ar pakanka tik eilinį kartą iškeikti valdžią? Gal mus, lietuvių tautą, slegia koks prakeikimas, pagal J. Aistį? Kodėl jau trečią kartą istorijoje mūsų valstybės valdantieji sluoksniai išduoda savo tautą? (Pirmas kartas buvo – valstybinė rusų kalba LDK, antras – bajorijos sulenkėjimas , trečias –dabartinis „europėjimas“. IR VĖL SAVO NORU ATSISAKOME LAISVĖS. Sako, Lisabonos sutartį Seimas ratifikavo net dorai jos neperskaitęs, o už patriotų atleidimą iš darbo ar neleidimą jiems dirbti balsuojama beveik vienbalsiai…Tik vėliavas vis kelia iškilmingai, o tą, kuris PIRMAS iškėlė trispalvę Bokšte, šmeižia. O vieną patriotę, Bokšto gynėją, pražudė, nes, kai ji sunkiai susirgo, greitoji vežė ne ten, kur reikia, kur veža landsbergius ir brazauskus, bet „pagal grafiką“ (ne pagal ligą! Vien ponams medicina?). Kitą pavyzdį žinau: išmetė valdininką iš darbo, ne už blogą, už gerą darbą. Ir stebimės, kad lietuviai bėga iš Lietuvos.
R. Ozolas savo plonoje knygelėje NACIONALIZMAS -TIKRASIS HUMANIZMAS (Vilnius, 2014), vertoje storų foliantų, nurodęs visų valdžių padarytus šimtamilijardinius nustolius, lietuvybės griovimą (pradedant nuo „trijų raidžių“) ir t.t., konstatavęs diagnozę – AKSOMINĖ OKUPACIJA – visą mūsų politinį elitą įvardijo kaip pritapusiuosius.
(Prie ko? Prie nesąmonių? O juk mokyti žmonės…)
Kurie sluoksniai dar gali teikti vilties, ar ūkininkai, studentija, ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota dar bendrojo lavinimo mokyklose, o gal abejingieji (klausė šis filosofas – poetas)?
R.Ozolas rašė: „Viltingieji (tie –kosmopolitizuoti – mano pastaba) ir abejingieji yra ta žmogiškoji aplinka, kurioje tam tikromis sąlygomis gali atgimti tautos kuriamosios galios“.
Nes nesusitaikiusieji – tik nedidelė dalis patriotų…
Bet kaip pažadinti tuos abejinguosius, jei jie mato, kad viskas, ką jie dar turi gero, valdžia (kai tik juos išrenki į valdžią) ir kapitalas, ekonominė valdžia, nori atimti, pasidalinti, parduoti savo šalį?
***
Man atrodo, kad tautinis patriotizmas nėra kokio tai socialinio sluoksnio, partijos ar ekonominės pakraipos nuosavybė. Niekas negali atimti tokios teisės –mylėti savo tautą, ginti visą gyvybę ir kitas mažas tautas. Ir tie, kurie bėga iš savo šalies, bet ne kovoja, kad protas ją valdytų, patys kalti, kad jų tauta nyksta.
Neregėtai sunkiomis sąlygomis P. Klimas ir jo bendradarbiai bei oponentai (net socialdemokratai „kairiai“ nesutiko su socialistais „domaševičiais“, nors abu buvo internacionalistai, kad Lietuva vėl turi tapti kitos valstybės dalimi) atkūrė TIKRĄ nepriklausomybę. Net gerus vadovėlius jie tada per trumpą laiką sugebėjo mokykloms parašyti. Ko mes jau 30 metų nesugebame… O gal biurokratai specialiai trukdo švietėjams dirbti? Ar tokia jų prigimtis – būti aklais savo viršininkų pavaldiniais? Blogi jų viršininkai!
P. Klimas rašė, kad tada Lietuvos jaunimas „laikė pabalnotus žirgus“ ir tik laukė signalo, kada valdžia pakvies juos tėvynės ginti. Ar norime ginti lietuvybę dabar?
Ir tai vyksta visoje Europoje… Kodėl „europiečiai“ taip nebesugeba atlikti tikro organizacinio-idėjinio darbo, net inovacijų, mokslo, technologijų srityje? Juk būtent Europoje prasidėjo žmonijos mokslo revoliucija. Kas per dvasinės bacilos įveikė Europą, kad ji besidomi tik apatine kūno dalimi? Tai dvasinis nutautėjimas?
Mes galime lengvai atsakyti į tą klausimą, nes esame pati europietiškiausia tauta. Esame nepataisomi individualistai. Užtat ir pasamdė mus hunai ir romėnai, pasiūlę gerai apmokamas tarnybas (vieni – Romą pulti, kiti – ją saugoti). Viduramžiais sukūrę tikrai puikiai organizuotą valstybę, susigundė bajorai lenkų karūnomis (kas gi neims karalaitės ir karūnos, jei už dyką, net be karo, siūlo?). O savo KARŪNOS Vytautui nesugebėjome saugiai pargabenti. Gero parako prieš Vorkslos mūšį nesugebėjome nupirkti, apgavo pirkliai. Parsidavus svetimiesiems buvo lengviau engti savuosius?
Žmogus – individualistas nepajėgia būti valstybininku, remti Kūrėjų. Nes tam reikia pasiaukojimo, o ne skatiko godumo. Tiek biurokratas, tiek „buržua“ negali būti gerais valstybininkais, nes vienas yra savo viršininko vergas, kitas – savo pinigų. Kam samdyti lietuvius, jei ukrainiečiai ir vidurazijiečiai „dirba geriau ir pigiau“? Žinoma, išimčių visada pasitaiko. Kur jūs, vileišiai?
J. Statkutė de Rosales teisi – mes jau labai seniai esame linkę palikti Tėvynę „dėl gardaus valgio šaukšto“, o maironiškieji „kai kas“ ir Tėvynėje sugeba puikiai engti savo žmones, biurokratiškai alinti tautą, „tvarkyti“ žmonių likimus, jų turtą, kaip savo, stabdyti švietimo, medicinos, mokslo, modernių gamybų ir technologijų pažangą, ir t.t. Tokios tautos tėra tik ideali vieta įsikurti naujiesiems kolonizatoriams iš Rytų ir Pietų. Tokia dabar ir visa Europa.
Kalta valdžia, tamsi liaudis, baikšti inteligentija, tarsi susitaikiusi su savidergiška mintimi, kad mes, lietuviai, esame blogi, kad nemokame tvarkytis patys, ir t.t.?
***
Atrodo, tiek partijų, nemaža ir „tautinių“ grupių. Kodėl gi „aktyvas“, apart vieni kitų kritikos, nemoka susivienyti? Ir ta nepagarba vienų kitiems… „Didžiaraščiai“ niekina „karštakošius populistus“, bet juk beveik visi tautininkai turi tas pačias vertybes. O jau tas pasipūtimas, jei pavyko „apsiginti“ (R. Ozolas neturėjo tam laiko)… Neseniai viena „daktarė“ patarė oponentei pirma susitvarkyti savo disertacijos reikalus, o paskui su ja diskutuoti.
Tikrieji šviesuoliai, tokie, kaip J. Kubilius, I. Simonaitytė, R. Ozolas, buvo labai paprasti, su jais buvo lengva bendrauti. Yra ir dabar normalių valdininkų, bet didesni viršininkai neleidžia jiems dirbti greitai ir efektyviai. Ką jau čia kalbėti apie paprastų žmonių pasiūlymus.
Kartais ir „populistai“ (jie vadinami „kraštutiniais dešiniaisiais“) pareiškia įdomių minčių. Jei Europa būtų priėmusi P. Gražulio pasiūlymą visus Rusijos belaisvius Ukrainos kare priimti į savo glėbį, kas būtų likę iš Putino armijos? O kiek dar įdomių idėjų buvo neišgirsta…
Bet ne visad ir populistai elgiasi tinkamai. Ir R. Žemaitaitis, nors, matyt, skaitė Baltušį, sakė, kad ne rangai svarbiausi, pats ką daro ir ko nenori daryti?
Kas sutrukdė R. Žemaitaičiui patylėti, neskubėti, kai jau beveik buvo sutarta dėl Seimo pirmininko pavaduotojo posto? Ėmė beveik girtis, kad Saulius pripažino savo klaidą ir gavosi „čiau, Braške“. Kas jam trukdo būti sistemingu žmonių interesų gynėju? Žmonės juk ne visi tokie „sėkmingi verslininkai“, kaip jis.
Panaši buvo ir R. Ozolo klaida, užtat ir jam nepavyko sukurti rimtos partijos. Vien idėjų nepakanka, reikia matyti tikrus interesus, ginti žmonių teises ir laisves, net senos močiutės, kur nors pamiškėje laukiančios nesulaukiančios, kada grįš jos sūnus iš Anglijos…
Dabar vykdo R.Ž. turnė po Lietuvą? Bet telkia ne visus, tik savo partiją. Ar ne geriau būtų vienyti ir daugelį kitų tautinių grupių?
Atrodo, kad viltys, jog koalicija kažką nuveiks, dėl jau minėtų problemų sprendimo, blėsta. Kažin, ar jiems darbai rūpi? Gal tik pinigai ir valdžia, kaip visiems.
O gal jie visi valdomi, o ne valdo? Kas valdo Lietuvą, kad niekaip nepavyksta suformuoti tikros, dirbančios valdžios? Tik reklamą, viktorinas, „dviračių“ ir kitas panašias žinias girdim. Gal tik „rotariai“ geba posėdžiauti ramiai. O čia –amžinos rietenos.
***
P. Klimo epochoje daug padėjo bažnyčia, tumai, maironiai. Kai kartą pas tėvą Stanislovą krikštijom mergaitę, jis pasakė: „galit būti nelabai tikintys, tik būkit gerais lietuviais“. O dabar ir jį įtarinėja… Žmones reikia tikrinti iš jų darbų. Prieš mirtį N. Sadūnaitė sakė, kad Lietuvoje, deja, labiau tikima „kgb liudijimais“.
Neabejoju, kad ir tarp kgbistų patriotų buvo, bet koks apibendrinimas čia netinkamas, kitaip Sąjūdis nebūtų galėjęs atsirasti, B. Jelcinas nebūtų davęs kai kurioms tautoms laisvės. Tad ir sąjūdininkams nereiktų perdėti savo nuopelnų, klastoti istorijos, juk Nepriklausomybės atstatymo aktas buvo užšaldytas. Atšildė tik nepavykęs pučistų pučas.
O gal Lietuvoje taip jo niekas iki šiol ir neatšildė?!
Vienas labai patyręs juristas Naglio alėjoje pasakė: „Lietuvoje teisingumo nebėra“. Baisi diagnozė. Kas gi gali tarnauti tokiai valstybei, ją ginti?
Vadyboje sugebėjome „elektros rozetę“ prichvatizuoti, bet inovacijų valdyti, pasikartosiu, – ne. O juk tam visai nereikia valdžios pinigų. Bet ne, geriau naują ministeriją įkurs. Ir vėl kiša koją „vakarietiškas“ individualizmas ir egoizmas. Kaip gera už nieką gauti pelną!
***
Valdžia, nepasitarusi nei su Seimu, nei su visuomene, nusprendė vos ne dvigubai didinti gynybos išlaidas. Hanibalas prie vartų! Reikia ruoštis kariauti!
Nežinau, ar turiu teisę šia tema kalbėti (nors skaičiau ir Vasilevskį, ir Guderianą, ir net kai kurie kariškiai abejoja kai kuo), bet gal pigiau būtų kitokie metodai, rezervo rengimas? Ką padės keli tankai? Ar patys nieko nesugebame pasigaminti, kokių faustpatronų ar stingerių, ar dar ko nors geresnio, vairybinio karo priemonių (Vairyba – lietuviškai – kibernetika)? Tik brangiai pirkti, skolintis mokame?
Nykstančios tautos piliečiui rūpi, ar nebus be reikalo daug aukų. Danai nesipriešino, norvegai šiek tiek priešinosi – rezultatas tas pats. Vieni juk neapsiginsime (o ekonomiką galime galutinai sužlugdyti). Ar ne geriau būtų planas B – jei puls, pasitraukti, priešinantis, bet nepaaukojus tam visų „pilėnų“. Ir planas C praverstų. Jei okupuos – nebėgti visiems iš savo šalies. Ar rusai visi tokie žmogėdros, kad reiktų visiems bėgti?
Taigi, ir gynybinė, ir diplomatinė kūryba, ir ne tik valdžios, turėtų būti labai apgalvota. Deja, nei Lietuvoje, nei gal Europoje, neįmanoma realizuoti net puikių diplomatinių idėjų, kurios nieko, beje, nekainuoja.
Per TV girdėjau, kad reiktų kuo nors papirkti D.Trampą. Gal juokais buvo pasakyta?
Ar pavyks pasiekti karo paliaubas D. Trampui (palinkėkime jam sėkmės)? Tas pats juristas sakė, kad „tuščia bačka daug barška, pilna tyliai rieda“. Ką darytų D. Trampas, jei Panama netikėtai sudarytų su kuo nors gynybos sutartį? Ar tai netaptų antra Kuba, ar kuo nors dar blogiau? Gal tektų amerikiečiams Panamą mainyti tada į Formozą?
Vienas Prancūzijos Prezidentas sakydavo, kad apie karą niekad nereikia kalbėti, bet visą laiką apie jį galvoti. Pirma padaryk, tada girkis ar grasink.
Tolimesnėje raidoje ir smetoniška, Klimo Lietuva neišvengė klaidų. Nesipriešino Hitleriui, kai tas atėmė Klaipėdos kraštą. Tad nereikia jokių kultų puoselėti.
Neseniai per TV vienas pasakė, kad išgelbėti Europą gali tik naujas lyderis. Labai abejotina garbinti autoritetus ir laukti naujų mesijų.
***
Sukurti gerai funkcionuojančią valstybę sunku, bet juk klimai ir smetonos padarė.
Tikėjosi žmonės, kad rimtų žingsnių imsis naujoji koalicija. Bet, atrodo, kad tarppartinė konkurencija ir kažkieno tai baimė nugali sveiką protą. L. Tolstojus rašė, kad pasaulį valdo bepročiai. Nemanau taip. Politikos klasikas sakė, kad jei matai nesąmonę, tai ji kažkam labai reikalinga ir naudinga.
Nejau taip ir nepasimokysime iš istorijos? Gal ir ne, nes TOKIŲ knygų bibliotekose ir mokyklose, tokių mokytojų, kaip P. Klimas, sunku rasti. Užtat „ekstraliberalaus“ šlamšto, viktorinų, dviračių žinių – kiek nori. Vėjais LRT leidžia pinigus. Pirmiausia, reiktų išmokti jai ne reklamiškai, o normalia intonacija kalbėti. Net kalbėti normaliai lietuviškai nebemoka. Ir ten – bizneliai, o ne rimtas darbas?
S. Skvernelis neseniai sakė, kad iš valdžios nėra ko tikėtis, kad ką nors duos (gali ir atimti?). Kam reikalinga tokia brangi valdžia tada?
Nepavydžiu G. Paluckui, sunku jam suderinti ir savų, ir koalicijos partnerių prieštaringumus, priversti partnerius nesirieti, o dirbti „vardan tos“, „už žmogų, už paprastą žmogų“, už jo ir tautos tikrą laisvę? (Gal padėti galėtų ne vien slapti pokalbiai koalicijos taryboje, bet Seime, koalicinių frakcijų ir Vyriausybės platesniame ir atviresniame formate? Kad ir tauta matytų ir girdėtų. O ginčytis viešumoje vadams tikrai nedera.)
Aišku, kad vieni už tautinę sąmonę, kiti – už nesąmones ir tamsius parsidavėliškus reikaliukus. Be to, labai priklauso Vyriausybė ir nuo Prezidentūros. Geriau jau būtų amerikoniška sistema, kur Vyriausybė ir yra Prezidentūra.
***
A.a. šviesios atminties J. Statkutė de Rosales rašė, kad iš mūsų pavogė istoriją. Ir, atrodo, nori okupuoti ir mūsų tautos ateitį.
