O kas bus su Ukraina ir Lietuva?

Algimantas Rusteika

Kare pirmiausia miršta tiesa, vieša erdvė tampa neapykantos kovų vieta, kas, beje, natūralu. Tačiau kartais sveika nusiimti patogių išankstinių nuomonių, lėkšto moralizavimo ir propagandinių klišių akinius ir pažvelgti realybei į akis. Ir įvardinti reiškinius.

Didžioji XXI amžiaus kova dėl naujo pasaulio perdalinimo įsibėgėja. Globalių geopolitinių interesų tektoninių plokščių susidūrimo linijose, toliau silpstant JAV galioms ir įtakai, įvyksta vis nauji sudrebėjimai. Naujas kraujo ir neapykantos išsiveržimas – Artimuosiuose Rytuose.

Šis Hamas – Izraelio karas negalėjo neįvykti todėl, kad atitinka visų didžiųjų geopolitinių žaidėjų interesus.

Neskaitant, aišku, Europos Sąjungos, kuri seniai nėra joks žaidėjas, o tik dūsaujantis apgailestautojas, rašinėjantis kilometrinius reglamentus „tvarumui”, mažumų bei neteisėtų imigrantų teisėms ir tautinių valstybių suvereniteto naikinimui.

Kaip jau žinoma kiekvienam, besidominančiam įvykiais ir mokančiam skaityti, tarp JAV ir Rusijos dar 2020 metų rudenį buvo suderinti Ukrainos klausimo galutinio išsprendimo planai. Nepavykus užbaigti reikalo žaibo karu, buvo persiorientuota į sankcijas ir tokią karinę pagalbą, kuri leidžia nepralaimėti, bet neleidžia laimėti.

Šis planas jau išsėmė galimybes, nuo sankcijų nualinę savo ekonimikas dūsta patys sankcijas taikantieji, priešininkui toliau sėkmingai stiprėjant, todėl atėjo laikas padėti tašką ir tam reikia preteksto. Ir JAV demokratams reikia laimėti rinkimus, kur karo Ukrainoje klausimas bus vienas svarbiausių, norint atsilaikyti prieš D.Trampo retoriką.

Ir žydų bendruomenės balsų, ir politinės įtakos visame pasaulyje, ir nesuskaičiuojamų finansinių išteklių tam taip pat reikės. Manot, atsitiktinai būtent dabar buvo patvirtinti federalinės vyriausybės finansai be paramos Ukrainai? Manot, kad ištekliai, kurių greit gali prireikti pačioms JAV ir kurie sparčiai senka, yra begaliniai?

Lygai taip pat ir Izraeliui pagaliau reikia susitvarkyti tebevykstančią vidaus politinę krizę, kuri jau ima grėsti valstybės stabilumui. Ir pabaigti nepabaigiamas problemas su Palestina ir palestiniečiais, kur jokie planai nepasitvirtino ir, matyt, niekada nepasitvirtins, kam reikia radikalių sprendimų.

Galingiausios Vakarų pasaulyje žvalgybos tarnybos CŽV ir Mossad nieko „nežinojo” apie pusmetį su Iranu ruoštą užpuolimą, kur buvo vykdomi pasitarimai kas dvi savaites? Ir sugebėta priešui nepastebėtam, didelėmis pajėgomis prisiartinti prie labiausiai pasaulyje saugomos tvoros, kur ištisą parą kabo dronai, kas keliolika metrų jutikliai, davikliai, stebėjimo kameros, prie kurių monitorių dieną naktį sėdi stebėtojai?

Ir nesugebėta net prasidėjus invazijai pakelti pasienio daliniuose miegojusių karių, kurie buvo pusnuogiai sunaikinti ar paimti į nelaisvę, išsivedant kaip mažą vaiką be kelnių vieną iš vadų? Ir kažkodėl pirmosiomis valandomis nesuveikė kaip reikiant garsusis „Geležinis kupolas”, kuris po to ėmė veikti nepriekaištingai?

Nedelsiant, oficialiai paskelbta ne kokia nors operacija, o karas, kuris leidžia kariuomenei veikti visiškai savarankiškai ir priimti sprendimus be jokių derinimų su politikais. Be abejo, jokio pasigailėjimo nebus ir tai aiškiai buvo pasakyta. Po mobilizacijos Gaza bus okupuota ir Hamas sutriuškintas iki galo.

Jei kas galvojat, kad tai atsitiktinumai – galvokit toliau. Aš taip negalvoju, nes tų atsitiktinumų ir sutapimų pernelyg daug ir jie pernelyg naudingi vienai pusei ir nenaudingi kitai. Ir argi atsitiktinai, mažiau nei prieš mėnesį Iranui buvo JAV padovanoti 6 milijardai dolerių, nuimant jų įšaldymą dėl sankcijų, kurie neabejotinai buvo panaudoti ir šiai invazijai rengti bei finansuoti?

Kinijai naudingi visi karai ir konfliktai, kuriuose ji nedalyvauja, sekinantys jos geopolitinius priešininkus ir nešantys ilgalaikę naudą ir jai, ir BRICS, į kurią jau pakviestas ir Iranas. Ką bekalbėti apie Rusiją, kuri daug išloš iš neišvengiamo, ypač karo eskalacijos ir kitų šalių įsijungimo atveju – dar didesnio nei dabar – naftos kainų kilimo.

Hamas lyderiai, įskaitant vadovą Ismailą Haniyah, nuo Ukrainos karo pradžios ne kartą lankėsi Maskvoje, susitiko su aukšto rango pareigūnais, įskaitant Sergejų Lavrovą. Maskvoje taip pat lankėsi Gazos grupuotės „Islamo džihadas” delegacija, vadovaujama jos vadovo Ziyado al-Nakhalah, Libano „Hezbollah” – lyderiai.

Nejaugi manote, kad jie ten aptarinėjo humanitarinius klausimus, labdarą ar diskutavo dėl „žaliojo kurso”? Viskas buvo parengta ir suderinta. Ir neabejotinai visi didieji žaidėjai tą žinojo. Iranas, kurio tikslas sunaikinti Izraelį fiziškai, taip pat gaus naudos iš prasidėjusių įvykių, kuriuos pats ir inicijavo.

Jei pavyks išprovokuoti kelių musulmoniškų šalių karą, kurio tikimybė labai padidės dėl negailestingų ir neišvengiamai žiaurių Izraelio veiksmų Gazoje, sukelsiančių neapykantą musulmoniškų regiono valstybių visuomenėse – Irano tikslas bus pasiektas.

Sunitiškųjų Teherano priešininkų – Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emiratų – nepriešiškumas Izraeliui irgi būtų bent laikinai eliminuotas. Saudo Arabija jau pranešė JAV valstybės sekretoriui A.Blinkenui, jog derybos dėl su Izraeliu dėl santykių normalizavimo nutraukiamos.

Visi įvykių dalyviai skaičiuoja savo naudas ir visi išloš, išskyrus žmones ir šeimas, kurių artimieji žuvo ir žus abiejose pusėse. Daugiausiai naudos gaus JAV, persodinusi Europą nuo Rusijos ant savo dujų adatos ir įgijusios Europoje dar daugiau politinės įtakos ir ekonominės naudos, dolerio kursui toliau didėjant. Rusija laikinai nusilpninta, europinis globalaus perdalinimo etapas artėja prie pabaigos.

Visiems nesuinteresuotiems ekspertams jau seniai aišku, kad „sekinimo” karas Ukrainoje baigėsi. JAV iš Ukrainos projekto traukiasi ir gręžiasi į Kiniją, kur bus sekantis globalaus perdalinimo kovų etapas. Ukrainai liko tik „nusekinta” Europos Sąjunga, kuriai, jeigu spyriosis ir tam, kad turėtų ką veikti, gali būti mikliai aktyvuotas iš įtampos į veiksmų fazę konfliktas tarp Kosovo ir Serbijos.

Net neabejokim – Ukrainai jau daugybę kartų neviešai patarta derėtis, galiausiai, tai jau ir atvirai nutekinama žiniasklaidai. Šalis praktiškai nurašyta, sugriauta ir, sustabdžius JAV paramą, kas savaitę bus vis labiau bejėgė. Pasitraukus JAV ir toliau tiekiant tik kosmetinius kiekius ginkluotės „tam, kad nepralaimėtų”, jokių išeičių nebematyti.

Teks paklusti, derėtis ir pasirašyti sutartis, net tomis sąlygomis, kurias iki šiol kategoriškai neigė ir kurios bus nepriimtinos Ukrainos visuomenei, tik klausimas, ar kita pusė sutiks ir nepareikalaus daugiau.

Šiaurės Korėja jau siunčia begalinius ešelonus šaudmenų ir ginkluotės Rusijai. Dauguma pabėgėlių į sugriautą valstybę nebesugrįš ir po tokios taikos galimas pilietinis susipriešinimas ir chaoso tikimybė pačioje Ukrainoje.

Jeigu taip atsitiks – kas būtų po to? Po to bus Ukrainos atstatymas ir visos šalies prichvatizacija už brolišką pagalbą ir kokias nors garantijas, kurios ateityje vėl bus, esant naudos galimybei, sulaužytos, argi pirmas kartas? Vietiniams oligarchams už stabilumo išlaikymą valstybėje taip pat bus dalis truputį atseikėta.

Pamokos mums sudėtingos, skaudžios ir nevienareikšmės. Turime suprasti, kad geopolitikoje mažoms, interesų ir įtakų takoskyroje esančioms valstybėms negalima būti ir išlikti vienoms. Tačiau negalima pasitikėti ir globalių žaidėjų mums duodamais pažadais, kurie visada sulaužomi esant būtinybei ir naudai.

Konfliktų ir karų laikotarpiu, kuris jau prasidėjo, reikia laviruoti savo geopolitinio pasirinkimo ribose taip, kad mūsų valstybės ir tautos išlikimo interesas būtų aukščiausias prioritetas.

Kliautis artimiausiais kaimynais, ieškoti sajungininkų su tokiais pat interesais savo regione, veikti su jais kartu. Ir išmesti į politikos šiukšlyną tuos, kurie iki šiol vedė šalį į nebūtį.