Krescencijus Stoškus
Muzikų rėmimo fondas buvo stiprus ir nepakartojamas visuomeninis lietuvių kultūros reiškinys, savarankiškai įsitvirtinęs tarp Muzikų sąjungos ir valstybinės Kultūros ministerijos. Iš esmės tai unikalus Liucijos Stulgienės kūrinys. Net ne humanitarės, o matematikės. Atsisveikindama su savo profesija ir net garbinga valstybine tarnyba, čia ji išskleidė ir pavertė gana turininga, įvairiomis kryptimis išsišakojančia kūrybine veikla dar mokyklos suole patirtą pomėgį rimtai muzikai.
Pagal užmojus, entuziazmą ir atsidavimą savo pasirinktai veiklai fondas įkūnijo tikrą pasišventimą savo krašto kultūrai, o pagal darbų apimtis beveik prilygo ministerijai. Ji išugdė darbščių žmonių komandą, nors niekada joje nebuvo daugiau kaip 9 žmonės. Jie irgi ne visada ir ne visi pilnu krūviu galėjo dirbti. Kartais atrodė, kad sumanymai ir užmojai peržengia visas galimybes. Bet Liucijos fondas nepasidavė.
Jis ne tik sistemingai rėmė muzikus, bet ir atkakliai vykdė 12 muzikinio švietimo programų: 1) „Alma mater musicalis“, 2) „Beauštanti aušrelė“, 3) „Sugrįžimai“, 4) „Dainuoju Lietuvą“, 5) „Musica sacra“, 6) „Musica terrae Vilnensis“, 7) „Jaunųjų talentų globa“, „Muzikos žvaigždės ir žvaigždutės“, 9) „Mūsų miesteliai“, 10) „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“, 11) „Atgaiva“, 12) Leidyba. Svarbiausia, kad kiekviena iš tų programų turėjo savo istoriją, savo atskirą nišą ir buvo gerai įsitvirtinusi Lietuvos muzikiniame bei kultūriniame gyvenime.
Sakysime, „Alma mater musicalis“ buvo skirta buvusiems ir esamiems Vilniaus universiteto pedagogams, studentams ir moksleiviams. 7 koncertai per metus Šv. Jonų bažnyčioje. Tai abonementinių koncertų ciklas, kuriuo ne tik buvo pagerbiamas universitetas (motina maitintoja), bet ir profesionalia muzika palaikomas su universitetu susijusių žmonių tarpusavio ryšys.
Šią programą esmingai išplėtojo mokyklai skirta „Beauštanti aušrelė“. Ji ne tik numatė koncertus mokyklose, bet ir kasmet S Daukanto aikštėje, prieš Prezidentūrą ir greta universiteto, organizuodavo iškilmingus minėjimus, skirtus mokslo metų pradžiai pagerbti. Tai šventei ji sutelkė ne tik vilniečius, bet ir visus LRT žiūrovus. Specialiai tam parinkta klasikinė muzika čia buvo sujungiama su proginiais įvairių valdžios institucijų sveikinimais.
Itin svarbią muzikinės kultūros nišą užpildė „Sugrįžimai“. Pavasarį, balandžio ir gegužės mėnesiais, Lietuvoje buvo rengiami tarptautiniai festivaliai, į kuriuos buvo pritraukiami Lietuvos muzikai, dirbantys arba studijuojantys užsienyje, ir su jais susiję užsienio šalių atlikėjai. Galėtume pasakyti, kad tai savotiškos tautiečių ataskaitos Lietuvai. Kartu buvo parodoma, kad mes jų laukiame savo krašte. Bet ypač svarbu tai, kad Lietuva čia vis labiau atsiskleidė kaip lygiavertė kūrybos partnere su užsienio šalimis.
Kultūrinį muzikos horizontą ženkliai išplėtojo „Musica sacra“. Ji ne tik atgaivino senas bažnytinės muzikos tradicijas, prisidėjo prie visuomenės sutelkimo šventinėms apeigoms, bet kartu ir paskatino kompozitorius tokios muzikos kūrimui. Šios programos atsiradimas buvo susijęs su popiežiaus Jono Pauliaus II vizitu į Lietuvą. Jo pasitikimo proga (1993 m.) Lietuvos bažnyčiose buvo surengta 111 sakralinės muzikos atlikimo valandų.
Išskirtinio dėmesio nusipelnė ir muzikinė programa, skirta pietryčių Lietuvos (Visagino ir jo apylinkių) gyventojams. Jos ketinimus gerai išreiškė pavadinimas „Musica terrae Vilnensis“ (Vilnijos regiono muzika).
Tai, ko siekė „Sugrįžimai“, stiprindami bendradarbiavimą su užsienio šalimis, iš esmės to paties siekia „Jaunųjų talentų globa“ remdama sostinės meistrų bendradarbiavimą su regionais. Tik tam čia buvo skirtos net trys specializuotos programos: „Jaunųjų talentų globa“, „Muzikos žvaigždės ir žvaigždutės“, „Mūsų miesteliai“. Pirmoji numatė pasirengimą tarptautinių konkursų laureatų ir jų pedagogų kasmetinėmis pagerbimo iškilmėms, kurios vyko Prezidentūroje ir Vyriausybės rūmuose. Čia buvo organizuojamas jų koncertas ir įteikiami apdovanojimai. Antroji programa skirta šventei, kurioje buvo pagerbiami regioniniai talentai. Ši šventė vykdavo Vilniaus rotušėje. Trečioji programa buvo įgyvendinama bendradarbiaujant su Lietuvos miesteliais, kuriuose buvo organizuojami žymių atlikėjų koncertai kartu su jaunaisiais talentais.
Pagal programą „Atgaiva“ buvo vykdomos labiausiai humaniškos ir niekuo nepakeičiamos atjautos, gailestingumo ir labdaros skatinimo funkcijos. Kasmet ji rengė vakarus neįgaliesiems ir socialiai remtiniems žmonėms. Viešai paskelbtais Neįgaliųjų metais buvo surengta 100 koncertų, muzikos švenčių, kuriose dalyvavo ir sveikieji, ir neįgalūs atlikėjai. Už tai muzikų paramos fondas buvo pelnytai apdovanotas UNESCO Taikos miesto premija.
Liucija yra įsteigusi ir Stasio Vainiūno namus, kurie yra tapę neabejotinai svarbia visų sričių menininkų susitikimų, bendravimo ir diskusijų vieta. Ten rengiami kassavaitiniai „Muzikiniai trečiadieniai”. Namams vadovauja L. Stulgienės bendražygis muzikologas Vaclovas Juodpusis, dar užsiimantis ir leidybiniu darbu. Nuo 1991 iki 2020 m. jis kasmet leido be galo kruopščiai apgalvotą ir parengtą „Muzikos kalendorių“.
Programos „Dainuoju Lietuvą“ ir „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ kokio nors komentaro nė nereikalauja. Daug kas atsimena jos organizuotus renginius, skirtus Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms ir Valdovų rūmų atstatymui remti. O į Druskininkų vasarą su Čiurlioniu daug kam teko ir pačiam vykti.
Visa ši plati Muzikų paramos fondo darbų panorama rodo, kaip plačiai skleidėsi jo organizuojamas, turtinamas, įprasminamas Lietuvos muzikinis gyvenimas ir kaip jis originaliai susaistė muziką su vairiomis mūsų šalies kultūros sritimis. Galėtume net sakyti, kad jis esmingai papildė pačios Kultūros ministerijos veiklą, o kartais net ir užpildė akivaizdžias tos veiklos spragas.
Neįmanoma susilaikyti nuo skaudaus nerimo ir apgailestavimo, kad Lietuvos kultūros taryba nutraukė šio fondo finansinę paramą. Sunku patikėti, kad ir taryba, ir ministerija tyčia būtų norėjusios sunaikinti šį fondą. Bet dar sunkiau įsivaizduoti, kad jie nieko nebūtų girdėję apie ilgametę ir plačiai išsišakojusią fondo kūrybinę veiklą. Nors kas galėtų paneigti, kad kaip tik dėl žinomumo fondui ir buvo taip atsilyginta. Lietuvoje taip jau įprasta…
