Nojus Staknys
Kodėl demokratijos biologija? Juk demokratijos anatomija skambėtų daug geriau. Tiesa, tačiau aš nenoriu anatomiškai po kauliuką išnagrinėti demokratinių doktrinų skirtumų bei panašumų, jas lyginant it skirtingas rūšis, nes tai jau tūkstančius kartų daryta istorijos ir politologijos daktarų, turinčių geresnes kompetencijas. Šiandien aš norėčiau pakalbėti apie kai ką platesnio – apie demokratijos biologiją.
Demokratija ir rinkimai, kur laimi tie, kas surenka daugumą balsų, yra tarsi visiems puikiai suprantamas konceptas, gyvuojantis įvairiose formose nuo senovės graikų laikų. Tačiau pastaruoju metu, dėl didelės įvairių medijų ir propagandos mašinos įtakos, atrodo, jog daugelis žmonių praranda suvokimą, kas yra demokratija ir kam ji išvis reikalinga. Pavyzdžiui, kairiųjų pažiūrų žmonės tiek susikoncentruoja ties progresu, kad radikalai pradeda smerkti viską, kas sena. Progresas tampa ikona, didžiausia siekiamybe, kurios labui reikia atsisakyti visko, kas pastoja tam kelią – senų technologijų, tradicijų, vertybių, ir viskas vardan progreso, kuris prives prie geresnės ateities.
Toks požiūris primena leninizmą, kuris iškreipia Karlo Markso idėjas. Marksas teigė, kad kapitalizme pridėtinė vertė kaupiasi mažumos rankose, o dauguma (proletariatas), kurianti šią vertę, pradeda radikaliai siekti geresnės ateities – komunizmo. Kad pasiektų išsvajotąjį komunizmą, įvedama cenzūra, visi nesutinkantys yra pašalinami vienais ar kitais būdais, o religija yra pakeičiama socializmo idėjomis. Vietoj rojaus žmogui pasiūlomas šviesus rytojus, kai ateis komunizmas ir visi bus lygūs.
Deja, tas rytojus neateina, nes šaliai, kaip organizmui, reikia visokių žmonių su įvairiomis nuomonėmis. Bandymas visus sulyginti plinta tarsi vėžys, kurio visos ląstelės yra vienodos, nepaklūstančios bendram organizmui, iki kol jį nužudo ir žūsta kartu su juo. Kad organizmas, pavyzdžiui, žmogus, galėtų gyventi, jam reikia ir inkstų, ir neuronų, ir kepenų ląstelių lygiai taip pat, kaip ir smegenų. Taip ir demokratijoje reikalingi skirtingų pažiūrų žmonės, nes tik diskusijoje gimsta teisybė.
Tačiau progresas yra gyvybiškai svarbus, nes tarsi evoliucija jis verčia organizmą keistis ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Jei organizmai neevoliucionuotų – nesikeistų patys ir nekeistų savo aplinkos, gyvybė negalėtų egzistuoti. Dėl to manau, jog kairiųjų pažiūrų doktrinas geriausia būtų lyginti su mutacijomis, dėl jose slypinčio evoliucijos variklis. Be mutacijų negali vykti evoliucija, pokyčiai nėra įmanomi, o tokia stagnacija veda prie pražūties. Nesikeičiantis organizmas žūsta, kai tik aplinkos sąlygos pasikeičia.
Vis dėlto, per didelis mutacijų kiekis gali sukelti vėžį, ir dešiniųjų pažiūrų doktrinos yra apsauga, nuo tokių nutikimų. Dešinysis sparnas galėtų būti prilygintas organizmo strategijai išsaugoti kuo daugiau įvairių genų, juos kaupti, tam, kad tikimybė išgyventi būtų didesnė, nes pasikeitus sąlygoms jų gali prireikti. Arba baltymams, histonams, kurie saugo ir padeda laikyti DNR, susisukusią stabilioje ir neiširstančioje formacijoje.
Šios funkcijos yra kritiškai svarbios daugeliui organizmų taip pat, kaip žmogui yra svarbus p53 baltymas, kuris reguliuoja ląstelės ciklą, DNR taisymą ir apoptozę – strategiškai numatytą pažeistų ląstelių mirtį, užkirsdamas kelią vėžio susidarymui.
Taip siaurai žiūrint į šias organizmui svarbias funkcijas, gali susidaryti įspūdis, kad su mutacijomis reikia kovoti visomis jėgomis – juk jos gali būti mirtinos. Ir išvis, jeigu organizmas gerai funkcionuoja, nereikia jame nieko keisti. Tačiau mutacijos vis tiek nutinka, nes nėra idealios sistemos, kuri gali idealiai reguliuoti ląstelės ciklą, taip pat kaip nėra idealios tautos ar rasės, ir tai nėra blogai. Kai vienos mutacijos sukelia organizmo mirtį, kitos padeda jam evoliucionuoti.
Aišku, tradicionalistai galėtų pateikti analogiją, jog rykliai egzistuoja ilgiau nei Saturno žiedai, tai rodo, jog nereikia taisyti to, kas nesulūžę, ir jeigu taip yra jau seniai, tai taip ir turi būti bei to negalima kvestionuoti. Tačiau tuomet būtų pamirštama, jog ryklys irgi kažkada buvo naujas atsiradęs organizmas, o ne egzistavo visada. Ir nors organizmo lygyje mutacijos nereiškia nieko gero ir yra nepageidaujamos, plačiąja prasme jos yra labai reikalingos, kad evoliucija galėtų judėti į priekį. Taip šios, tarsi iš pirmo žvilgsnio visiškai priešiškos sistemos, abi yra gyvybiškai reikalingos skirtinguose lygmenyse.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad kaip gamtoje nėra blogų ar gerų organizmų, nes netgi tie patys parazitai, kurie nešiotojui sukelia sveikatos sutrikimus ar net mirtį, gali būti naudingi skaidytojams ar maitėdoms, kurie tik jų dėka išgyvens, taip pat ir demokratijoje – nėra blogų ar gerų nuomonių. Nes visi žmonės yra skirtingi ir atlieka skirtingas funkcijas valstybėje, kaip skirtingi organai atlieka skirtingas funkcijas organizme.
Visi piliečiai yra valstybės dalis ir net, jei jų nuomonė atrodo absurdiška ir neteisinga, jie turi teisę būti tam, kad valstybėje būtų balansas. Todėl yra gyvybiškai svarbu ne kovoti vieniems su kitais, o diskutuoti, nes tik diskusijoje įmanoma atrasti tiesą.
