Dauguma, veikiama mūsų sisteminės žiniasklaidos, nors žodį „mūsų“ reiktų vartoti labai atsargiai, nes didžioji tos žiniasklaidos dalis nepriklauso Lietuvos piliečiams, iki šiol negali suprasti, kodėl įvykiai Ukrainoje įgavo tokią kryptį, o ne kitokią.
Normalaus, visiems suprantamo ir priimtino paaiškinimo nėra, todėl belieka tikėti tuo, ką skelbia: „Putinas sumanė atkurti imperiją, todėl būtina nuo to gintis, ir ukrainiečiai pakilo į „šventą kovą“ už savo, mūsų bei visos Europos laisvę. Jei Rusijai dabar netrenkti per nagus, tai po poros metų ji okupuos visą Europą.“
Gražu? Patriotiška? Neabejotinai, taip. Bet tai – emocijos, tai – „sūris“ mums, eiliniams.
Jau ne kartą sakiau, kad geopolitika, o dabarties įvykius Europoje pirmoje eilėjė lemia būtent ši „ponia“, emocijomis nesiremia, ji – šalto, blaivaus apskaičiavimo, siekiant savo nusibrėžtų tikslų, rezultatas. Ir nereikia čia maišyti „grybienės“ su „uogiene“.
Kapitalistinė sistema, nors šiandien įvairiausio plauko teoretikai stengiasi išvengti to įvardijimo ir linkę postringauti apie „laisvos rinkos“ ar paprasčiausiai „rinkos ekonomiką“, tikrumoje tai yra vienas ir tas pats, visada savo esme liks nepakitusi. Nesvarbu, kaip ją vadinsime: „poindustrine“, „moderniąja“ ar „pomoderniąja“, „finansine“ ar „bankine“, jos veikimo kriterijai išlieka tie patys. Pelnas – vienintelė šios, ir visų išvardintų, varomoji jėga. O jei taip, tai itin stambus kapitalas – milžiniškos transnacionalinės kompanijos ir yra ta tikroji visos matomos ir nematomos globalios politikos šerdis. Jis iškelia užduotis, o politikai jas įgyvendina.
Todėl visada privalu žvelgti giliau ir atidžiau, nes niekas turimą finansinį kapitalą veltui nešvaisto.Tai mums, eiliniams, atrodo, kad kuo daugiau banke ar palovyje sukaupsiu dolerių, eurų ar kitokios valiutos, tuo būsiu turtingesnis.
Šios veikiančios sistemos – globalios finansinės sistemos kūrėjai puikiai žino, kad visa tai tikrumoje – šlamštas, niekuo nepagrįsti lūkesčiai, dirbtinai sukurtas psichologinis defektas, bet ne realus turtas. Todėl jie nelaiko milžiniškų lėšų bankų sąskaitose, o jas panaudoja.
Kam vienam ar kitam asmeniui, vienai ar kitai šeimai, vienam ar kitam klanui tikrumoje reikalingi milijardai? Juk jais nei pasiklosi, nei užsiklosi, nei vietoj maisto nepanaudosi. Vienu metu penkiuose namuose negyvensi ir ant penkių, kad ir auksinių, klozetų nesėdėsi. Kam?
Milijardai – tai valdžia. Tai galimybė įtakoti kitų – gyvų milijardų likimus. Pasmerkti juos arba pasigailėti. Pasijausti dievų vietoje, tapti ne popieriniais, kažkokiuose senuose raštuose užfiksuotais, bet realiais „išrinktaisiais“. Todėl ir sukurta tokia, o ne kitokia sistema, o iš jos gaunamas pelnas, realiais ar virtualiais finansiniais instrumentais nukreipiamas apčiuopiamam pasauliui supirkti.
Ar mes kada nors susimąstome, kad dauguma mūsų jau gyvename ne savuose namuose, dirbame ne nacionaliniuose fabrikuose ir gamyklose? Nesvarbu, kad visa tai – mūsų vardu, bet tikrumoje mes patys didžia dauguma priklausome nuo bankų, hipotekų, kreditų, refinansvimų, įvairiausių ilgalaikių sutarčių ir sutartėlių, ir mūsų gyvenimai supirkti daugeliui metų į priekį.
Kaip tai vadinti? Nesiimu įvardinti, kiekvienas te pats įvardija savo būseną. Tik viena, manau, yra aišku ir neginčytina: šitos būsenos laisva ir nepriklausoma įvardinti – neįmanoma. O jei taip, tai visos sisteminėje žiniasklaidoje propoguojamos kovos už laisvę, nepriklausomybę, žmogaus teises netenka prasmės, nes tai taipogi – tik instrumentai, priverčiantys milijonus, dešimtis milijonų kovoti tarpusavyje ir tuo nukreipiantys strėlės nuo tikrosios kaltininkės – veikiančios globalios sistemos ir už jos stovinčių kelių dešimčių ypač turtingų bei realiai mus valdančių šeimų.
Tokia yra ta tiesa ir visa tai, ką matome globalioje erdvėje, – tai kova tarp naujo ir seno kapitalo, nes kapitalas, kaip ir viskas šioje žemėje, turi savybę daugintis. Naujasis stengiasi įgauti savarankiškumą, o senasis – dabarties pasaulio kūrėjas, linkęs išlikti piramidės viršūneje.
Ir viena, ir kita pusė puikiai supranta, kad tik realiam žmonijos išgyvenimui kasdien būtini resursai yra tas turtas, kuris tikrumoje leidžia pasiekti globalią valdžią. Būtent todėl, nes veikianti popierinė finansinė sistema netolimoje ateityje neišvengiamai privalės būti transformuota, visa tai – kova dėl to, kas ir kaip valdys resursus, o tuo pačiu ir ateities pasaulį.
Europai metams reikia apytikriai 480 milijardų kubų dujų. Apie 137 milijardus ji išgauna pati, apie 150 milijardų importuoja iš Rusijos, o likusį kiekį – iš Afrikos, Amerikos ir A.Rytų. Kai ėmėme kalbėti apie nepriklausoma energetiką, neabejotinai turėjome mąstyti, kas pakeis importą iš Rusijos. Mūsuose aiškiai brendo mintis ir žvilgsnis krypo šiaurės kryptim į Norvegiją. Ir ne tik mūsų.
D.Britanija, Olandija ir Norvegija – būtent tos teritorijos, kuriose ES išgauna tuos 137 milijardus. Specialistams yra puikiai žinoma, kad D.Britanijos ir Olandijos galimybės menksta, nes šiose išgaunamos naftos pikas (viršūnė) jau – praeityje. Visa viltis – Norvegija.
Dar visai neseniai tos viltys atrodė šviesios ir ganėtinai realios. Norvegija savo verslovėse išgauna ne tik dujas, bet ir naftą. Sakysim, 2000 metais naftos buvo išgauta 1,13 milijardų barelių, o dujų – 47,3 milijardai kubų, tačiau jau 2011 metais naftos – tik 664 milijonai barelių. Ženklus kritimas? Ženklus, bet dujų gavyba – atvirkščiai: nuo minėtų 47,3 milijardų 2000 metais pakilo iki 106 milijardų 2011 metais. Atrodė, kad jokių problemų nėra.Krinta naftos gavyba, bet kyla dujų.
Tikrai, naftos gavyba ir toliau krito. Jau 2014 metais – 595 milijonai barelių. Europai kasmet reikia 5 – 5,5 milijardų barelių.Taigi, norvegiškoji nafta dengia tik 10 procentų viso poreikio.
Beje, praktiškai 90 procentų naftos į ES importuojama ir šiuo atveju ji yra labai pažeidžiama. Rusijos naftos importas tesudaro apie 500 milijonų barelių. Tai – ne tiek daug, panašiai kaip ir Norvegijos. Tačiau dujų Norvegijos verslovėse 2014 metais išgauta dar daugiau – 112 milijardų kubų. Taigi, kokios gali būti problemos? Bet tai šiandien, o kokia rytojaus perspektyva?
O perspektyva, atvirai sakant, nelabai šviesi: didžioji dauguma Norvegijos eksplotuojamų verslovių pasiekė ribą ir jose gaunami dujų kiekiai mažėja: sakysim, telkinys ”Ekofisk” pradėtas eksplotuoti 1971 metais. Tuo metu jo atsargos siekė 669 milijonus kubų taip vadinamo naftos ekvivalento. Šiandien ji jau išnaudota beveik 79 procentais. ”Gullfaks”- 95 procentais,”Osebergas”- 87 procentais ir t.t. Vienintelė reali viltis – 1995 metais Norvegijos jūros šelfe rastas pats didžiausias 1355 milijonai kubinių metrų naftos ekvivalento dujų telkinys. Kiek šiandien liko jo atsargų – sunku pasakyti, nes tokios statistikos viešumoje nėra, bent jau aš neradau, bet, sakysim, per pirmus aštuonius metus jo buvo išnaudota beveik 16 procentų. Vadinasi, galima manyti, kad šiandien apie 40 procentų jau eksportuota.
Be to, dujų eksoporto didėjimas rodo, kad naudojimo tempai gali būti daug spartesni nei pirmais aštuoniais metais. Galima manyti, kad šis didžiausias telkinys dar kokius šešis – septynis metus pildys Norvegijos biudžetą. Kiti telkiniai optimizmo norvegams nekelia, nes kai kurie jų, sakysim, “Frigg” – jau pilnai išnaudotas.
Ne, tai nereiškia, kad Norvegijoje naftos ir dujų „auksinei vištai” atėjo galas. Dujų resursai vis dar pakankami – apie 3,7 milijardus kubų, bet nuo pereito šimtmečio didelių naujų telkinių – nerasta. Išvalgytieji siekia tik 676 milijonų ir tie patys išbarstyti mažais kiekiais.Vidutinės vieno telkinio atsargos – 32 milijonai kubų.
Manau, kad visiems mums suprantama, jog kiekvieno naujo telkinio įsisavinimas reikalauja investicijų. Kuo jie mažesni, kuo jų daugiau, tuo jų eksplotacija brangesnė.Vadinasi, ir eksportuojamo produkto kaina – didesnė. O jei pasaulinės kainos krenta? Tada – bėda. Ne, eksplotuojamos verslovės nesustoja, bet naujų paieškai investicijos mažėja, mažėja, kol visai sunyksta.
Jei nuo 2004 iki 2014 geologiniams žvalgymams investicijos išaugo nuo 70 iki 230 milijardų kronų per metus, tai sekantiems metams numatoma tik 182 milijardai. Be to, neužmirškime, kad kronos vertė, krentant nafos kainoms, prieš dolerį taipogi krenta ir ne taip jau menkai.
O kur dar senų, išnaudotų telkinių taip vadinama rekultivacija? Juk išnaudoti gręžiniai kelia nė kiek nemažiau problemų, nei, sakysim, iškirsti miškai ar užteršti vandenys. Be to, senų telkinių naudojimas reikalauja kur kas didesnių pastangų nei naujų. Pradžioje nafta, dujos pačios veržiasi į paviršių, o vėliau joms reikia pagelbėti pumpuojant į gręžinį vandenį. Ir ne šiaip sau stiklinę ar kibirą, bet vienam dujų kubui – 16 kubų vandens. Iš čia ir savikaina.Žodžiu,jei nebus aptikta naujų didelių telkinių,tai po 6 – 7 metų atsargų mažėjimą aiškiai pajus visa ES.
Norvegiškos dujos eksportuojamos į (procentais nuo viso eksporto apimties): Vokietiją – 42,4, Prancūziją – 21,3, Olandiją – 9,7, Belgiją – 8,3, Italiją – 6,7, Čekiją – 3,9, Ispaniją – 3,7.
Iš likusių 4 procentų ir Lietuva šiais metais naujomis dujų vežėčiomis parsiplukdė pirmą nedidelį kiekį. Deja, bet galvoti, kad tų keturių procentų pakaks visom Baltijos šalims – neverta. ES senosiose valstybėse manoma, kad 450 – 500 dolerių už tūkstantį kubų – pakankamai normali ir ganėtinai žema kaina, o siūloma Kataro 600 – 630 dolerių už tūkstantį kubinių metrų – didelė ir jau nerantabili.
Kalbėkime kaip norime, keikime rusus ar nekeikime, bet po septynerių metų ES gali atsirasti dujų deficitas, kuris neabejotinai įtakos pačios Europos vystymosi galimybes.
Neatidus skaitytojas vis vien pareikš, kad trūkumą bus galima kompensuoti iš A.Rytų arba tų pačių JAV, kuriose skalūninių dujų gavyba auga. Taip, tai tiesa, tik kalbame apie pigias dujas, o tokių A.Rytai nesutinka, o JAV patiekti negali. Vienintelis šaltinis, kuris atitiktų europiečių reikalavimus, – Rusija.
Beje, mūsuose dažnai skelbiama, kad Lietuvai kaip vanduo reikalinga energetinė nepriklausomybė nuo „Gazpromo“, nes ji moka brangiausiai iš visų Europos valstybių. Ar tikrai? Pažiūrėkime: Makedonija – 564,3 dolerių už 1000 kubinių metrų, Lenkija – 525,5, Bosnija – 515, Čekija – 503, Bulgarija – 501, Graikija – 427, D.Britanija – 313, Prancūzija – 393, Vokietija – 379…
Kažkodėl skelbiamos kainos neatitinka oficialiai Lietuvoje diskutuojamų. Aišku, jei Makedonijos ar Bosnijos nelaikytume Europa, o viešoje erdvėje kalbėtume tik apie Vokietiją, tai mes mokame brangiausiai. Tik nuo mūsų noro pateikti geografines žinias savaip Europos ribos nepasikeis.
Taigi, šiandienos pigias dujas gali tiekti tik Rusija ir po 2020 metų ES priklausomybė nuo šių energijos nešėjų importo iš Rytų gali pasiekti 50 ir daugiau procentų. Ir jokio Rusijos diktato čia nėra, o pati paprasčiausia rinkos teorija: yra paklausa, turi būti ir pasiūla. Ir ne šiaip sau pasiūla, bet kuo pigesnė, nes tik taip resursus importuojantis regionas gali išlikti konkurencingas prieš kitus.
Ką reiškia 50 – 60 procentų visos energetikos resursų kiekio? Tai reiškia, kad Europa tampa priklausoma nuo vieno tiekėjo. Ar tai baisu? Kaip kas į tai žiūri. Mūsų „patriotams“ tai gali atrodyti svieto pabaiga, mąstantiems pragmatiškai ir pasaulį matantiems kitokiomis akimis – nieko baisaus. O kaip iš tikrųjų? Spręskite patys.
Neabejotinai priklausomybė nuo vieno šaltinio gali atrodyti grėsmingai. Ypač, jei manytume, kad rusai siekia okupuoti Europą, tačiau patys puikiai turime suprasti, kad normalios šalys bendradarbiaudamos tarpusavyje siekia naudos abiem pusėm. Jei Rusija yra gamtinių resursų tiekėja, tai Europoje sutelktos kitos gėrybės. Sakysime, finansiniai kreditai, technologijos, žemės ūkis…
Dabar visa žiniasklaida, įvairaus tipo ekonomistai, politologai skuba kaltinti Rusiją technologiniu atsilikimu, negebėjimu ir daugeliu kitų dalykų, kurie, jei kalbėtume realiai, jai ir nebūtini. Kodėl? Jei pasaulis siekia tikros integracijos, laisvos prekybos, tarpusavio taikos ir dar spartesnio vystymosi (ne vartojimo, o vystymosi), jis neišvengiamai turi įvykdyti globalaus „darbo pasidalinimo“ reformą. Šiandieninė Rusija – gamtinių turtų neišsemiamas aruodas, ženkliai toliau nei absoliuti dauguma kitų valstybių pasistūmėjusi kosmoso, ginkluotės, atominės energetikos srityse. Visa tai, kartu su gamtos turtų eksportu ir turi užtikrinti normalų jos pragyvenimo lygmenį. Kaip ES – mašinų pramonė ir naujausių technologijų sritys, Kinijai – plataus vartojimo pigių prekių tiekimas, Lietuvai – žemės ūkis ir logistika bei panašiai… Tik taip galima garantuot sąlyginai vienodą augimą, daugiau ar mažiau lygiateisį gėrybių pasidalinimą ir beveik visuotinį užimtumą, o tai leistų užsitikrinti stabilumą.
Kodėl kiekviena valstybė yra priversta imtis to, kas jai visada bus per brangu ir kuo ji gali apsirūpinti iš kitur, sudarydama partneriams taipogi galimybę vystytis ir turėti savos ekonomikos veidą? Kam, sakysim, Rusijai šiandien reikalinga konkuruoti mašinų pramonėje su Vokietija? O Vokietijai – atominės energetikos srityje su Rusija? Normalus bendradarbiavimas, maksimali tarpusavio integracija išspręstų daugelį abiejų šių valstybių problemų: išlaisvintų reikiamus resursus socialinei darnai ar spartesniam moksliniam progresui, leistų nukreipti didesnes lėšas tikrai globalioms problemoms spręsti. Sakysite, kad tai utopija.Taip, žinoma, dabartyje veikiančios globalios sistemos rėmuose, tai tikrai atrodo utopiškai. O kodėl? Todėl, tad neatsako į vieną vienintelį klausimą: o valdžia?
Jei gerai prisimenu, tai dar A.Medvedevui užimant Rusijos Prezidento postą, berods, ar tai 2010, ar tai metais vėliau, aukščiausiuose valdžios sluoksniuose viešai buvo prakalbta apie būtinumą privatizuoti didelę dalį valstybei priklausančių kompanijų. Net buvo paruošta plati programa. Užsienio „investuotojai“ jau trynė rankas ir tikėjosi lengvai ir pigiai, po 2008 – 2009 metų krizės, perimsiantys strateginius Rusijos ekonomikos objektus, o tuo pačiu tapsiantys realiais šios valstybės valdytojais ir šeimininkais.
Nežinau, kas ir kokiu tikslu būtent panašiu metu suprojektavo įvykius A.Rytuose ir ypač Libijoje, bet po šių tuometinis Premjeras V.Putinas pareiškė, kad, jo manymu, tokiems pokyčiams laikas nėra tinkamas. Ir tai buvo svarbiausia priežastis prieštarauti prieš šio asmens grįžimą į Prezidento postą. Aišku, viešoje erdvėje visa tai buvo pateikiama kitokiomis spalvomis. O kas toliau?
O toliau įvykiai Sirijoje, bandymai organizuoti „opozicijos spalvotą revoliuciją“ Rusijoje ir tai ką matome dabartyje. Priežastis – Rusija privalo perduoti savo pagrindines strategines sritis užsieniui. Tiesiog įvykdyti dar vieną privatizaciją, parduoti už Vakarų nustatytą kainą ir Vakarų nurodytiems subjektams. Nei daugiau, nei mažiau. Kodėl tai yra taip svarbu? Todėl, kad be rusų valdomų resursų pasaulis, pirmiausia Europa, neišgyvens, tačiau, jei jie išliks rusų naujai susikūrusio kapitalo rankose, vadinasi, Rusija taps globalia jėga, kuri neišvengiamai įtakos geopolitinius vyksmus ir su ja teks dalintis globalia valdžia. Dar daugiau, Rusija, kaip centrinė EuroAzijos žemyno dalis, jungianti Vakarus ir Rytus, gali pabandyti įtakoti vieningo EuroAzijos žemyno projekto virtimą realybe. Ir tai bus galas kelis amžius Vakarų imperijų dominavimui. Vakarams teks gyventi iš to, ką realiai sukuria ir ką realiai uždirba, o tokie pokyčiai neišvengiamai pakeis ir visą Vakarų geografinį vaizdinį.
Viso to sisteminėje žiniasklaidoje neperskaitysime ir jokia sisteminė žiniasklaida to nepripažins. Nors globalizmo projekto svarstymas, neviešos ypač stambaus kapitalo globalios „vyriausybės“ egzistavimas lyg ir nėra „tabu“, bet paprastai tai įvardijama kaip „sąmokslo teorijos“ ar „konspiraloginiai“ išsigalvojimai. O viešumoje teigiama: „Nieko asmeniško, ponai, tik biznis“. Ar tikrai?
