Jonas Balčiūnas
Vilniaus savivaldybės švonderiams pradėjus ruoštis poetės Salomėjos Nėries paminklo nugriovimo darbams, verta detaliau panagrinėti švonderizmą kaip reiškinį, kuris buvo gajus ne tik sovietmečiu, bet išliko tokiu ir nepriklausomoje Lietuvoje. Kiekvienas žmogus daro sprendimus už kuriuos atsakingas. Nuo daromų sprendimų priklauso, kaip klostysis žmogaus gyvenimas.
Laikmečio pasirinkti negalime, tad nori nenori, kiekvienas turi sugyventi su laikmečiu. Sovietams sunaikinus nepriklausomą Lietuvą, buvo du pasirinkimai – būti Terlecku arba Landsbergiu. Abu pasirinkimai daromi priespaudos sąlygomis, tad jie nėra laisvi. Nėries pasirinkimas buvo būti Landsbergiu.
Neturime teisės šiuos žmones smerkti. Mes nežinome kokie buvo jų motyvai, galimybės ir savirealizacijos tikslai. Ką mes tiksliai žinome – Salomėja Nėris buvo viena geriausių poečių Lietuvos literatūros istorijoje. Jos poezija padarė ir daro teigiamą įtaką ištisoms kartoms. Kaip poetė ji nusipelno paminklo ir pagarbos.
Jeigu mėginame kvestionuoti pagarbą jai kaip poetei, atskirdami jos poeziją nuo visuomeninės veiklos, turime būti nuoseklūs ir pagal tą patį matą matuoti visus ano meto žmones. Landsbergis politikas – Landsbergis kolaborantas. Brazauskas politikas – Brazauskas kolaborantas. Sąjūdžio aktyvui irgi būsime priversti taikyti tuos pačius kriterijus.
Ar atsiras autoritetas, kuris imsis teisti ir vertinti? Žinoma, jokių problemų, tai gali padaryti kiekvienas Vilniaus savivaldybės švonderis. Čia reikia aptarti dar vieną reiškinį – dvigubą kolaboravimą. Juo tampa kiekvienas inteligentas ir išsilavinęs žmogus, kuris žavėjosi Nėries eilėmis, o dabar tyliai stebi, kaip naikinamas poetės atminimas. Niekas nepasikeitė – pasirinkimas lygiai toks pat. Galite būti Terlecku arba Landsbergiu.
