Paklausk žmogaus iš gatvės, kas yra politika, valstybė, ir jis pasimes. Jei žmogus baigęs universitetą, jis bandys raustis atmintyje ieškodamas akademinių apibrėžimų. Ne visi ras. Nors tai, viena vertus, kasdien vartojami, o kita vertus, esminiai terminai. Taigi, eilinis pilietis sunkiai orientuojasi esminėse viešojo gyvenimo sąvokose. Iš dalies dėl to, jog į jas per mažai dėmesio kreipia viešosios nuomonės formuotojai – politologai, žiniasklaida ir t.t.
Tačiau yra ir kitas, pas mus dar prasčiau suvokiamas visuomeninio gyvenimo faktas – tai, kad politikos technologai, politinių režimų keitimo (political regime change) technologai yra sukūrę ištisą arsenalą priemonių, kurias naudojant galima įvaldyti visuomeninius procesus. Visuomeninės diskusijos agendos formavimas, visuomenės dėmesio fokusavimas į vienus reiškinius ir jos dėmesio nukreipimas nuo „nesvarbių“, iš tikrųjų siekiant valdyti viešąją nuomonę, yra pasaulyje neblogai įvaldytas politinių technologijų instrumentas. Tariamų lyderių „kūrimas“ ir nepatogių žinomų žmonių marginalizavimas, išstūmimas „už paraščių“ taip pat yra tokio instrumento panaudojimo pavyzdžiai.
Vienas iš būdų valdyti (laikinai užmirškite terminą „spontaniškumas“) žmonių nuomonę ir veiksmus yra nevyriausybinių struktūrų tinklo užvaldymas. Užvaldžius nevyriausybines organizacijas (NVO) ir imituojant demokratiją, galima realizuoti galingųjų tikslus. Apie tai pasaulinėje literatūroje kalbama vis dažniau.
Ar tai galėtų vykti Lietuvoje? Nebūsiu kategoriškas, bet buvusio nevyriausybininko patirtis – esu vadovavęs Nepartiniam demokratiniam judėjimui – man kužda, kad bandymo „įvaldyti“ NVO ir paversti jas valdžios instrumentu, požymių esama.
Kuo galėtų būti paremti tokie samprotavimai? Išvardinsiu keletą praktiškai neginčijamų faktų.
Pirma, tai prezidentūros „prastumtas“ įstatymas, kuriame įtvirtinta nuostata, kad visų NVO, o jų esama apie 17 tūkstančių, Taryboje pusę (!) vietų turėtų valstybinių institucijų atstovai. Dėmesio, Valstybė! Tūkstančiams nevyriausybinių organizacijų atstovautų valdymo institucija, kurioje, gerai viską surikiavus, lemiamas balsas priklausytų valstybei. Nors pagal apibrėžimą NVO nėra valstybinės struktūros dalis ir jos turi veikti kaip laisva nuo valstybinės kontrolės sistema.
Antra, pratęsiu mintį, akivaizdžiai matyti, kaip (vėl dėmesio!) valstybinės institucijos, pirmiausia prezidentūra, proteguoja, „popina“ kai kurias nevyriausybines struktūras, o kitų „nemato“, blokuoja, neleisdamos joms dalyvauti vienijimosi, bendrų nacionalinių NVO struktūrų kūrimosi procese.
Jūs, mielas Skaitytojau, aišku, norėtumėte faktų, kurie įrodytų vienų NVO „popinimą“, o kitų boikotavimą? Ką gi, pateiksiu faktus. Nors NVO Tarybos dar nėra, tačiau jau dabar NVO politiką nemažu laipsniu formuoja Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras (NIPC), kurio steigėjas yra Atviros Lietuvos fondas (ALF). Ši struktūra aktyviai palaikoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir konkrečiai darbuotojų, kurie anksčiau dirbo šiame fonde.
Nesu prieš tai, kad ALF dalyvautų NVO veiklos koordinavime. Tačiau nemanau, jog yra teisinga vienai iš tūkstančių, be to, atvirai ministerijos palaikomai –ministerija turėtų šiame procese išlikti neutrali – struktūrai IŠ ANKSTO suteikti privilegiją ir vienvaldiškai organizuoti NVO Tarybos formavimą. Kaip galima nuspėti, tai daroma iš VISOMS NVO skirtų lėšų.
Destruktyvu yra ir tai, kad, iš anksto užsiėmusi „vadovaujančias aukštumas“, NIPC iš proceso stumia kitas ir, kas ypač svarbu, – autonomiškai, be politinio kišimosi veikiančias struktūras. Pavyzdžiui, Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų (LINVO) koaliciją, į kurią įeina Lietuvos šeimų, Tautinės patriotinės, Lietuvos sporto, Sveikatos ir sveikos gyvensenos, Lietuvos žmogaus teisių, pagyvenusių žmonių, etninės kultūros, tautinių mažumų, nacionalinio saugumo ir kitos NVO.
Gruodžio 10 d. Nacionalinė NVO koalicija, kuriai faktiškai vadovauja NIPC, rengia nacionalinį forumą, kuriame, tikėtina, bus bandoma patvirtinti Lietuvos NVO Tarybos sudėtį. Į šį renginį kiti dariniai, taip pat ir LINVO koalicija, nėra kviečiami. Nebuvo jie kviečiami ir į paruošiamuosius darbus. O tai reiškia, kad veikiama pagal iš anksto paruoštą scenarijų – neleisti „laisviems“ nevyriausybininkams patekti į NVO Tarybą ir tokiu būdu suformuoti Tarybą, sudarytą iš „valstybiškai“ mąstančių ir už tai atlygį gaunančių nevyriausybininkų.
Demokratijos ir teisės viršenybės principų nesilaikoma dar vienu požiūriu. Pagal NVO įstatymo 2–ą straipsnį nevyriausybinėms organizacijoms negali būti priskiriamos profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijos. Tačiau verslo asociacijos įtraukiamos į procesą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Alytaus regionas. Tokiu būdu pažeidžiamas įstatymas ir, antra vertus, verslas užima tikrų nevyriausybininkų vietą.
Jeigu mūsų šalyje būtų rūpinamasi demokratija ir teisingumu, tokie „rūmų“ žaidimai su NVO nebūtų žaidžiami. Prezidentūra „nediriguotų“ procesui, o ministerija užimtų neutralią, nešališką poziciją ir prižiūrėtų, ar laikomasi etikos taisyklių ir teisės normų iš maždaug 17 tūkstančių NVO į Tarybą atrenkant atstovus. Dabar gi akivaizdžiai matosi, kad į ją nori patekti save pasiskyrusių ar ministerijos klerkų globojamų žmonių grupė. Kalbant teisine kalba, nacionalinis forumas bus neteisėtas, nes jis nebus nacionalinis, atstovaujantis visą nevyriausybinės veiklos spektrą. Neteisėta bus ir NVO Taryba.
Visa tai, kas vyksta, gali būti vadinama NVO užvaldymu, politiniu valdymu vogčiomis, bet jokiu būdu ne demokratišku procesu. Autoritarizmas – būtų tikslesnis šių veiksmų apibrėžimas.
Povilas Gylys
