Ryšardas Burda,
teisės mokslų daktaras,
advokatas
2022 metais gruodžio 2 d. Seime vyko įdomi konferencija, kurios viena dalių buvo pavadinta „Nepriklausomumas – būtinoji teisingumo vykdymo sąlyga“. Atrodo, kad susirinkę teisėjai, prokurorai ir advokatai iš anksto žinojo apie kieno nepriklausomumą jie kalbės. Atrodo, niekas neabejojo, kad šiuo laiminguoju nepriklausomu bus teisėjas. O kodėl ne prokuroras? O kodėl ne advokatas? O kodėl ne jie visi kartu turi būti nepriklausomi? Pagrindinis klausimas: nuo ko teisėjas, prokuroras ar advokatas turi būti nepriklausomas?
Pernai ir šiais metais teismų atstovai, kalbėdami apie teismų nepriklausomumą, aiškina, kad yra maži atlyginimai. Sutinku, atlyginimus reikia kelti. Bet nuo 2008 metų krizės yra valstybės pareigūnų, kurie gauna minimalų atlyginimą. Todėl tai – bendra valstybės problema. Teisėjai turi suprasti, kad Lietuva gyvena liberalizmo paradigmoje, kurioje visos valstybės institucijos, išskyrus jėgos struktūras, turi būti privatizuotos. Todėl nepriklausomi teismai nereikalingi, o jų vienas valdymo instrumentų yra finansai. Korporacijų valdomoje valstybėje kariuomenė, policija ir specialiosios tarnybos galop irgi bus privatizuotos (tik jie kol kas galvoja, kad jie šią situaciją suvaldys – koks gražus rožinis infantilizmas). Tai neišvengiama „orveliško“ pasaulio kūrimo logika.
Teisės studentams nuo suolo aiškinama, kad teisėjas yra nepriklausomas, kadangi jis laikosi tik įstatymo, neprieštaraujančio Konstitucijai; teismas savarankiškas sprendžiant visus bylos klausimus, laisvai vertina įrodymus, teismą gali patikrinti tik kitas aukštesnis teismas; teismas nagrinėja tik jam paskirtą bylą ir baudžia visus, kas trukdo jam nagrinėti bylą. Tačiau ne „kažnam pabožnam“ studentui žinoti, kad realybėje yra kitaip.
Tačiau ar prokuroras ir advokatas neprivalo laikytis Konstitucijos ir įstatymo? Ar prokuroras ir advokatas nesprendžia savarankiškai, kaip elgtis teisme, kokius prašymus teikti ir kokius įrodymus teikti, kokius klausimus užduoti liudytojui ir pan.? Ar prokuroras ir advokatas neturi lygios teisės kreiptis į aukštesnį teismą patikrinti, ar ne blūdyja nuosprendžio išvadose žemesnis teismas?
Taigi, lieka tik du aspektai, kuriais teismas yra nepriklausomesnis už kitus: vadovavimu bylos nagrinėjimo procesu ir įrodymų vertinimu. Kiti momentai nėra kertiniai.
Todėl būtent įrodymų vertinimas yra kertinis akmuo, kuris procese nėra aiškiai sureglamentuotas, kuris leidžia manipuliuoti teismui bylos duomenimis ir tuo pačiu, iš kitos pusės, pačiu teismu.
Dažnas teisėjas nesuvokia, kad ne jis valdo informaciją, o informacija valdo jį. Tai nustatė Seimas, kuris įteisino nuostatą, kad įrodymu gali būti bet kuri informacija, gauta bet kurio įstatymo pagrindu, kad ir nuotekų tvarkymo įstatymu.
Konferencijos antroje dalyje beveik visi pranešėjai kalbėjo apie sklandų bendravimą ar bendradarbiavimą tarp teisėjo, prokuroro ir advokato. Atrodė, kad šita šventa trijulė niekaip negali susitarti ir išsilaisvinti nuo priklausomybės viena nuo kitos. Pagaliau konferencijoje dalyvavęs prokuroras Gintaras Jasaitis rėžė, kad jokio bendradarbiavimo tarp advokato ir prokuroro negali būti, kadangi jie atlieka skirtingas funkcijas ir nėra dėl ko daryti bendrą darbą.
Moksliniu požiūriu dėl funkcijų skirtumo prokuroras teisus. Tačiau primiršo, kad per dvidešimt metų, nuo to momento, kai buvo įvestas naujas baudžiamojo proceso kodeksas, teisėjai tapo teisingumo vergais, būtent dėl to, kad nepavyko sukurti bendradarbiavimo aplinkos.
Teisininkai stačiai primiršo, kad nė vienas prokuroras, advokatas ar teisėjas nebuvo nusikaltimo vietos jo padarymo metu. Kitaip byloje jie būtų liudytojai, kaltinamieji ar nukentėjusieji. Tai reiškia, kad visi jie bando išsiaiškinti praeities įvykius. Tik kiekvienas atlieka savo funkcijas. Nustatant formaliąją tiesą būtinas bendradarbiavimas.
Dvidešimt metų visai teisinei bendruomenei – nuo studento teisininko iki Konstitucinio teismo teisėjo – buvo kalama, kad teisingumą vykdo teismai, ir vienas teisėjas salėje ir yra teismas, kuris vykdo teisingumą. Čia ir buvo padaryta strateginė požiūrio į teisingumą klaida. Jeigu teisingumas priklauso tik nuo žmogaus, kurį mes pavadinome (kad ir per priesaiką Prezidentui) – teisėju, tai tereikia valdyti teisėją ir teisingumas bus valdytojo kišenėje. Šiai padėčiai sukurti patarnavo aktyviai prokurorai, specialiosios tarnybos ir Seimas.
Mano požiūriu, teismas, vykdantis teisingumą, nėra vien teisėjas ar teisėjų kolegija. Trys teisėjai daugeliui dažnai gali priminti teisės istorijos Stalino „trojkas“, kurios paprastam žmogui daugiau sukelia baimę nei pagarbą. Tikras teismas – tai nepriklausomas teisėjas – arbitras ir dvi nepriklausomos, besikaunančios tarpusavyje pusės – prokuroras ir advokatas. Teisingumo vykdymas – tai įrodytos tiesos „gimdymas“. Tai procesas, kurio valdytojas, vadeliotojas yra teisėjas, tačiau vežimas, kurį tempia du arkliai į skirtingas puses, gali nuvažiuoti į to pusę (advokato ar prokuroro), kurio argumentai bus stipresni. Jeigu nėra ar neveikia bent viena ir šių pusių, teismas virsta arba inkvizicija, arba korupciniu turgumi.
Šiandien, dėka Aukščiausiojo teismo pozicijos, išsakytos dar 2004 metais, teismai tapo „vergais“, kurie turi plušėti kaip bitutės, kai tuo tarpu prokuroras ir advokatas teisėtai gali sau leisti, švelniai tariant, ramiai stebėti vykstantį neva rungtinį procesą. Išties sukūrėme veidmainišką situaciją.
Beje, tenka priminti prokurorui, kad būtent jam gerai žinomi mokslininkai, kurie, turėdami menką nusikaltimų tyrimo praktiką, padėjo riebų pamatą, sukuriant priklausomų teismų sistemą Lietuvoje.
Paprastiems žmonėms, kurie mažai ką težino, kas įvyko 2002 metais, paaiškinsiu. Mokslininkai pasiūlė, o politikai pritarė, kad slapti veiksmai, kuriuos anksčiau vykdė kriminalinės žvalgybos pareigūnai tik remiantis savo atskiru įstatymu, būtų perkelti į viešąjį baudžiamąjį procesą. Jeigu senajam procesui veikiant kriminalinės žvalgybos pareigūnas privalėjo pateikti apdorotą informaciją tyrėjui (tardytojui), o šis savo ruožtu tą informaciją paversdavo tinkama naudojimui viešajame procese, tai dabar slapta informacija tiesiogiai keliauja pas teisėją.
Šioje situacijoje yra dvi pagrindinės blogybės. Pirma, slapta informacija (skaityk – slapta pažyma) tampa nekvestionuojama įrodymų karalienė. Jos niekas negali patikrinti, paneigti ar ja suabejoti – nei prokuroras, nei teisėjas nei, juo labiau, advokatas – jis gi pagrindinis „teisingumo priešas“. Klausimas kodėl? Ogi todėl, kad tik tas pareigūnas, kuris, remiantis valstybės paslapčių įstatymu, slaptais veiksmais surinko informaciją, gali išslaptinti jos dalį, leidžiančią patikrinti, ar pateikta informacija tikra ir teisinga. Viskas, ratas užsidarė. Koks pareigūnas norės, kad teismas sužinotų, kad liudytojas yra žvalgybos samdomas ir iš jų pinigų maitinamas agentas. Buvo praktikoje situacijų, kai teisėjai žinojo situacijos subtilumus, bet užmerkdavo akis, kaip tikrosios Temidės.
Temidės aklumą atskleidžia antra blogybė. Teisėju negali būti paskirtas asmuo, kuris nėra patikrintas specialiųjų tarnybų. Kodėl? Todėl, kad teisėjui teks nagrinėti bylas, kuriose yra apstu slaptaisiais veiksmais gautos informacijos. Tai reiškia, kad teisėjui slaptoji tarnyba turi suteikti teisę susipažinti su dokumentais su grifu „visiškai slaptai“. Joks teisėjas nepadarys jokios karjeros ir visą savo gyvenimą nagrinės bylas dėl „parkavimo baudų“, jeigu jis neturės šios šventos žymos savo asmens byloje.
Štai kaip viskas paprasta. Suteikime garbę teisėjui skaityti slaptą informaciją ir pradėsime jį valdyti. Taip paprastai teisingumas tampa valdomas. Specialiosios tarnybos pateikia informaciją, nuo kurios teisėjas atsisakyti negali. Specialiosios tarnybos kartu su prokuroru skverbiasi į teisėjo vidinį įsitikinimą vertinant įrodymus. Teismo procesas akimirksniu tampa ne viešu, o slaptu. Net ir tuo atveju, kai byloje nėra slapto liudytojo ar pasiklausymo duomenų, teisėjas turi turėti išankstinį leidimą susipažinti su galima slapta informacija. O tai reiškia, kad tas, kuris pateikia sukramtytą slaptą informaciją, sprendžia, ar tas teisėjas vertas būti paskirtas teisėju, ar jo kadencija bus pratęsta, ar jis vertas būti paaukštintas.
Specialiosios tarnybos, pateikdamos pažymas, nurodo, ar teisėjas vertas tarnybų pasitikėjimo – išversiu į lietuvių kalba – ar gali būti valdomas.
Dar 2002 metais M. Riomerio universiteto konferencijoje mokslo oponentus buvau įspėjęs, kad jie sukūrė du procesus: vieną – kriminalinės žvalgybos ir kitą – baudžiamąjį procesą. Vienas slaptas, o kitas – viešas. Tačiau tuomet ir aš negalėjau numatyti, kad viešas baudžiamasis procesas bus užvaldytas slaptuoju procesu. Kartu bus užvaldytas ir teisingumo vykdymas. Užvaldymo data yra aiškiai nustatyta – 2003 m. gegužės 1 d.
2019 metais Kaune vykusioje kriminalistų konferencijoje aš paklausiau Latvijos kriminalistikos dr. V Terechovičs, kaip jis vertina slaptus baudžiamojo proceso veiksmus. Jis labai piktai į mane pažiūrėjo ir atrėžė: „Aš kategoriškai prieš jų buvimą baudžiamajame procese.“. Atsakyti į klausimą kodėl, jis nepanorėjo. Man pačiam reikėjo ieškotis atsakymo.
Gilindamasis į problemą prisiminiau, kad dar 1992 metais, bedirbant vyr. tardytoju policijoje, iš kriminalinės žvalgybos pasigirsdavo kaltinimų tyrėjams (tardytojams), kad jie žlugdo taip sunkiai atskleistus nusikaltimus ir paleidžia „žulikus“. Tuomet jiems tyrėjai atsakydavo: „O jūs neklastokite įrodymų“. Specialiųjų tarnybų didžiausias noras buvo panaikinti tarpinę tardytojo grandį ir tiesiai siųsti informaciją į teismą. Šią galimybę suteikė naujas procesas.
Iš tiesų jis tik išorėje naujas. Giliais informacijos tekėjimo srautais jis artimas totalitarinei pokario sovietinei tvarkai. Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar teismui brukama prokuroro iš anksto surinkta byla, kurioje advokatas dalyvauja tik fragmentiškai. Advokatas, kaip sovietmečiu, taip ir dabar negali pateikti savo medžiagos ir atlikti savo tyrimo bei pateikti teismui savo bylos medžiagos. Šiuolaikinėje Lietuvoje dabartinis procesas, skirtingai nuo N.Chruščiovo ir L.Brežnevo Tarybų sąjungos valdymo laikotarpio, dar labiau Lietuvą priartino prie Stalino Lietuvos valdymo laikotarpiu.
Tai buvo padaryta, panaikinant tarpinę grandį tarp kriminalinės žvalgybos ir prokuroro. Iš esmės prokuroras susijungė su kriminaline žvalgyba, kadangi procese policininkas yra universalus, tyrėjo ir žvalgybininko funkcijos neatskiriamos. Stalinistinėje Lietuvoje lygiai taip pat šios funkcijos buvo sujungtos ir papildytos „trojkos“ teisingumo vykdymo galimybe.
Šioje situacijoje specialių tarnybų šešėlis sprendžia ne tik, kokia informacija turi būti panaudota nuteisiant reikalingą žmogų, bet ir kas vertas būti teisėju.
Šis šešėlis jau nuo 1997 metų daro milžiniškas pastangas, jog gautų teisę spręsti, kas vertas dirbti advokatu, kas nevertas.
2008 metais teisėjas Gintaras Seikalis išdrįso savo nutartyje parašyti, kad „normalų teismų funkcionavimą ėmė keisti nuostata, kad valstybėje teisingumą galima vykdyti slaptųjų tarnybų pažymomis“. Atspėkite iš dviejų kartų, kodėl vienas seniausių ir didelę patirtį turintis teisėjas dar ne paskirtas į apygardos ar apeliacinį teismą ir tebedirba apylinkės lygmenyje. Jeigu jo asmeninis numeris būtų ne 294, o 1294 – kaip dabartinių jaunų, neturinčių ir 5 metų teisėjo stažo teisėjų, jo teisėjo karjera, po tokios nutarties priėmimo, būtų baigta ir jis seniausiai dirbtų advokatu.
Todėl specialių tarnybų šešėliui kaip kaulas gerklėje stovi draudimai kontroliuoti advokato ir kliento pokalbius ir susižinojimą. „Šešėliui“ taip knieti žinoti, kokią gynybinę taktiką pasirinko advokatas su savo klientu, kad jis ne vienerius metus įvairiais būdais stengiasi įstatymu apriboti advokato susižinojimo su savo klientu paslaptį. Dabar pasirinkta kita taktika, kurią tarybiniais laikais vadino pagal principą: „Jeigu negali valdyti situacijos, tai reikia pradėti jai vadovauti“. Taip „šešėlis“ nori pats spręsti, kas gali dirbti advokatu, o kas negali. Tuomet dėl buvusio teisėjo ir prokuroro tapimo advokatu spręstų „pažymų kūrėjas“.
Lietuvai reikia padaryti labai mažą žingsnį tam, kad paskęstų naujoje „makartizmo“, „tautos priešų“ gaudinių bangoje. Politologas Francis Fukujama naujai besikuriančią vakarų ideologiją pavadino nacional-liberalizmu. Tačiau jis neturi sovietinės istorinės atminties ir negali perprasti šio antžmogiško mechanizmo ir jo teisinių padarinių. Lietuva pamatą sukūrė. Beliko padaryti mažą žingsnį dideliam šuoliui nepriklausomo teisingumo vykdymo link: pirmyn į praeitį.
Taip užvaldomas teisingumas Lietuvoje, o teismų, prokuroro ar advokato nepriklausomumas lieka tik tautos priimtoje Konstitucijoje.
Ne vienerius metus raginu teisinę bendruomenę pradėti rengti naujos teisinės reformos metmenis. Būsimų metmenų pagrindinis tikslas – ne buhalteriniu būdu sumažinti teisėjų darbo krūvį, kuo politikai visų kadencijų užsiima nuo 2015 metų, bet pakeisti bylų kokybę, depolitizuoti ir demokratizuoti procesą, panaikinti teismų institucinį priklausomumą.
Apie teismų institucinį priklausomumą konferencijoje išdrįso paklausti advokatas A.Danielius. Konferencijos pranešėjai neatsakė į klausimą, lyg jo negirdėjo. Belieka viltis, kad išgirs kita teisininkų bendruomenė.
