Kairieji socialdemokratai kartu su savo satelitais darbiečiais ir tvarkiečiais „prastūmė“ Seime naują, anot profsąjungų, „vergovišką“ darbo kodeksą. Pastarasis ženkliai susiaurina samdomų darbuotojų teises ir įtvirtina darbdavių dominavimą darbo ir kapitalo santykiuose. Iš anksto numatytos pataisos jau priimtam įstatymui – tai tik kosmetinis papudravimas, kuris iš esmės nepakeis nieko. Dirbančiųjų interesus šioje situacijoje parodomai gynė dešinieji konservatoriai bei juos palaikanti prezidentė arba, atvirkščiai, dešinioji prezidentė ir ją palaikantys konservatoriai. Tokie lietuviškos politikos vingiai, ypač prieš rinkimus, jau nieko nebestebina.
Stebina tik argumentai, kuriais savo poziciją bandė pagrįsti Lietuvos „kairieji“. Premjeras A. Butkevičius pareiškė, kad pasisako už naują darbo kodeksą kaip ekonomistas. Keistokas teiginys vienam įtakingiausių šalies politikui, užimančiam tokį reikšmingą politinį postą. Tokio rango veikėjui derėtų mastyti daug plačiau nei ekonomikos ar finansų ministrui.
Plačiau ir globaliau naujo kodekso būtinumą Seimo diskusijoje bandė argumentuoti premjero partijos kolegos ir kiti valdančiosios koalicijos atstovai. Atseit, naujas darbo kodeksas padidins žmonių laisvę. Jo priėmimas reikš Lietuvos proveržį į 21amžių. Naujas darbo santykių modelis padidins šalies konkurencingumą, sukurs naujas darbo vietas ir sugražins ekonominius emigrantus. Jis atves į Lietuvą užsienio investicijas ir užsienio verslininkai mokės darbuotojams europietiškas algas bei humanizuos darbo santykius. Premjeras net iš anksto pasidžiaugė, kad patvirtinus naują darbo kodeksą žmonės Lietuvoje taps laimingesni…
Šioje vietoje kai kurie oponuojantys naujam įstatymui Seimo nariai prieštaravo, kad viskas gali būti visiškai atvirkščiai. Tokia nuomonė atrodo gana pagrįsta, kai pabandai įsigilinti į pateiktus, aukščiau išvardintus argumentus už naują darbo kodeksą.
Žmogaus laisvė. Nėra abstraktaus žmogaus ir abstrakčios laisvės. Yra konkretus Petras ar Jonas, pensininkas ar studentas, darbdavys ar samdinys. Realiame gyvenime vieno žmogaus ar grupės žmonių laisvė dažnai užtikrinama kitų žmonių nelaisvės sąskaita. Naujas kodeksas žymiai praplečia būtent darbdavio laisvę ir tuo pačiu apriboja samdomų darbuotojų laivę, susiaurina jų socialines garantijas. Seimas sužlugdė gana kuklų prezidentės ketinimą kažkaip subalansuoti vienų laisvę ir kitų nelaisvę – jos veto šiam įstatymui buvo atmestas. Darbdavys dabar gali laisviau atleisti darbuotoją, laisviau pasirinkti darbo sutarties variantą, laisviau manipuliuoti išeitinėmis pašalpomis, laisviau diktuoti savo valią arba savivalę pavaldiniams. Taigi, vieni tampa laisvesni ir laimingesni, bet, deja, kitų sąskaita.
Proveržis į 21 amžių. Iš tikrųjų pasaulyje ir Europoje pastebima socialinės valstybės demontavimo ir darbo santykių liberalizavimo tendencija. Kapitalas savotiškai atsirevanšuoja savo santykiuose su darbu. Dar neseniai pasižymėjusios aukštais gyvenimo standartais Europos valstybės, dabar reformuoja savo socialinės saugos sistemas, suteikdamos savotišką „kart-blanš“ stambiam verslui tvarkytis savo valdose pagal pirminio kapitalo kaupimo dėsnius. Mažinama ir valstybės socialinė našta. Verslo „dvasia“ šiandien skverbiasi iš tradicinio ekonomikos ir finansų sektoriaus į visuomeninę sferą, į kultūrą, sportą, švietimą, mokslą, politiką, į visą valstybinį ir tarptautinį gyvenimą, į žmogaus kūną ir sielą. Toks „proveržis į 21 amžių“- tai proveržis ne į ateitį, o į praeitį, į naujus viduramžius. Verslas tampa nauja religija, kuri persipina su valstybe ir diktuoja jai savo sąlygas, o verslininkai tampa naujuoju privilegijuotu luomu, kurio išskirtinė padėtis visuomenėje įtvirtinama įstatymais.
Konkurencingumas, darbo vietos ir emigracija. Nacionalinės ekonomikos konkurencingumo didinimas, jeigu jis vykdomas ne modernių technologijų, gaminamos produkcijos kokybės, darbo našumo bei efektyvios vadybos, o tik pigios ir beteisės darbo jėgos sąskaita – tai ne konkurencingumas, o tiesiog politinis bejėgiškumas ir ekonominė kapituliacija valstybiniu mastu. Naujos darbo vietos gal ir atsiras, bet kažin ar jas užims vietiniai dar išlikę gyventojai. Verslui naudingiau atsivežti trečių šalių darbininkus ar kvalifikuotus IT specialistus. Jie mažiau kainuos ir bus paklusnesni naujo darbo kodekso reikalavimams. Situacijoje, kai pelno norma nuolat mąžta, darbo jėgos išnaudojimo eskalavimas vėl kaip ir kapitalizmo pradžioje tampa pagrindiniu kapitalo pelningumo šaltiniu.
Naujas darbo kodeksas ne tik sustiprins ekonominę prievartą darbuotojų atžvilgiu, bet ir sugrąžins į darbo santykius neekonominės priespaudos mechanizmus, kurie buvo būdingi vergvaldinei ir feodalinei santvarkoms. Asmeninė darbuotojo priklausomybė nuo darbdavio taps egzistencine problema. Kaip visa tai gali paskatinti emigrantų sugrįžimą, kurie jau priprato prie kitokių darbo ir gyvenimo standartų? Tai tikras rebusas sukonstruotas Seimo posėdžių salėje. Naujo darbo kodekso logika gali paskatinti tik dar didesnę emigraciją. Ją sumažinti galėtų tik tos pačios emigracijos paspartintas aktyviausios vietinės populiacijos dalies mažėjimas bei destruktyvios ir ksenofobinės tendencijos Europos Sąjungoje, kurios dabar ir pradeda ryškėti.
Užsienio investicijos ir humaniškas verslas. Užsienio investicijos visada būna nukreiptos ne į šalies – investicijų adresatą su jos kultūrinėmis bei civilizacinėmis tradicijomis – vystymąsi ir klestėjimą, bet į geografinę teritoriją, kurioje galima išpešti maksimalų pelną. Tai verslo abėcėlė. Šia prasme naujo socialinio modelio situacija žymiai palengvina būtent tokią Lietuvos „teritorizaciją“ ir tuo pačiu šalies galutinį išvalstybinimą. Teigiama, kad užsienio investitoriai, atseit, geriau ir humaniškiau elgsis su samdomais darbuotojais, nei vietiniai verslininkai su savo „nacionaliniais verslo ypatumais“. Deja, reikėtų paklausti kai kurių mūsų darbo emigrantų, kaip su jais elgiasi Švedijos braškių laukuose, Airijos žuvų fabrikuose, Anglijos statybos objektuose ar Ispanijos apelsinų plantacijose? Ekonominiai emigrantai iš Rytų Europos, tame tarpe ir iš Lietuvos, jau pripratino transnacionalinį kapitalą, kad su jais galima elgtis kaip su afrikiečiais ar azijiečiais. Kodėl gi atėjęs į Lietuvą „civilizuotas“ Vakarų verslas turėtų elgtis „humaniškiau“ su čia gyvenančiais „aborigenais“? Juolab, kad naujas darbo kodeksas nieko panašaus nereikalauja. Kas be ko, bet ir „europietiškas“ darbo užmokestis, kurį dabar gauna mūsų emigrantai, atėjus Europai į Lietuvą turės būti pritaikytas „teritorijos“ vidurkiui.
Visi šie dalykai (laisvė, konkurencingumas, investicijos ir kt.) turi kompleksinį pobūdį, susijungia į vientisą sistemą, kurioje visi elementai sąveikauja su visais ir veikia vieni kitus. Beprasmiška kalbėti apie bet kurį jų, kai nacionalinė valstybė tampa tik ekonomine zona, apgyvendinta čiabuviais– pensininkais, trečių šalių darbininkais ir valdančiais kosmopolitiniais biurokratais.
Žmogaus ir visuomenės egzistencijos pagrindas yra darbas. Darbas, kaip žinia, sukūrė žmogų, suformavo jo smegenų struktūrą, išvystė rankų funkcijas, kalbą, jutiminius organus. Darbe žmogus realizuoja savo kūrybiškumo pradą, darbas išlaisvina žmogų nuo išorinių gamtos ir visuomenės pančių. Bet tokią istorinę žmogiškąją misiją gali atlikti tik laisvas darbas. Tai gerai suprato fašizmo ideologai, pakabindami virš Aušvico vartų sarkastišką užrašą: „Darbas išlaisvina“.
Naujas darbo kodeksas – tai nelaisvo darbo kodeksas. Tokį darbą metafizine prasme net negalima vadinti darbu. Tai tiesiog fizinė ir protinė duoklė darbdaviui. Koks darbštus ir kūrybingas bebūtų darbuotojas, dabar virš jo galvos visada kabės socdemų pakabintas kodeksas, kuris įteisino jo visišką priklausomybę nuo darbdavio nuotaikos ir malonės. Kita vertus, ekonomistai ir sociologai pastebi vieną globalinę nelaisvo darbo rinkos tendenciją – darbas vis dažniau tampa laikinu, fragmentuotu, projektiniu užsiėmimu, o nedarbas – pastoviu, sisteminiu reiškiniu.
Taigi, šiame kontekste priimtas Seime darbo kodeksas – tai iš esmės nedarbo kodeksas. Taip vadinamas „nulinis“ darbo sutarties variantas, kai darbdavys garantuoja tik 8 valandų per mėnesį darbuotojo užimtumą, faktiškai nedarbą traktuoja kaip darbą. Toks dirbantis bedarbis negali net būti registruojamas darbo biržoje, nes jis juridiškai yra įsidarbinęs. Ši situacija (nedarbas – tai darbas) puikiai įsipaišo į Džordžo Orvelo absurdiškų dichotomijų rinkinį: nelaisvė – tai laisvė, karas – tai taika.
