Jonas Gediminas Siaurukas
Rašoma, kad vokiečių matematikas D. Hilbertas mėgo sakyti: gerai užduotas klausimas – daugiau negu pusė atsakymo.
Klausimų yra labai daug. Tačiau net rinkiminėse partijų programėlėse, kurias platino nemokamai VRK, kuriose kiekvienas žodis yra aukso raidės, taip pat ir priešrinkiminėse diskusijose per TV, net į svarbiausius jų, nei vienos partijos nebuvo aiškiai, iki galo atsakyta.
1. Pirmą ir svarbiausią klausimą uždavė gerb. Vytenis Paulauskas (žr. „Karšto komentaro“ elektroninį variantą): Ar Lietuva rengiama didžiųjų pasaulio galybių ateityje tapti jau ne lietuvių, bet imigrantų (ne tik žydų ar graikų) Tėvyne? Panašius klausimus gali sau užduoti daugelis pasaulio tautų ir regionų (Europa, JAV, net Rusija, ir t.t.). Tai svarbiausias lietuvių tautai, egzistencinis klausimas.
Manau, kad būtent dėl to klausimo nemažai žmonių balsavo už R. Žemaitaitį, nes lietuviams, ir ne tik jiems, labai nepatinka, kai gelbėtojų tauta vadinama žydšaudžių ar „buitinių antisemitų“ tauta, kai Sporto rūmai, kuriuose vyko Sąjūdžio suvažiavimas, nepagrįstai atiduodami kitiems ir t.t.
2. Kitas labai svarbus su tuo susijęs klausimas – ar pavyks išsaugoti tradicines šeimas, tautų ir visuomenės genetinį pagrindą? Net „neklystantis magisterijus“ į tą klausimą neatsako labai aiškiai, čia sako taip, čia sako, kad reikia melstis už „nuklydusius“…
Mūsų sąjungininkai beveik prievartauja mus tuo klausimu. Prieš rinkimus net Liberalų sąjūdis šiek tiek „atsitraukė“ šiuo klausimu, bet dabar vėl gieda seną giesmelę. TSKP – LKD krikščioniškas, tautinis (ar toks yra?) sparnas, kuris sėkmingai blokavo (neišsprendė iki galo, nes bijojo rinkimų?) tą sprendimą, susilpnėjo ar sustiprės – po liberalaus sparno nesėkmės rinkimuose?
Kaip elgsis LSDP, ar ne todėl kai kas nori „išsisukti“ nuo atsakymo į tą klausimą, nors kalbėti moka labai gerai?
Kas yra svarbiau už šeimą? Tai ne vien „meilė“, „teisė į savo kūną“ (tai greit praeina)…„Socialinė partnerystė“? Tai – ne eufemizmas, nes kalbama ne apie ūkines, medicinines partnerystes, o apie seksualines „partnerystes“, apie pačią šeimos sąvoką. Apie santykius, dėl kurių atsiranda vaikai…
Ne tik politikai, bet ir teisininkai neblizga formuluodami tą klausimą. Dauguma jų žiūri į šeimą, kaip į įregistruotą vyro ir moters sąjungą vaikams auginti ir vadina ją santuoka (tai grynai formalus dalykas, nes santuoka gali būti, o šeimos -ne).
Kiti, „partnerystės“ apologetai, sako, kad šeima ne tik santuoka, ją gali sudaryti ir „susidėję“ (kas yra tiesa) ir net vienalyčiai asmenys (tai , mano nuomone, nėra natūrali tiesa)…
Paprasti žmonės mano (sako, kad net musulmonai tą pripažįsta ir taiko „trumpalaikės“ šeimos sąvoką?), kad šeimą reikia būtinai sieti su tuo, dėl ko atsiranda vaikai.
Vyro ir moters ryšys iš tikrųjų yra sudėtingas dalykas, todėl suklasifikuokime galimus svarbiausius atvejus:
a) Trumpalaikis, atsitiktinis ryšys (kai kada net prievartinis ar nupirktas). Kadangi vis tik atsiranda vaikai, vadinkime tai ne-šeima.
b) Pusšeimė, kai vyras su žmona išsiskiria (tai būna net nesusituokus), bet viena pusė turi daugiau teisių, kita – mažiau. Paplitusi yra vyrų diskriminacija… Kai vienas, vyras ar žmona, miršta, vis tiek lieka tikra šeima, nes ji BUVO.
c) Inšeimė – kai vaikai įvaikinami, nusiperkami, perkama genetinė ląstelė, ir t.t. Tai nėra tikra genetinė šeima (kai kuriais atvejais būna genetinė pusšeimė), bet „juridinė“, labai paplitęs reiškinys. Taigi, šeima kartais vadinama tai, kas nėra šeima.
d) Našlaičiai, vaikų namų vaikai, beglobiai. Šeima… be tėvų, tikrų ar netikrų. Vaikai be šeimos… Nėra didesnės laimės vaikams, kaip turėti tėvą ir motiną…
Žinoma, neaprėpiau visų Vyro ir Moters santykių niuansų.
Panašu, kad Seimas pasiduos užsienio diktatui ir įteisins nešeimyninę partnerystę, kaip „šeimą“ (pirma pavadinus ją „partneryste“). Neišdrįs „socialinės partnerystės“ pavadinti nešeimynine partneryste. Gal įstatymams ir nenusižengs, bet nusižengs logikai. Deja, ir mintys būna kreivos…
3. Šiek tiek sulėtinti Lietuvos nulietuvėjimą galėtų pastangos suvaldyti biurokratiją. Bet klausimo neužduosiu, nes žinau atsakymą. Biurokratija ne šiaip sau sugalvota, bet tai yra būdas turtingesniam su valstybės ir bankų pagalba smaugti mažiau turtingą, būdas šelpti ne tik ligotus, bet ir sveikus tinginius, kurie nenori dirbti, ir bedarbius (jie nori dirbti, bet negauna darbo) bei dažnai vyriausybių išlaikomus „nevyriausybininkus“, nes aiškinama, kad laisvoje visuomenėje būtinai jų turi atsirasti, kad neįmanoma visiems duoti tikro darbo. Būdas iš žmonių atimti žemę, kurią taip myli lietuviai, ir namus, kam tai? Ar ne imigrantams statome namus?…
O gal tai būdas „tautų turtą“ (A. Smitas) atiduoti tarptautiniams spekuliantams? Kodėl tik perkama, tik skolinamasi, leidžiama kitataučiams veikti Lietuvoje net privilegijuotai, skriaudžiant savą pramonę, kodėl nenorima patiems kurti? Kodėl ir toliau privatizuojamas, naikinamas valstybinis sektorius? Kokia „priklausomybė“ čia yra, kad jau tiek metų nenorima atkurti Lietuvos banko, savo valiutos, be kurios neįmanoma valdyti ekonomikos? Retoriniai klausimai…
Apie karą neklausiu. Ir be karo išsisklaidome – kaip tauta greit tapsime ES provincija (S. Skvernelis kartą pasisakė prieš federaciją, tai pliusas jam, bet ar nepameluos?). Kas kaltas? Priešai? O gal tautinių jėgų kvailumas ir susiskaldymas?
Maža Lietuvoj tikrų politikų… Tai nedėkingas, net pavojingas darbas (jei nenori vogti ar parduoti Lietuvą), ko čia stebėtis?
4. Ir dar vienas, nerimtas klausimas. Ar sudoros teismai P. Gražulį ir R. Žemaitaitį? Ar gins juos kolegos parlamentarai? P. Gražulis – „nepataisomas“, o R. Žemaitaitis?
Pone Remigijau, ar Seimo nario padėjėjo postas yra politinis? Tokia darbo vieta ateityje gal galėtų Jums praversti, ar ne? O gal galima partijai vadovauti ir kitaip, sėdint ant užpakalinės sėdynės?
