Šiandien mes visi be išimties tampame liudininkais, kaip esame apgaudinėjami visais įmanomais būdais, kad tik iš eilinių žmogelių ištrauktų kuo daugiau pinigų arba kuo mažiau sumokėtų. O valdžia savo neveiklumui visada ras pasiteisinimą: „tokios ES taisyklės“, taip ,,liepia“ Briuselis, ,,tokie“ liberalizmo dėsniai ir t.t. Kažkokia ,,įdomi“ tvarka ,,pučia“ iš Briuselio pusės..
Man keista girdėti įvairius politikų ir ekonomistų pamąstymus, kad Lietuvoje apskritai yra žemesnis pragyvenimo lygis ir nereikia norėti vienodų salygų su kitomis ES šalimis. Kitaip tariant, visos kitos ES šalys yra už ,,mus“ turtingesnės, jų pragyvenimo lygis aukštesnis, tad reikalui esant, kas ir įvyko su Graikija, mes turime dar ,,susiveržti diržus“ ir padėti atstatyti ,,jiems“ orų pragyvenimą, o mes, lietuviai, vis tiek išgyvensime. Mes tą jau įrodėme ne vieną kartą.
Tą mato ir dabar visa ES. Mato, stebisi ir nesupranta: kaip ūkininkai, už pieną gaudami mažiau, negu išleidžia tam, kad pagamintų pieną, tyli ir dirba toliau.
Ne vieną kartą, kada kalbinau žmones vienytis, nes reikia keisti esamą situaciją pieno ūkyje, išgirstu atsakymą, ką gali pasakyti tik ,,kantrus“ lietuvis: ,,Reikia džiaugtis, kad dar bent kažkiek moka. Pradėsime streikuoti, tai visai nieko nemokės“.
Nenorom prisimena Tado Blindos žodžiai: ,,Šiais laikais mužikai kantrūs“. Blinda šią ir mūsų laikams tinkančią frazę pasakė prieš kelis dešimtmečius. O per tą laiką mužikai tapo dar kantresni.
Rusai turi labai gražų posakį: ,,Mums pinigų nereikia, tik duokite darbo“. Panašu, kad rusai, kurdami šią ,,įžymią“ frazę, omenyje turėjo lietuvos ūkininkus.
O ,,tautos išrinktieji“ tik džiaugiasi tokia ,,brandžia“ ir kantria visuomene, kuri pasiryžusi kentėti, laukti ir dirbti. Už dyką. Nors už lygiai tą patį darbą lenkas arba vokietis gan oriai pragyvena. Bet turbūt ,,jie“ ne tokie,,kantrūs“, kaip mes, lietuviai…
Kita vertus, mes dažnai girdime dar vieną ,,tiesą“, jog mes patys ,,pasiprašėme“ į ES. O ES sutartyje, kurią vargu ar kas nors išvis yra skaitęs, parašyta, kad reikės konkuruoti su ,,nekantria“ Vokietija, su ,,nekantria“ Lenkija, Prancūzija, Danija. Reikės gauti pačias mažiausias išmokas ir kantriai laukti dešimtmečius, kol mūsų kantrybė baigsis ir mes irgi panorėsim gyventi oriai. Na, o šiandien turime tenkintis būdami ,,eilutės gale“. Buvimas ,,eilutės gale“ mus ne tik žemina (o gal ir išvis nežemina), bet ir užgrūdina.
Šiandien nė viena ES šalis negali taip, kaip Lietuva, pasididžiuoti savo ūkininkų kantrybe. Gal kada nors istorija parašys: ,,Jie kantriai dirbo už dyką“?
Ir pabaigai norėčiau pacituoti tremtinių suvažiavime išgirstus prof. Vytauto Landsbergio pasakytus žodžius: ,,Čia, Lietuvoje, yra tikroji laimė. Nereikia bėgti į užsienį, kur žmonėms už darbą moka orius atlyginimus. Gyvenkime čia, Laisvoj Lietuvoj. Juk šitiek metų mes siekėm laisvės…“
Ir iš tiesų, gal profesorius teisus: juk ne piniguose laimė. Svarbu – darbo turėtume…
Ūkininkas Algirdas Mačiulaitis
