Kelis metus ruošta Lietuvos sveikatos programa galiausiai praėjusį antradienį atnešta į Seimą ir po pateikimo Seimo nariai jai pritarė, priėmė svarstymui. Dar prieš daugiau nei metus Lietuvos sveikatos programos atstovų Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje pasiteiravus, kiek programos rengimas kainavo, kiek agentūros ir konsultantai gavo, nesiteikė atsakyti, bet žvelgiant į internetinį puslapį, kur puikuojasi prie šios programos „triūsusios“ institucijos, matyti, kad pinigų tam tikrai buvo. Puikuojasi kelių ES fondų ir ministerijų logo http://www.lsp2020.lt/index.php. Ir tam „sunkiam“ darbui padaryti reikėjo kelių metų? Pirminis variantas skambiai vadinosi LSP2020.
Po pateikimo plenariniame posėdyje pritarta Seimo nutarimo projektui „Dėl Lietuvos sveikatos 2014 – 2023 metų programos patvirtinimo”. Seimo nariams nėra vargo paspausti mygtuką ir prabalsuoti, kad tokia programa visam dešimtmečiui būtų priimta, bet konkretūs projektai, kurie tikrai gerintų sveikatos rodiklius, kaip Sveikatingumo fondo įkūrimas ar priklausomybių kontrolės klausimai, kažkaip stringa.
Sakyti, kad ši Lietuvos sveikatos programa http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=461005 bloga, nelabai išeina, kaip ir teigti, kad bet kokios partijos rinkiminė programa yra bloga. Prirašyta gerų dalykų apie prevenciją, bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir pan. – kaip ir priešrinkiminiai lozungai. O kaip su įgyvendinimu? Beje, ir patys siekiai, kiek turėtų sumažėti, pavyzdžiui, kraujagyslių susirgimų, onkologinių ligų, nutukimo, diabeto atvejų ir sergamumas kitomis ligomis – itin kuklūs.
Beje, su ironija galiu sakyti, kad programoje yra ir „labai gerų” dalykų. Prie rodiklių įrašyta, kad skiriamas lėšas ligų prevencijai reikia net padvigubinti. Sutikime, stipriai skamba. Bet realybėje tas gerumas toks: „Išlaidų prevencijai ir visuomenės sveikatos priežiūrai dalis nuo einamųjų sveikatos priežiūros išlaidų, proc. (LSD)” – nuo 1 proc., tiek yra skiriama dabar, numatoma, kad reikėtų skirti, net 2 proc. 2023 m. Ar nesityčiojama iš prevencijos?
Visi kiti geri dalykai surašyti programoje yra bereikalingas popieriaus gadinimas, jei nėra realiai, o ne kalbelių lygmenyje keičiama kryptis nuo pasekmių šalinimo – gydymo, prie priežasčių užčiuopimo ir rezultatyvaus išsprendimo jų užuomazgose. Čia privalo akivaizdžiai keistis ir lėšų paskirstymo proporcijos. O kas akivaizdu „grandiozinėje“ programoje ir po 10 metų numatoma (geriausiu atveju) tik 2 procentus nuo sveikatos biudžeto skirti ligų prevencijai, sveikatingumo sričiai.
Kol tokias programas rengs Gediminas Černiauskas ir į jį panašūs „akademikai” (http://www.lsp2020.lt/node/4), tol geresnių sveikatos rodiklių šalyje nebus. Vietoj planų kūrimo kaip sumažinsime rūkančių skaičių – pačiam viceministrui G. Černiauskui reikia mesti rūkyti, gana konferencijų ir susitikimų metu bėgioti paslapčiomis pasirūkyti. Tokie veikėjai valdo sistemą: buvo Sveikatos apsaugos viceministru, ministru, paskui pasidarbavo ekspertinėje kontorėlėje (UAB „Sveikatos ekonomikos centras“), kuri sėkmingai laimėdavo SAM projektus, vėl grįžo į viceministrus. Tai klanas, kuris tarnauja farmacijos bei gydymo verslams ir sveikesnės visuomenės tikrai nenori, nes nukentėtų šie verslai.
Tai kalbu be jokio perdėjimo. Viešai komentuodamas vienoje LRT laidoje situaciją, ar Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neturėtų didesnio dėmesio skirti ligų prevencijai, užuot milžiniškas lėšas skirdama gydymui, jis be jokios abejonės komentuoja, kad SAM ir nesiekia, kad žmonės sveikiau gyventų, jos tikslas esąs tik pateikti mokslinius duomenis, kas yra sveika gyvensena, o visa atsakomybė tenka tik patiems žmonėms. Neturint net tikslo, kad žmones rezultatyviai paskatinus sveikiau gyventi, kaip galima pasiekti pažangos šioje srityje?
Kiek galima tą patį kartoti: didžiausius visuomenės išteklius suryja kraujagyslių, onkologinės ir kitos vyraujančios lėtinės ligos, kurių didžia dalimi galima išvengti ir SAM tikslas privalo būti, kad jų tikrai ir būtų išvengta. Nacionalinės sveikatos tarybos duomenimis, ligoms, kurios atsiranda dėl netinkamo žmogaus gyvenimo būdo, gydyti išleidžiama apie 80 proc. visų valstybės skiriamų lėšų sveikatos apsaugai. 1 dol. skiriamas sveikatingumui sutaupo 24 dol., kurių nebereikia gydymui, teigia Pasaulio banko ekspertai. Nekeisti sveikatos politikos prioritetų – tiesiog nusikalstama.
Sakykime, valstybinės institucijos nesugeba rezultatyviai vykdyti sveikatingumo politikos, tai prašom pasitelkite nevyriausybinį sektorių, kuris tuos pačius darbus atlieka su žymiai didesniu entuziazmu ir rezultatyviau.
Kai valstybė neįgyvendina rezultatyviai projektų, programų – finansiškai niekas iš valstybės tarnautojų neatsako. Savotiškai (su perdėjimu) išsireikšiu: NVO gali paimti paskolą, rezultatyviai programą įgyvendinus (tai įvertintų nepriklausomi ekspertai), tada būtų padengiamos iš anksto numatytos išlaidos ir dar pridėta už jo rezultatyvumą.
Dar kartą reikia priminti, kad buvusi Lietuvos sveikatos programa priimta 1998 m patyrė fiasko, (apie tai kalbėta 2010 m. Seime vykusioje konferencijoje „Pasibaigė Lietuvos sveikatos programa. Rezultatai ir perspektyvos. Visuomeninių organizacijų požiūris“ (http://media3.lrs.lt/SEIMAS2010/2010/RENGINIAI/20101020_1151) ši naujoji savo turiniu yra tokia pati ir jos likimas toks pat, jei nebus esminių finansavimo pokyčių.
„Reikia“, „siekti“, „numatoma“, „sumažinti“, o galime įsivaizduoti, kad būtų programoje priešingi žodžiai – „kad padidinti sergamumą” ir pan. ? Visa esmė yra konkrečiuose įstatymuose, sprendimuose, kurie tą galutinį rezultatą galėtų pasiekti. Čia ir įsijungia verslo ir lobistinės organizacijos, kurios tuos įstatymus užblokuoja. O Seimui priimti tokią sveikatos programą nereikia jokių pastangų, nuo partijos rėmėjų „negausi per galvą”, kad priėmei netinkamą, bet konkretų įstatymą, kuris gerina sveikatos rodiklius, bet mažina siauro verslo pajamas.
O tikrai rezultatyvios ir įgyvendinamos Sveikatos programos reikia – tai šalies išlikimo klausimas, kaip ir ekonominio konkurencingumo klausimas.
Reikia žinoti, kad panašių programų rengėjai ir nenori, kad tas sergamumas mažėtų – juk tada nukentėtų farmacijos ir gydymo biznis, kuris su tokių sveikatos programų kūrėjais labai susijęs. Čia ir pasirodo farmacininkų inicijuoto ir vadovaujamo „Sveikatos forumo“ vaisiai: gražiai pliurpti apie sveikatą, o realiai toliau milijardus litų kasmet leisti gydymui. Sveikatos forumo Tarybos pirmininkas Vilius Grabauskas buvo pagrindinis ekspertas kuriant šią (kaip beje ir ankstesnę) sveikatos programą. Kalbelių kalbelės apie „sveikatos tvarias sistemas“, o tikrumoje apie gydymo ir farmacijos pajamų tvarias sistemas. „Sveikatos forumo” direktorius Leonas Kalėtinas yra ir Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos (IFPA) direktorius http://www.ifpa.lt/Kontaktai2 , tad nereikia stebėtis kaip šis klanas veikia: akademinė medicinos bendruomenė, labai dideli verslo pinigai, lobinimo ir viešųjų ryšių sritis, įstatymus priiminėjanti, vykdanti (SAM). Ir rezultate turime metai po metų vis blogėjančius sveikatos rodiklius.
Praėjusią savaitę Seimo Sveikatos reikalų komitete vyko Sveikatingumo metų plano įgyvendinimo aptarimas. Galima tikrai pasidžiaugti, kad tokie metai buvo paskelbti (nors ir neskiriant jų rezultatyviam įgyvendinimui atskiro finansavimo – paradoksalu) ir matosi, kad visuomenėje vis didėja ir plečiasi susidomėjimas sveika gyvensena. Tokį požiūrį išsakiau ir aš komitete. Lietuvos sveikuolių sąjunga toliau tęsė Sveikatos mokyklų ciklą per Lietuvą – šiais metais 10 (o iš viso jau apie pusšimtis nuo jų organizavimo pradžios savivaldybėse) tokių mokyklų suorganizuota, (dažniausiai bendradarbiaujant su Savivaldybių visuomenės sveikatos biurais), per 20 straipsnių paruošta viešinant sveiko gyvenimo pavyzdžius „Aš – už sveiką Lietuvą“, kuriam negauta jokio finansavimo (o jo ir neprašyta), vien savanoriškais pagrindais. Puikiai įsilingavo 8 savivaldybėse organizuotas projektas „Sveikesnio pasirinkimo link”, kuris, viliamės, bus dar plačiau tęsiamas kitais metais.
Juozas Dapšauskas – 2013-ųjų – Sveikatingumo metų iniciatorius
