Romualdas Apanavičius
Profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras
„Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR“, – 1940 m. džiaugsmingai sušuko mūsų tautos dainius, nemirtingos „Dul dul dūdelė“ autorius Liudas Gira, kartu su kitais iš Maskvos parvežęs Stalino saulę, raudonu spindesiu užtvindžiusią mūsų padangę ir išdeginusią bemaž viską, ką 1918 m. iš Rusijos vergijos išsivadavusi tauta buvo stebėtinai greitai sukūrusi.
Kažką panašaus kiekvieną dieną per radiją ir televiziją girdime ir šiandien, nors Lietuva jau ketvirtas dešimtmetis, kaip dar kartą sutraukiusi vergijos pančius, raudoną saulę užgesino ir bebaigia atgaivinti jos spindulių išdegintą žemę ir paraudusius dalies mūsų piliečių protus.
Kam reikalingas naujas šalies vardas
Mūsų pokario vaikų karta užaugo, kiekvieną rytą 6 val. per radiją girdėdama: „Kalba Vilnius. Čia Tarybų Lietuvos radijas. Labas rytas, malonūs klausytojai. Skaitome žinias“.
Tėvai mums sakė – sulauksime laikų, kai radijo diktoriai žodį „Tarybų“ išmes ir Lietuva vėl bus laisva.
Taip ir atsitiko – per radiją du dešimtmečius buvo skelbiami Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus vardai, o 2012 m. mūsų šalis ir sostinė, lyg burtininko lazdele mostelėjus, iš radijo išnyko. Šie vardai dingo ir iš televizijos.
Kiekvieną rytą dabar girdime: „Elartė radijas. Žinios“. Nebeliko nei šalies, nei jos sostinės, vietoj to skamba naujos šalies vardas. Jį diktoriai ir žurnalistai sako skirtingai – Elartė, Elertė ir Elartė (ė ištariama kietai – rusiškai), tarsi tai būtų trijų, nors ir giminiškų šalių pavadinimai.
Naujos šalies skirtingai ištariamas vardas radijuje ir televizijoje atsirado iš Lietuvos Respublikos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo paimtos santrumpos LRT, tapusios oficialiu logotipu. Santrumpą pradėjo naudoti radijo ir televizijos diktoriai ir žurnalistai, jau dešimtmetį nustelbdami mūsų šalies – Lietuvos Respublikos ir jos sostinės Vilniaus pavadinimą.
Vietoj buvusios LTV atsidaro LRT TV, vietoj LTV Klasikos – LRT Plius, radijo pirmoji programa virto LRT Radiju, o radijo LRT Klasika pradėjo rengti bendrosios kultūros laidas, kurias klasika vargu ar pavadinsi. Radijas LRT Opus ir toliau tęsia varžybas su komercinėmis radijo stotimis, tačiau jas pavadinti sėkmingomis vertėtų tik su didelėmis išlygomis.
Todėl galima teigti, kad visuomeninis transliuotojas dėl vien tik jam suprantamų priežasčių mūsų šalį ir jos sostinę viešai skelbti eterio bangomis atsisakė ir kiekvieną dieną ištisą parą mums perša naujos negirdėtos ir pasaulio žemėlapiuose nesančios Elartė šalies, neturinčios net savos sostinės, pavadinimą.
– Kokia gali būti nesuprantama priežastis, – juokiasi kaimynai, – aišku, kad noras mėgdžioti CNN, BBC ir kitas didžiųjų valstybių stotis, tik ar galima joms prilygti? O visi „pliusai“ nusižiūrėti ne nuo Vakarų, bet nuo Rytų, kur kanalai irgi turi galybę „pliusų“. Kodėl LRT nuo jų neatsilikti?
Ką rodo LRT televizija ir LRT Plius
Rodo viską, kas ir priklauso visuomeniniam transliuotojui. Apstu gerų ir įdomių laidų, meninių ir dokumentinių filmų, pasakojama apie dienos įvykius ir žmones, netrūksta ir koncertų, įvairiausių pramoginių konkursų bei viktorinų. Žinių laidomis pateikiamos naujienos, rodomi gerai žurnalistų parengti arba iš pasaulio televizijų bei kitų šaltinių paimti reportažai.
Šitai nacionalinį transliuotoją kilsteli virš komercinių televizijų, neretai siekiančių pasimėgauti sensacijomis, lygio.
Tačiau sunku suvokti, kodėl visuomeninė televizija, kaip ir LRT Opus, mėgina varžytis su komerciniais kanalais, stengdamasi nuo jų neatsilikti ir netgi nemažai kuo atkartoti. LRT televizija rytais ir dieną daug šneka, skaito vadinamųjų socialinių tinklų įrašus ir palyginti mažai perteikia vaizdų, tarsi pamiršdama savo prigimtį ir tiesioginę paskirtį – ne kalbėti, o rodyti.
Kalbėjimas – ne televizijos, o radijo priedermė.
– Radijo dabar niekas nesiklauso, – paaiškina kaimynai, – klauso televizijos. Taip, taip, televiziją ne žiūri, o klauso. Pasistato televizorių virtuvėje, ruošia pusryčius, valgo ir klauso, dažniausiai į kalbančiuosius nė nežvilgtelėdami.
Juk tai pataikavimas žmonėms, neturintiems laiko žiūrėti, – bandau prieštarauti, – visuomeninis transliuotojas turėtų šito vengti.
Tačiau kaimynai aiškina toliau:
– Jei visuomeninė televizija vietoj šnekų pradės tik rodyti, visi klausysis komercinių televizijų. O jos irgi ne rodo, o šneka.
Apie radiją kaimynai taip pat turi savo nuomonę.
– Radijo klausosi daugiausia tik vyresnieji. Jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms užtenka rytais per pusryčius televizijos. Jie dirba, radijo klausytis neturi kada.
Tikrai, patvirtinu, į radiją per pačias įdomiausias pokalbių laidas, sprendžiant iš balso, skambina tik vyresnio, dažniausiai garbingo amžiaus klausytojai. O laidos tikrai įdomios ir gerai parengtos.
Abi televizijos programos daug dėmesio skiria sportui. Tai suprantama, kadangi dar 2011 m. rašydamas apie Lietuvą, kaip apie Europos krepšinio sostinę, stebėjausi, kodėl visuomeninis transliuotojas nesiėmė rodyti šio svarbaus mūsų šaliai sporto įvykio, atidavęs teisę komercinei televizijai, transliavusiai varžybas nepatogiu laiku ir gana pasirinktinai. Europos krepšinio čempionatui pasibaigus, visuomeninė televizija iš Maskvos rodė keturių komandų vietinės reikšmės varžybas, tarsi jos būtų svarbesnės už šį įvykį (Apanavičius R. Krepšinio sostinė ar krepšinio provincija? KK, 2011, Nr. 21).
Dabar sportas, kaip sakoma, liejasi per kraštus. LRT televizija rodo krepšinį, LRT Plius – futbolą. Krepšinis rodomas per pagrindinę vakaro žinių laidą, futbolas – kitu metu. LRT „pliusas“, nors nuo sporto tuo metu „atleistas“, „pavaduoti“ krepšinio pirmenybėmis persmelktos LRT televizijos kažkodėl negali – per šį kanalą rodyta žinių laida.
LRT Plius LRT televiziją „pavadavo“ tik šių metų gegužės 5 d., rodydama krepšinį ir leisdama mums per pagrindinį LRT kanalą ramiai žiūrėti vakaro žinių laidą.
LRT vadovai tikriausiai negirdėję, kad kultūringose šalyse visuomeninės televizijos pagrindinių vakaro žinių niekas nekaitalioja ir nerodyti neišdrįsta – tai naujos šalies Elartė išradimas.
– Elgiasi labai gerai ir teisingai, – juokiasi kaimynai, – vienu kanalu sviedinį meta, kitu – spiria atgal. Jokios pražangos ir baudų.
Juokas juokais, tačiau didelis dėmesys sportui irgi rodo Elartė šalies polinkį.
– Sportas ir menas, – jau visai rimtai sako kaimynas, – visuomet buvo ir tebėra totalinių šalių propagandos įrankiai. Profesionalūs sovietų sportininkai varžėsi su demokratinių šalių mėgėjais, skynė medalius, o menas vaizdavo skurdžios visuomenės laimingą gyvenimą. Nemažai kas Vakaruose šituo tikėjo ir tik dabar prasikrapštė akis.
– Sportininkai ir menininkai šlovino partiją ir vyriausybę, – pritaria vyrui kaimynė, – į šuns dienas dėjo supuvusį imperializmą, o paleisti nuo grandinės už dienpinigius prisipirkdavo madingų drabužių, kasetinių magnetofonų ir, grįžę į „rojų“, pelningai pardavinėdavo.
– Tad didelis dėmesys sportui, – teiraujuosi, – irgi sovietinis palikimas?
– Panašu. Naujoji šalis Elartė šituo labiau lygiuojasi į Rytus, nei į Vakarus.
Ką rodo vakaro žinių laida
LRT televizijos pagrindinė vakaro žinių laida įdomi, gerai parengta, joje atspindimi svarbiausieji šalies ir pasaulio įvykiai, iškeliamos problemos. Didžiausias dėmesys skiriamas šalies vidaus gyvenimui ir jos užsienio politikai, pasaulio įvykiai aptariami objektyviai.
Tai – demokratinės valstybės nacionalinio transliuotojo savybė, kurią vakaro žinių laida atitinka pilnutinai.
Totalinių valstybių laidose didžiausias dėmesys skiriamas užsieniui, vaizduojant jį priešišku, klastingu ir grėsmingu, bauginant savus piliečius. Vidaus problemos bemaž negvildenamos, paminimos priešokiais, stengiantis parodyti tik teigiamas jų puses.
Todėl LRT televizijos vakaro žinias galima būtų laikyti pavyzdinėmis, jei šiose laidose nebūtų likę dar prieš dešimtmetį autoriaus pastebėtų nesklandumų.
Apibūdindamas visuomeninio transliuotojo pagrindinę vakaro žinių laidą, dar 2011 m. rašiau, kad ji „… – kaip tas vaikų balionas – pučia, kiek kas ir kada turi sveikatos ir oro. Tad paros žinios – jau netoli valandos“. (Apanavičius R. Tolerastai. KK, 2011, Nr. 3).
Neužilgo laida sutrumpėjo, dingo „ekonomiška“ ekonomika, ilgi žarniniai kultūros reportažai, tačiau ilgainiui vėl išsipūtė, nes atsirado „inkliuzas“ – po visų politikos ir visuomenės žinių įterpta pokalbių laida. Tai – svetimkūnis, nepritampantis prie vientisų ir gerai parengtų žinių, jas suskaidantis ir sumenkinantis, nes po „inkliuzo“, kaip po kokio „stop kadro“, žinios toliau tęsiamos kultūros, sporto įvykiais ir orų prognoze.
Sunku suvokti, kam šovė į galvą žiūrimiausią vakaro žinių laidą dirbtinai išplėsti iki valandos, juk pokalbius geriausia būtų rodyti jai pasibaigus ir, be jokios abejonės, gyvai. Pokalbiai neatitinka žinių laidos pobūdžio, ištęsti, dirbtinoki, kartais neaktualūs.
Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, pokalbiais dažnai samprotauta, kas bus ir kaip bus, o šaukštai jau po pietų – visi spėlioti įvykiai įvykę ir nebūtinai pagal spėliones.
Pokalbiai įrašinėjami dieną, o padėtis fronte ligi vakaro pasikeičia.
Gegužės 12 d. „inkliuze“ buvo kalbintas LR Seimo narys, viešo pareiškimo apie Izraelio sugriautą palestiniečių mokyklą autorius ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovas, nors žiniose apie tai net neužsiminta, o pareiškimas paskelbtas prieš kelias dienas.
Pavėlavusios dviem trimis paromis, kartais aptariamos iš interneto jau žinomos ir kitos pasaulio politikos naujienos. Jos gali dominti tik internetu nesinaudojančius žiūrovus.
Ištęsti ir nuobodūs, su žinių laida kartais menkai besisiejantys ir vidaus gyvenimo klausimai, rūpimi ne plačiajai visuomenei, o tik tos srities specialistams.
Todėl geriausia būtų, jei pokalbių laida, kuri reikalinga ir visuomenei naudinga, būtų rodoma tik gyvai, žiūrovams suteikiant galimybę paskambinti ir kalbančiųjų paklausti. Būtent šitokią galimybę duoda radijo laidos, tad ir televizija neturėtų būti išimtis.
Pirmadienio LRT televizijos ilga diskusijų laida, deja, būna be ryšio su žiūrovais.
2011 m. pastebėta, kad savaitgaliais pagrindinių vakaro žinių rengėjai „šeštadienio ir sekmadienio „įvykius“ sukuria iš anksto“. (žr. Tolerastai).
Ši tradicija tęsiama ir dabar. Išeiginėmis dienomis pilna koja dirba valstybės valdymo, savivaldybės įstaigos, mokyklos, pasisako jų vadovai, parodomos klasės, auditorijos.
Geriausias pavyzdys – šių metų balandžio 8–10 dienos: Didysis šeštadienis, Šv. Velykų sekmadienis ir pirmadienis.
Didžiojo šeštadienio vakaro laidoje aktyviai „dirbo“ sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys, pasirodė ir kalbėjo du kartus. Kartu su juo „dirbo“ Biržų ligoninės direktorius, sveikatos apsaugos vicemininistrė, išrinktasis Biržų rajono meras ir savivaldybių asociacijos prezidentas.
Šv. Velykų sekmadienį, sprendžiant pagal vakaro žinių laidą, daug „dirbo“ ne tik Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazija – ilgiausiai rodė pamoką, klasėje ir į ekraną kalbėjo mokytojas, sėdėjo gimnazistai, – bet ir kitos bendrojo lavinimo mokyklos. Reportaže parodytoje klasėje sėdėjo mokiniai, prie lentos – mokytoja. „Dirbo“ ir nacionalinio švietimo agentūros direktorė, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas, netgi Ugdymo mokslų instituto docentė.
Nuo mūsiškių neatsiliko ir JAV mokyklos. Šv. Velykų sekmadienį ilgame reportaže kalbėjo Maironio lituanistinės ir Čikagos lituanistinės mokyklos direktorės. Maironio lituanistinės mokyklos mokiniai, mokytojos paraginti, pagerbė svečius iš Lietuvos –klasėje atsistojo, nors svečių nesimatė.
Antrąją Šv. Velykų dieną „dirbo“ Lietuvos kolegijos. Alytaus kolegijoje, reportažo žiniomis, vyko užsiėmimai, buvo rodomi studentai, apie jungimąsi prie Klaipėdos universiteto kalbėjo kolegijos direktorius ir tarybos pirmininkas. Dirbo ir Panevėžio kolegija, vyko užsiėmimai, kalbėjo jos direktorius. Kolegijų problemas gvildeno ir „dirbantis“ švietimo ir mokslo bei sporto viceministras. Tą pirmadienį „dirbo“ ir Kauno technikos kolegijos administracijos direktorius, irgi kalbėdamas apie savos kolegijos reikalus.
Nuo kolegijų vadovų neatsiliko antrąją Šv. Velykų dieną irgi „dirbanti“ Rokiškio rajono Juodupės gimnazijos direktorė, jai atatarė tą šventinę dieną „dirbantis“ Rokiškio rajono meras.
– Labai panašu į Stalino laikus, kai buvo dirbama septynias dienas be išeiginių, –sako kaimynas, – ar jie pagalvoja apie tai?
– Ir dar primena karingąjį ateizmą, – priduria kaimynė. – Sumanyk tu man rodyti dirbančias įstaigas ir jų pareigūnus Šv. Velykų dienomis.
Dar 2011 m. sakiau: „Didžiųjų kaimyninių valstybių nacionaliniai kanalai, beje, savų žiūrovų savaitgaliais <…> neapgaudinėja. Nieko šeštadienį ir sekmadienį neatsitiko – nėra ir žinių, nebent koks ekstra pasaulio įvykis“. (žr. Krepšinio sostinė…). Todėl ir LRT televizijai laikas pasekti jų pavyzdžiu ir rodyti tikrus, o ne iš anksto sukurtus savaitgalio ir švenčių dienų „įvykius“, o jei tikrų įvykių nėra, vakaro žinių laidos nėra ko ir rodyti.
Su vakaro žinių laidoje pateikiamais dienos įvykiais kartais nesisieja ir LRT žurnalistų tyrimai. Jie nors ir įdomūs, gerai parengti, tačiau vėlgi, kaip ir „inkliuzas“, sustabdo šiaip jau gana vientisas ir dinamiškas žinias. Šiuos tyrimus geriausia būtų rodyti atskirai, sujungiant juos į vieną laidą.
Būna ištęsti ir kai kurie reportažai, kuriuos vertėtų trumpinti, vengiant bereikalingo tuščiažodžiavimo ir tuščiavaizdavimo – nuo to žinių laida tik pagerėtų.
Sporto naujienose – kai kas naujo. Jei 2011 m. buvo „įkyriai kasdien išvardijami visi tie patys sau pinigus pasaulio sporto komandose kalantieji tautiečiai, smulkiai iškedenant, kuris iš jų ir kur įmušė“ (žr. Tolerastai), tai šiandien jau dėmesio nusipelnė ir mūsų šalies sportininkai ir jų varžybos. „Konferencijos“, svečių šalių rinktinės, žaidėjai, surinkti „taškai“ matomi bėgančioje eilutėje, juos apžvalgininkai rūpestingai suskaičiuoja šios televizijos ryto bei LRT Radijo vidurdienio žiniose.
Susidaro įspūdis, kad vakaro žinių rengėjams užmojis išplėsti laidą iki valandos liko sunkiai įkandamas. Šituo galima paaiškinti žinių dinamiką sustabdančius ištęstus reportažus, su dienos įvykiais kartais nesisiejančius žurnalistinius tyrimus, pastangas iki ketvirčio valandos ištempti „inkliuzą“, savaitgalio sukurtus „įvykius“ ir kitą medžiagą, prikišamai rodančią, kad visos pastangos rengėjų lūkesčių nepateisina
.
Atsisakius nereikalingos medžiagos ir viską gerokai sutrumpinus, vakaro žinios – LRT televizijos veidrodis – taptų vientisesnės, dinamiškesnės ir nesunkiai sutilptų į pusės valandos apimtį.
Likusį pusvalandį galima būtų skirti gyviems, o ne iš anksto įrašytiems pokalbiams aktualiomis temomis, palaikant ryšį su žiūrovais. Nuo to LRT televizija ne tik išloštų, bet ir pritrauktų dar didesnį žiūrovų būrį.
Ką girdime per radiją
Girdime viską, ką ir turime iš nacionalinio transliuotojo girdėti. Radijas daug ir įdomiai šneka, kultūros kanalas – dar ir groja (pagrindinis – padainuoja, groja žymiai mažiau), kas valandą (ryte per pirmąją programą – trumpai ir kas pusvalandį) abiem kanalais skaitomos naujausios žinios, neatsiliekančios nuo užsienio šalių interneto portalų; gausu įdomių ir prasmingų pokalbių, laidų, dėmesys skiriamas ir tautinėms mažumoms – laidos rengiamos jų kalba. Žiniomis ir pokalbiais nušviečiamos ir gvildenamos vidaus problemos, užsienio įvykiai aptariami objektyviai.
Abu pagrindiniai LRT radijo kanalai prilygsta demokratinių šalių nacionalinėms radijo stotims ir gali būti laikomi pavyzdiniais.
LRT Radijas ir LRT Klasika su komercinėmis radijo stotimis nesivaržo.
Kitaip atrodo LRT Opus. Kaip sakyta, šis daugiausia jaunimui skirtas kanalas nemažai kuo stengiasi varžytis su komerciniu radiju, tik nelabai aišku, kokią varžybos turi prasmę, nes internetu galima klausytis dar šešiolikos, o Vilniuje FM diapazonu – dvidešimt jaunimui skirtų komercinių stočių.
Itin patrauklios abiejų pagrindinių LRT radijo kanalų rytmečio programos, jose pateikiamos pačios naujausios žinios, kalbinami su šiais įvykiais ir jų sprendimu susiję atsakingi valstybės pareigūnai, rengiamos pokalbių laidos. Kaip minėta, daugelis iš jų išlaiko ryšį su klausytojais, girdimi ne tik klausimai, bet ir nuomonės.
Visa tai suteikia radijo programoms betarpišką pobūdį, būdingą demokratinių šalių radijui.
Įdomios ir patrauklios visos likusios dienos ir vakaro laidos, jose gausu pažintinės, mokslo populiarinimo ir kultūros medžiagos, naudingos visų visuomenės sluoksnių klausytojams.
LRT Radijo programą paįvairina pop muzika, ji skamba laidų metu ir pabaigoje. Rytmečiu dar paleidžiami ir archyviniai lietuviškos pramoginės muzikos įrašai, nutiesiantys tiltą tarp nūdienos ir praėjusių kelių dešimtmečių.
Tai pagyvina radijo programas, tik nelabai aišku, kodėl pop muzikos dainos dažniausiai atliekamos anglų kalba – lietuviški įrašai užleidžia joms pirmenybę. O ir lietuviškas dainas kartais nelengva atskirti nuo angliškų, nes būna neaiški atlikėjų tartis. Bemaž negirdėti kitų ES šalių kalbomis atliekamų dainų, nors interneto radijo stotys jas perduoda dainuojamas itališkai, prancūziškai, ispaniškai, lenkiškai ir kitomis kalbomis.
– Persisuko į priešingą pusę, – palinguoja galva kaimynė, – pataikavo Rytams, dabar – Vakarams. Mūsų vargšei šalelei – kas liko.
Gal vertėtų ir LRT radijo vadovams pasiklausyti kitų ES šalių stočių ir perimti jų patirtį?
Taip pat rūpi paklausti – ar tikrai radijo fonoteka stokoja lietuviškos pop muzikos įrašų, kad vietoj jų nacionaliniame radijuje skamba užsienio atlikėjų angliškos dainos?
Šiokiadieniais prieš vidurdienio žinias – viktorinos klausimai. Jie tikslūs, įdomūs, pritraukiantys ne tik besivaržančiuosius, bet ir klausytojus. Tik klausytojai ne visada sužino teisingą atsakymą, nes žurnalistai jo nepakartoja, o iš neretai prastai girdimo nugalėtojo balso arba neryškios tarties klausimas lieka neaiškus.
Labai dažnai vidurdienį per LRT Radiją išgirstame tris skirtingus Elartė šalies pavadinimus. Laidos „Dešimt dvylika“ (nors laida pradedama penkios minutės po dešimtos ir baigiama be penkių minučių dvylika) vedėjas sako Elartė, kitų laidų anonso balsas – Elertė, o laidoje po žinių dažnai išgirstame Elartė (ė tariama kietai – rusiškai).
Iš to galima spręsti, kad naujos Elartė šalies vardas radijo darbuotojų sąmonėje dar nėra iki galo įsitvirtinęs, nors kaip sakyta, jau praėjo daugiau nei dešimt metų.
LRT Radijo vidurdienio žiniose daug dėmesio skiriama sportui. Tačiau čia nemažai vietos ne tik mūsų sportininkų svečiose šalyse surinktiems „taškams“, bet ir tų šalių rinktinėms, kuriose mūsiškiai netgi nežaidžia. Klausytojams skelbiami rungtynių rezultatai, išvardijant, kas ir kiek įmetė, pranešamos žaidėjų pavardės.
Kartais mūsų šalies sporto įvykiai tik paminimi, arba apie juos visai nekalbama.
Gegužės 13 d. vidurdienio žinių laidoje apžvalgininkas išvardijo „konferencijų“ rinktines, varžybas, pasakė, kas laimėjo, suskaičiavo, kiek kas įmetė „taškų“, kiek jų pelnė LeBronas Džeimsas, Ostinas Liksas, D՚Anželas Raselas, Entonis Deivisas, Stefenas Karis, Klėjus Tomsonas ir kitos žvaigždės, paminėjo ir Italijos rungtynes, tačiau apie mūsų sportą – nė žodžio.
Atrodo, kad pas mus nieko nevyksta.
– Vyksta, ir dar kaip, – sako kaimynas, – tik apžvalgininkui, ko gero, lengviau atsiverti internetą, nei pasidomėti, kur tą dieną surengtos mūsų šalies varžybos ir kuo jos baigėsi.
Todėl neaišku, kodėl svečių šalių komandų ir jų žaidėjų „taškus“ kasdien privalo sužinoti radijo klausytojai, kaip tai siejasi su mūsų visuomenės gyvenimu ir kodėl LRT programose sportui teikiama šitokia reikšmė, svarbesnė už tarptautinius kultūros įvykius.
Kodėl LRT televizijos vakaro ir ryto žiniose aptariant kultūros renginius, bent jau bėgančia eilute, o radijo vidurdienio žiniose – gyvai, nepranešama apie tarptautinius įvykius: operų premjeras, koncertus, spektaklius, ypač apie tuos, kur garsiausiose pasaulio scenose dainuoja mūsų žvaigždės Violeta Urmana, Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas? O įvairiausi tarptautiniai konkursai – juk tai irgi varžybos, nė kiek ne menkesnės už „taškų“ mėtymą, kur mūsų atlikėjai dažnai skina nugalėtojų laurus.
Ar LRT vadovybė mano, kad Elartės šalies piliečiams užtenka tik „tarptautinio“ sporto, o tarptautinė kultūra, kurioje ryškų pėdsaką palieka mūsų menininkai, dėmesio neverta?
LRT Klasika – tikra „klasika“?
LRT Radijas tenkina visų visuomenės sluoksnių poreikius, o LRT Klasika skirta muzika ir kultūra besidomintiems klausytojams. Koncertai arba muzikos pažinimo laidos persipina su įvairiais kultūros, psichologijos ir kitokio pobūdžio pokalbiais bei pasakojimais. Skamba ne tik klasikinė, bet ir šiuolaikinė akademinė, džiazo muzika, transliuojami Lietuvos, Euroradijo koncertai ir žymiausiųjų pasaulio operos teatrų spektakliai.
Pokalbių ir pasakojimų kitomis temomis klasika niekaip nepavadinsi, jos šiame kanale, kaip ir LRT televizijos vakaro žinių laidoje, yra „inkliuzai“, svetimkūniai, nesisiejantys su radijo programos pavadinimu.
Jei LRT vadovybė klasika laiko šių metų gegužės 6 d. „Mažosios Europos“ pokalbius „Draugauti su visais, neįsipareigoti niekam. Kaip suprasti Indiją“, laidas „Žmogus ir miestas. Raganos, teleskopas ir žalioji pertvarka: vietos bendruomenės kaip savo regiono kūrėjos ir strategės. Pokalbis su Utenos regiono vietos veiklos grupėmis vizionierėmis“, „Pasaulio garsai. Baltiškas folkloras ir pagonybė kanadiečio iš Lietuvos muzikoje“, „Vakaras su knyga. Dainius Vanagas. „Oderis“. Skaito autorius“, tai yra kultūros istorijoje atitikmenų neturintis atradimas.
Klasika, anot tarptautinių žodžių žodyno, – senovės graikų meno V a. – IV a. pr. Kr. II pus. meno laikotarpis; reikšmingi, labai meniški kūriniai, turėję įtakos visai tam tikros epochos ar šalies kultūrai.
Panašios laidos, pavyzdžiui, „Santara“ (laida tautinėms bendrijoms), „Vatikano radijas“, „Paukščių choras. Bundančios gamtos koncertas iš Žuvinto ežero apylinkių“, „Laikas kultūrai. Naujasis architektų sąjungos pirmininkas Gintaras Balčytis. Arpadas Schilingas renka režisierių kursą Klaipėdoje“, ciklo „Pašnekesiai apie save ir kitus“ laidos: „Pabaiga – durys į naujo pradžią; Be tavęs negaliu gyventi; Kai geidžiamas bendravimas yra didžiausias baubas; Skeptiškumas ir įtarumas – ginklai prieš pasaulį“, ir pan. yra ir kitų dienų programose.
Vargu ar nors viena iš minėtų LRT Klasika laidų atitinka klasikos apibrėžimus, todėl vadinti šią radijo programą „klasika“ nėra pagrindo, nes kultūros, pažintinės ir mokslo populiarinimo laidos sudaro didelę programų dalį.
Skamba ne tik klasikiniai, labai meniški, bet ir eksperimentiniai kūriniai, kuriuos vadinti klasika gerokai per anksti.
Interneto puslapio nuorodose – laidų ir koncertų anotacijos, praėjusių laidų įrašai, tačiau puslapio meninis apipavidalinimas neišraiškingas.
Ką per radiją girdi mūsų kaimynai
Europos Sąjungos šalių nacionalinių transliuotojų pirmoji radijo programa, kaip ir mūsiškė LRT Radijas, skiriama plačiajai visuomenei, antroji arba ir trečioji – kultūros ir specializuotoms laidoms, trečioji arba ketvirtoji – klasikinei akademinei ir džiazo muzikai. Skandinavijos šalyse atskiru kanalu transliuojama ir etninė arba folklorinė muzika.
Klasikos kanalais Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Ispanijos, Italijos ir kt. šalių radijo bangomis ir internetu skamba tik klasikinė tikrąja to žodžio prasme muzika, dažniausiai kas valandą skaitomos trumpos žinios, rengiamos ir su klasikos samprata susijusios laidos.
Šitaip dirba ir artimiausių mūsų kaimynų latvių ir estų nacionalinio transliuotojo klasikos radijo kanalai. Estijos Klassikaraadio yra visuomeninio transliuotojo trečioji, Latvijas Radijo 3 – irgi trečioji nacionalinio radijo klasikos programa.
Estijos Klassikaraadio programoje jau minėtą gegužės 6-osios dieną, be visą parą girdimos klasikinės ir džiazo muzikos, transliuota laida apie vieną žymiausių estų kompozitorių Veljo Tormį, skambėjo jo chorinė muzika, plačiai atliekama ne tik gimtinėje, bet ir užsienio šalyse.
Latvijos radijo 3-oje programoje tą dieną, kaip ir įprastai, buvo leidžiami klasikinės ir džiazo muzikos (klasikiniu laikomas XX a. pradž. – IV dešimtm. džiazas) įrašai, laidų nebuvo, karaliaus Karolio III ir karalienės konsortės Kamilos karūnacijos garbei iš Londono transliuotas iškilmingas klasikinės muzikos koncertas.
Laida apie muzikuojančią Latgalos šeimą šioje programoje buvo tik gegužės 7-ąją, ji pakartota kelis kartus.
Panašiai rengiamos ir kitų dienų Estijos ir Latvijos šių stočių programos, kuriose ištisą parą skamba klasikinė muzika, skaitomos trumpos žinios ir leidžiamos laidos, kurios užima nedidelę programos dalį.
Išraiškingi ir profesionaliai grafiškai apipavidalinti abiejų radijo stočių interneto puslapiai, gausu informacijos apie atliekamus kūrinius, kompozitorius, pateikiamos laidų santraukos, kompozitorių, atlikėjų ir laidų dalyvių nuotraukos.
Šveicarijos nacionalinis radijas Swiss Classic – pasaulio klasikinės muzikos enciklopedija
Šveicarijos nacionalinis radijas Swiss Classic trimis – vokišku, prancūzišku ir itališku – kanalais vienu metu ištisą parą transliuoja tik klasikinės akademinės muzikos įrašus. Jokių žinių ir laidų radijas nerengia, skelbia tik atliekamus kūrinius ir atlikėjus.
Besiklausant, interneto puslapyje pasirodo kūrinio anotacija, nuorodose – žinios apie kompozitorių ir atlikėjus, duodamas žymiausių kūrinių sąrašas, iš kurio nemažą dalį galima perklausyti.
Puslapis apipavidalintas kukliai, tačiau patraukliai ir išraiškingai, akį traukia profesionali mėlynai baltos spalvos grafika.
Radijas Swiss Classic pateikia platų baroko, klasicizmo, romantizmo ir XX a. muzikos vaizdą, kuriame ryški ir mūsuose negirdėtų autorių kūryba. Atliekama italų, vokiečių, austrų, prancūzų, anglų, ispanų, portugalų, šveicarų, čekų, vengrų, lenkų, rusų, suomių, švedų, norvegų, danų, belgų kompozitorių muzika. Kūrinius groja žymiausieji tų šalių ir JAV, Kanados, Australijos kolektyvai ir atlikėjai. Vyrauja instrumentinė muzika, tačiau skamba ir operos solistų bei kamerinių vokalinių kūrinių atlikėjų balsai.
Swiss Classic radijas transliuoja ir estų kompozitorių Veljo Tormio chorinius ir Arvo Pärto orkestrinius kūrinius. Interneto puslapyje pateikiamos abiejų autorių biografijos, jų kūrinių sąrašai.
Simfoniams orkestrams, greta garsenybių Herberto von Karajano, sero Saimono Retlo, Danieliaus Barenboimo, Riccardo Mučio, Ivano Fischerio, Seidžio Ozavos, Kurto Mazuro, Bernardo Haitinko, Claudijo Abado, Zubino Methos, Lorino Mazelio, Pjero Bulezo, Leonardo Bernsteino, diriguoja taip pat pasaulinio garso estų dirigentas Neme Järvis ir jo ne mažiau garsus sūnus Pavo Järvis. taip pat jau spėjęs išgarsėti jaunesnysis sūnus Kristjanas Järvis.
Žymiausiems simfoniniams orkestrams diriguoja ir jiems vadovauja dar jaunas, bet jau garsus latvių dirigentas Andris Nelsonas, šiems orkestrams dirigavo neseniai miręs irgi pasaulyje išgarsėjęs Maris Jansonas
.
Mūsų šalies kompozitorių kūrybos radijo Swiss Classic programose nėra, niekas iš lietuvių dirigentų jokiems pasaulio orkestrams nediriguoja.
Radijo Swiss Classic programose skamba Lietuvos kamerinio orkestro grojamas Volfgango Amadėjaus Mocarto kūrinys.
Lietuvos kamerinis orkestras šiame įraše groja nepaprastai gerai, pranokdamas ir toli už save palikdamas visus kitus V. A. Mocarto muziką atliekančius kolektyvus.
Interneto puslapyje pateikta kolektyvo istorija, nurodoje – keturios 1996–2002 m. Arte Nova Classics ir RCA Red Seal firmų išleistos kompaktinės plokštelės, kuriose įrašyti klasicizmo epochos kompozitorių Leopoldo Mocarto, Liudviko van Bethoveno, Antonijaus Rozečio, Johano Christijano Bacho, Franco Antono Hofmeisterio, baroko epochos atstovo Georgo Filipo Telemano ir XX a. kompozitorius Pauliaus Hindemito kūriniai, jų dalį galima perklausyti.
Gaila, kad šis tikrai pasaulinio garso orkestras daugiau Swiss Classic bangomis Lietuvos ir jos muzikinės kultūros negarsina ir mūsų šalies vardo į žymiausių šalių gretą nestato.
Į Swiss Classic duomenų bazę įtraukta mūsų operos žvaigždė Violeta Urmana, pateikta jos biografija, tačiau nuorodos į diskografiją nėra.
Šveicarijos nacionalinio transliuotojo radijas Swiss Classic savo racionaliai pagrįsta strategija atlieka didžiulį šviečiamąjį darbą, propaguodamas geriausius žmonijos akademinės muzikos kūrinius ir žymiausius jų atlikėjus.
Tuo ši radijo stotis išsiskiria iš visų Europos šalių klasikos radijo programų, kur, kaip minėta, akademinė muzika persipina su džiazu, skaitomos žinios ir rengiamos su klasika susijusios laidos.
Šveicarijos visuomeninio transliuotojo Swiss Classic radiją galima laikyti rimta akademinės klasikinės muzikos enciklopedija, kurioje atrinkti vertingiausieji baroko, klasicizmo, romantizmo ir XX a. kūriniai ir juos atliekantys žymiausieji pasaulio kolektyvai, dirigentai ir solistai.
Skambančios enciklopedijos galima ne tik klausytis, bet ir klausantis skaityti.
Žinoma, estų ir latvių dirigentų vardai šioje enciklopedijoje atsidūrė pirmiausia dėl pačių įžymių menininkų talento ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių (Neme Järvis, jau būdamas garsus, su šeima dar sovietmečiu emigravo iš SSRS ir tapo žymiausiųjų Europos ir JAV orkestrų dirigentu bei meno vadovu), tačiau akivaizdu, kad daug kuo lėmė ir Estijos bei Latvijos klasikos radijo stočių strategija.
Šių radijo stočių repertuaro pagrindą sudaro klasikinės muzikos įrašai, skamba daug jų kompozitorių muzikos.
Vargu ar tai atsitiktinis sutapimas, kad Swiss Classic programose nuolatos girdima Lenkijos Polskie Radio Program II Dwójka transliuojama ne tik Frederiko Šopeno, Stanislavo Moniuškos, Karolio Šymanovskio, Henriko Vieniavskio ir kitų įžymių romantikų, bet ir mums visiškai nežinomų klasicizmo ir romantizmo epochų autorių kūriniai, kuriuos atlieka patys garsiausieji mūsų kaimyninės šalies orkestrai, ansambliai ir solistai.
Swiss Classic radijo puslapyje pateikiamos žinios ir apie įžymius lenkų dirigentus, pianistus, smuikininkus bei kitus atlikėjus.
Atsitiktiniu sutapimu negalima laikyti ir Swiss Classic radijuje skambančių irgi Estijos Klassikaraadio programose esančių estų kompozitorių V. Tormio ir A. Pärto kūrinių.
Ką reikėtų daryti
Nacionalinio transliuotojo pareiga ne tik pateikti visuomenei naujausias žinias, gvildenti politikos, ekonomikos, kultūros ir kt. problemas, bet ir garsinti valstybę bei jos kultūrą. Dabartinė padėtis, kai galimybės garsinti mūsų šalį internetu yra kaip niekados palankios, primena prieš ketvirtį amžiaus buvusią Lietuvos humanitarinių mokslų būklę – valstybės istoriją, kultūrą ir meną tiriančios institucijos rezultatus irgi vengė skelbti tarptautiniuose leidiniuose.
Šių eilučių autoriaus vadovaujami ekspertai, išnagrinėję 1995–1997 m. penkių humanitarinių – Lietuvos istorijos instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto, Kultūros ir meno instituto – veiklą, priėjo prie išvados, kad ji menkai produktyvi ir bemaž neintegruota į pasaulio mokslą.
Viešai paskelbtose ekspertizės išvadose sakoma:
„Humanitarinių valstybinių mokslo institutų 1995–1997 m. mokslinė veikla neproduktyvi ir mažai reikšminga tarptautiniam mokslui, nors ir svarbi Lietuvai.
Mokslinės veiklos menką reikšmę tarptautiniam mokslui lėmė tyrimai pagal LR Vyriausybės patvirtintas uždaro pobūdžio tyrimų kryptis, kurios neskatino skelbti rezultatų tarptautiniuose cituojamuose žurnaluose“. (Apanavičius R. Lietuvos humanitariniai mokslai: uždarumo priežastys ir integracijos į tarptautinį mokslą problemos. Tiltai, 2000, Nr. 4, 137–143).
Kažką panašaus galima pastebėti ir LRT Klasikos programose.
Jos taip pat uždaros, neskatinančios kitų šalių klasikos radijo stočių vadybininkų domėtis mūsų šalies pasiekimais, aukštu atlikėjų ir kompozitorių lygiu, jų pasaulinio garso kūriniais ir atlikimo menu, įtraukti šiuos kūrinius į savų stočių programas ir šitaip skleisti mūsų šalies muzikos pasiekimus tarptautiniu mastu.
Lietuvos humanitariniai mokslai per praėjusį ketvirtį amžiaus pažengė toli į priekį tarptautinės integracijos keliu, o LRT Klasika, labai panašu, tūpčioja vietoje.
Todėl būtina pertvarkyti LRT antrąją ir trečiąją programą, antrąją skiriant kultūrai, trečiąją – klasikinei muzikai.
Tik parengus nuoseklią mūsų šalies muzikos meno skleidimo pasauliui strategiją, galima tikėtis, kad ir mūsų atlikėjų įrašai pagaliau nuskambės ir kitų ES radijo stočių bangomis, o kompozitorių kūriniai ir atlikėjų pavardės bus įtrauktos į Swiss Classic kaupiamą žymiausių pasaulinės muzikos pavyzdžių „enciklopediją“.
Mokesčių mokėtojų išlaikomas visuomeninis transliuotojas turi mažiau dairytis į artimus Rytus ir tolimus Vakarus, atsisakyti visokiausių „pliusų“, „inkliuzų“, „opusų“ ir vieną kartą po dešimties metų „emigracijos“ iš savo susikurtos, jokiame pasaulio žemėlapyje nesančios ir netgi sostinės neturinčios Elartė šalies grįžti į Lietuvą ir į jos sostinę Vilnių.
Tai – Lietuvos Respublikos nacionalinio radijo ir televizijos pareiga.
Radijo klausytojai turi teisę kiekvieną rytą per radiją girdėti „Kalba Vilnius. Čia Lietuvos radijo pirmoji (arba antroji, arba trečioji) programa“, televizijos žiūrovai – ekranuose išvysti Lietuvos televizijos pirmosios ir antrosios programos pavadinimus, o radijo ir televizijos žurnalistai privalėtų neužmiršti, kokios šalies ir jos sostinės nacionalinį transliuotoją jie atstovauja.
