Vienareikšmiškai rekomenduoju visiems balsuoti prieš naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje. Jau vien dėl to, kad Lietuva yra labai mažytė, demografiškai nykstanti, ekonomiškai silpna, prasiskolinusi, korupcijoje prasmegusi, oligarchų ir užsienio žvalgybų iš šešėlio valdoma valstybė.
Reikėjo Lietuvai anksčiau žūtbūtinai kautis dėl Ignalinos reaktoriaus eksploatacijos pratęsimo. Ignalinos atominė buvo pastatyta iš bendro sovietinio katilo. Sovietinis monstras jau slinko pražūties link, tačiau dar buvo pajėgus beatodairiškai ginkluotis, dotuoti Kubą, Vietnamą, Angolą, šerti visas draugiškas socialistines partijas. Iš to bendro katilo režimas buvo pajėgus ir atominę pastatyti. Nepaisant viso sovietijos nepatrauklumo, Lietuvos žmonės gyveno žymiai geriau nei kitų respublikų gyventojai ir dėl tos elektrinės jokių papildomų nepatogumų nejuto. Dabar visai kitaip. Nauja elektrinė kainuos milijardus, kurių Lietuva neturi, dėl kurių mums ir mūsų vaikams reikės pasismaugti nepakeliamomis paskolomis.
Didžiausia Europos ekonominė galybė – Vokietija berods iki 2024 metų uždaro visas savo atomines. Manote, kad Vokietijos pramonei, kuri gamina laivus, lėktuvus, automobilius ir pan. nereikia elektros energijos beprotiškais kiekiais? Čia ne kelios lentpjūvės, keli baldų fabrikėliai ir keli bravorėliai, kaip Lietuvoje, kuri jokios didesnės pridėtinės vertės nekuria. Visgi vokiečiai suprato, jog dar didesnė beprotybė yra atominė energetika 21 amžiuje.
Pagrindiniai motyvai, kodėl Vokietija atsisako atominių jėgainių, yra šie: A) žmogaus sukurti kūriniai niekada nėra tobuli, išlieka technogeninės kilmės rizika. Pavyzdys Japonija, kuri nors ir būdama labai aukštų technologijų šalis vis vien baisiai nukentėjo nuo atominės avarijos Fukušimoje; B) yra didžiulis piliečių pasipriešinimas atominei energetikai, o Vokietijoje labai išplitusi žalioji (ekologinė) pasaulėžiūra; Žalioji pasaulėžiūra nėra kokia nors buka radikalistinė pasaulėžiūra, kaip ją kartais bando pavaizduoti kai kurie politikai ir technokratai. Žalioji pasaulėžiūra yra ateities kartų humanistinė pasaulėžiūra. Jos esmė gali būti nusakyta trumpute sentencija: „mes nepaveldėjome žemės iš savo tėvų ir senelių, mes pasiskolinome ją iš proanūkių“. C) didžiulė problema, kur dėti senas branduolines atliekas. Vokietijoje net pervežti geležinkeliais branduolines atliekas sklandžiai nepavyko, nes žmonės tikrąja to žodžio prasme kiekviename miestelyje gulė ant bėgių, prakeikė valdžią, užvertė ieškiniais teismus. Turtingos, bet demokratinės šalies politikai pagalvojo, koks košmaras jų ir visos visuomenės laukia, kai reikės laidoti atliekas?
Padarykime dabar mintinį eksperimentą. O kur našlaitė Lietuva dės savo branduolines atliekas? Po 20-30 metų niekur to branduolinio brudo be tankų ir tankečių, be masinio žmonių traiškymo tu nepadėsi. Kaip tokią problemą reiks spręsti demokratijos ir visuotinai įsigalėjančios žaliosios pasaulėžiūros sąlygomis? Užtat Vokietija ir pasakė, nebereikia mums tų atominių, apsieisime kaip nors be jų. Plėtosime alternatyviąją energetiką.
Toliau, Hitachi tipo reaktoriai nesaugūs, būtent tokio tipo reaktorius mums ir nori iškišti.
Beje, už skolintus pinigus. Pasikabins Lietuvėlė dėl tos naujos elektrinės ant beprotiško dydžio paskolų galutinai. Numes paskolų naštą ateities kartoms. Be to, mokėdama visokiems konsultantams, teisininkams, galimybių studijų rengėjams valdžia tiesiog išsiplaus beprotiško dydžio pinigus dar iki statybų pradžios. Galiausiai, statant naują AE, Lietuvai nebeliks nei motyvų, nei finansinių bei organizacinių resursų plėtoti stambesnius atsinaujinančios energetikos projektus. O tai juk ateities energetika.
Energetikos specialistas Vytautas Kabišaitis, išnagrinėjęs stambesnių avarijų atominėse statistiką, paskaičiavo, kad empirinė avarijos tikimybė atominėje jėgainėje gali siekti 1,2 proc. Pasak eksperto, jei iš tūkstančio skrydžių 12 baigtųsi katastrofa, tai į lėktuvą joks sveiko proto žmogus neliptų. Keleivinė aviacija tiesiog išnyktų. Toliau, 1 kilovatvalandės, pagamintos naujoje Visagino AE, kaina, pasak Kabišaičio, gali siekti bemaž iki 1 lito. Įveskite šio eksperto pavardę internete ir rasite jo atliktus skaičiavimus, kurie logiški ir skaidrūs.
Iš kur tokia nerealiai didelė kaina? Įsivaizduokite, kad nusipirkote brangų naują automobilį ir ketinate pradedate taksi verslą. Kokia bus Jūsų paslaugos savikaina, pelnas? Jūs turite daryti atidėjimus naujam automobiliui, kurį teks pirkti, kai susidėvės dabartinis, turite įskaičiuoti kuro, kitas automobilio eksploatacijos išlaidas, mokesčius, draudimą ir kt. Taigi, pelnui ne kažin kas lieka. Gerai, jei minėtą verslo įrankį – automobilį – pirkote už savo pinigus. Jei skolinotės, tai į paslaugos, kurią ruošiatės teikti savikainą dar tenka įskaičiuoti ir skolą, ir banko palūkanas. Štai čia Jūs ir pasismaugiate, negalite konkuruoti su tais, kurie automobilį pirko už savo pinigus. Jei kalbame apie elektrą, tai niekas neparduos vartotojui elektros už savikainą, dar priskaičiuokime visokių ekonominių parazitų – energetinio tarpininkavimo įmonių – pelną ir maržas.
Žmonės labai naivūs, kai galvoja, kad pats atominės buvimo Lietuvos teritorijoje faktas jau garantuoja mums energetinį saugumą ir pigią energiją. Nueikite ir pasigrožėkite artimiausio prabangaus banko pastatu. Ar nuo to, kad stovi gražus bankas, jūs ir Jūsų kaimynai pasidarėte turtingi? Jei netoliese yra kazino ar viešnamis, tai nereiškia, kad Jūs būtinai išlošite ir būtinai turėsite aistringą romaną. Ne tau Martynai mėlynas dangus… Atominė bus privatus projektas, kuris turės nešti naudą akcininkams. Lietuvos valstybė tame privačių džentelmenų biznyje bus labiausiai nuskuręs ir apsikvailinęs akcininkas, savo dalį įnešęs iš pasiskolintų pinigų. Ar nuo to, kad Lietuvos teritorijoje stovi „Mažeikių nafta“, mums kuras pigiau kainuoja? Beje, kodėl Latvijoje jis pigesnis? Kažkada Ignalinos elektrinės kilovatvalandės savikaina buvo tik 4 centai, bet nuo Jūsų lupo devynis kailius. Už 4 centus ta elektra tik į Baltarusiją ėjo? Ar nepasidomėjote kodėl?
Pamąstykime, Lietuva yra mažytė, tarsi kriauklelė, prikibusi prie Kolumbo laivo „Santa Marija”. Ji yra stambesnių valstybių ir rinkų apsuptyje. Ten kur maitinasi drambliai ir begemotai, visada liks trupinėlis pelytei.
Galiausiai reikia įvertinti ir tai, jog šiuo metu visi didieji pasaulio protai, pajėgiausi mokslo centrai suka galvas dėl alternatyvios energetikos. Metimosi į paieškas motyvai labai rimti: a) planetoje baigiasi iškastinio kuro – naftos ir dujų – ištekliai; b) po avarijos Fukušimoje protingi ir atsakingi, energetikai bei politikai galutinai padėjo ant atominės energetikos kryžių. Čia tik Lietuvoje keli avantiūristai ir mažaraščiai tos atominės energetikos gviežiasi. Na, dar tokios odiozinės valstybės, kaip Rusija su Baltarusija. Mokslininkai teigia, kad maždaug už 8-12 metų, labai tikėtina, įvyks mokslinė revoliucija, bus padaryti nauji atradimai alternatyvios energetikos srityje. Neturtinga Lietuva, investavusi į 20 a. vidurio technologijas skaudžiai išsidurs.
Diskutuodami apie atominę, privalome prisiminti Orhuso konvenciją. Ji įsigaliojo 2001 m., ją ratifikavo 45 šalys, įskaitant Lietuvą. Ekologines vertybes ir teises sauganti konvencija įpareigoja kiekvieną valstybę užtikrinti tris be galo svarbius dalykus: 1) piliečių ir visuomenės teisę gauti informaciją; 2) teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus; 3) teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje.
Nebėra a.a. K. Čilinsko, nebėra ir kas Lietuvoje prisimintų apie Orhuso konvenciją, reikalautų, kad mūsų valdžia ją vykdytų. Konvencija Lietuvai privaloma, kadangi ratifikuoti tarptautiniai susitarimai yra viršesni už nacionalinius įstatymus.
Tai, kad referendumas dėl atominės formaliai įvyks, dar nereiškia, kad Orhuso konvencijos nuostatų Lietuvoje bus laikomasi. Juk referendumas tik patariamasis. Valdžia ciniškai pasakys: „jūs čia prabalsavote, nuleidote garą, o mes jau nusprendėme…“ Jau dabar dėl būsimos atominės elektrinės yra pasirašyta begalė visokių ketinimų protokolų, galimybių studijų, projektų, sutarčių ir pan. Dokumentų portfelis nuolat pučiasi. Juose ir slypi visa velniava. Ir tų dokumentų, prisidengiant saugumo, slaptumo, konfidencialumo, komercinės paslapties reikalavimais ir pan. visuomenei niekas neduos. Nors, kai kalbama apie ekologiją, jokių paslapčių negali būti. Čia ir yra Orhuso konvencijos esmė, kuomet pilietinei visuomenei, bendruomenėms įduodamas realus ginklas gintis nuo politikų ir oligarchų inicijuotų avantiūrų, griaunančių mūsų pačių ir mūsų vaikų ekologinio išgyvenimo pagrindus. Tarptautinėje Orhuso konvencijoe aiškiai įtvirtinta labai moderni ir demokratinė teisės norma. Šios normos esmė – dėl svarbių su dabarties ir ateities ekologija susijusių dalykų negali būti vienašališkai nusprendžiama uždarame politikų, technokratų ir investuotojų ratelyje. Viskas turi būti vieša, skaidru, sprendimų priėmimo procese turi dalyvauti visuomenė.
Kai kurie politikai ir technokratai Lietuvoje mums sako: „dėl atominės turi spręsti specialistai, o ne pilka ir nekompetentinga rinkėjų masė“. Būtent šiuo motyvu remdamiesi dalis seimūnų apskritai balsavo prieš referendumo inicijavimą. Iš sociologijos teorijos yra žinoma, kad uždari ekspertų ir ypač technokratų rateliai, neretai įgauna neribotą valdžią, vienašališkų, visuomenėje demokratiškai neišdiskutuotų, tačiau labai svarbių sprendimų galią. Čia slypi didelis autoritarizmo, fatalinių klaidų ir visuomeninių rizikų pavojus. Štai tokius galimus fatališkus paklydimus bei didelę riziką kaip tik ir preventuoja Orhuso konvencija, priešpastatydama uždaram rateliui visišką procesų skaidrumą ir pilietinę kontrolę.
Kita vertus, atominei projektuoti ir statyti tikrai bus naudojamos visuomeninės lėšos, kurios sugeneruojamos iš mokesčių mokėtojų įnašų. Kur naudojamos visuomeninės lėšos, ten demokratinėje visuomenėje iš principo negali būti jokių paslapčių. Visgi pabandykite išsireikalauti iš Kubiliaus ar Sekmoko elektrinės dokumentų paketą. Manau, jums ir visuomenei bus parodyta didelė špyga. Didžiulė špyga buvo parodyta netgi Seimo nariams, kurie dėl planuojamos atominės raštu paprašė išsamesnių skaičiavimų ir prognozių. Iš žaliųjų, iš pilietininkų, iš mokslininkų ir energetikos specialistų jau seniai turėjo būti sudaryta autoritetinga visuomeninių stebėtojų ar ekspertų grupė, be kurios žinios neįvyktų elektrinės planavime nei vienas realus žingsnis, iš kurios akipločio neišslystų nei viena sutartis. Deja, iki šiol viskas, kaip toje vaikiškoje dainelėje: „jei taip būtų, bet nėra“.
Ypač dramatiška yra tai, kad mūsų valdžia, matosi, pati nėra dėl elektrinės jokių realesnių skaičiavimų atlikusi. Iki šiol nėra atlikta jokio kompleksinio modeliavimo ir elektrinės pastatymo nuotolinių pasekmių prognozavimo. Turiu galvoje ekonomines, technologines, ekologines, politines pasekmes, kurios neišvengimai atsiras. Kodėl tada mūsų valdžia, bukai ir fanatiškai stumianti atominės projektą, neišmeta tų skaičiavimų ir argumentų į viešumą būtent dabar, referendumo išvakarėse? Kodėl apgailėtino agitatoriaus pavidalu mums išmeta į eterį tik senuką žurnalistą, buvusį KGB agentą, dalies žiūrovų labai mylimą A. Čekuolį? Matyt, kad nėra jokių skaičiavimų, nėra jokio modeliavimo. Tuos konkrečius skaičiukus nepriklausomi ekspertai greitai patikrintų ir pasimatytų, kad karalius nuogas, kad mums peršama baisi avantiūra, galinti pasibaigti ekonominiu valstybės krachu arba Fukušimos tipo katastrofa. Gali susiklostyti ir kitas labai idiotiškas scenarijus: atominė avantiūra bus pradėta, bus pasikabinta ant baisių paskolų, netesybų ir sankcijų, tačiau demografiškai nykstanti ir vis labiau prasiskolinanti Lietuva tiesiog nebepajėgs didžiulio projekto tęsti.
Šiandien Lietuvoje valstybės tarnybos, viešojo administravimo, teisėsaugos ir pilietinės visuomenės būklė yra tokia, kad net vidutinės kvadratūros viešojo tualeto be kriminalo ir korupcijos nepavyksta pastatyti. Dešimtys savivaldybių Lietuvoje nesugeba išspręsti paprasčiausių techninių klausimėlių, kaip antai kapinių vietos parinkimas, miestų ir miestelių plėtra, žemės grąžinimas, turto nuoma. Visos interesų grupės ir grupuotės tuojau pat susiėda. Šalis be skandalų nesugeba senos atominės uždaryti, o ruošiasi pradėti statyti naują. Ar Jūs patikėtumėte naują namą statyti brigadai, kuri seno namo nesugeba nugriauti? Po skandalo su malūnsparniais, perkamais už renovacijos lėšas, kas gi dabar garantuos, kad Kubilius su Juknevičienė ar kokie kiti būsimo „politbiuro“ išmintingieji nesugalvos už atominės elektrinės pinigus, tarkime, lėktuvnešių arba povandeninių laivų pripirkti? Tikrai turime pagrindą pliekti savo valdžią ir iš jos sarkastiškai tyčiotis. Žiniasklaidoje jau nuskambėjo faktas, kad kažkoks labai ribotas viceministras ar ministerijos sekretorius pusiau viešame pasitarime netyčia prasitarė, kas iš vietinių oligarchų gaus teisę atominės statybai tiekti milijonus tonų cemento ir betono. O konkursų jokių tai dar nebuvo.
Iki šiol Lietuvoje visi energetiniai projektai buvo apaugę baisiu kriminalu, korupcija arba bent jau skandalais. Prisiminkime: Mažeikių naftos privatizavimas, Kiesaus nužudymas, toliau, be mūšio atiduota uždarymui Ignalinos atominė, visokių skirstomųjų tinklų korupcinis privatizavimas, sujungimas-išskyrimas ir pan. prisiminkime ir visokių energetinio tarpininkavimo įmonių siautėjimą, kurios Lietuvoje neretai veikia kaip užsimaskavę užsienio spec. tarnybų padaliniai. Spėjama, kad ir pulkininko V. Pociūno vienas iš nužudymo motyvų galėjo būti jo bandymas kovoti su Lietuvos energetine vergove ir užsienio šalių destruktyvia įtaka šioje srityje. Lietuvą nuolat krečia vienas už kitą šlykštesni korupcijos skandalai: LEO-LT, Valdovų rūmų, Valstybės vizijos už 68 milijonus litų, VEKS-o, „Auksinio tualeto“ ir kt. Iš kur dabar daugiamilijardinis naujos atominės statybos projektas bus nekriminalinis, nekorupcinis, o skaidrus, sklandus ir racionalus? Kuris su savo buitiniu ir politiniu protu nesusipykęs žmogus gali tuo šiandien Lietuvoje patikėti?
Kol Lietuvoje nėra atstatyta konstitucinė santvarka ir teisinė valstybė, kol nėra normalios valstybės tarnybos ir efektyvaus viešojo administravimo, kol nėra demokratinės politikos, kol nėra normalios pilietinės visuomenės ir sveikų gyvybingų nevyriausybinių organizacijų, kol nėra nekorumpuotos žiniasklaidos, tol Lietuvoje nėra jokių prielaidų sėkmingai pradėti ir baigti tokio užmojo ir tokios atsakomybės projektą, kaip nauja atominė elektrinė. Net jei ta elektrinė niekada nesprogs, nebus jokio nutekėjimo, net jei dėl kokio ekonominio paradokso ar stebuklo ji visgi nebankrutuos, vien dėl dabartinės Lietuvos valstybės invalidumo bei impotencijos tokios svarbos projektas negali ir neturi būti pradėtas. Viskas neišvengimai prasmegs kriminaluose, skandaluose, korupcijoje, profanacijoje, cinizme, valstybės naikinime ir išvogime.
Jei ta nauja atominė visgi bus pradėta statyti, tai ji neišvengiamai virs dar vienu dideliu „auksiniu tualetu“, kurio korupcinė ir radiacinė smarvė plačiai pasklis po Europą ir po Pasaulį, pelnys Lietuvai apgailėtinai apsidergusios ir degraduojančios valstybės įvaizdį. Galima lažintis dėl tokios baigties iš bet ko. Lažinkimės ir dėl to, kad: a) bent keli vietiniai oligarchai, tiekdami statybai-monstrui betoną, tiesiog pasitrigubins savo kapitalus; b) konkursą laimėję oligarchai nupenės „otkatais“ eilinės koalicijos lyderius iki skerdyklos kuilio būvio, kuris dėl nutukimo nebepaeina. Nemažas kaulas bus numestas ir sisteminei opozicijai, idant pastaroji netriukšmautų, netrukdytų. Ar mums – paprastiems Lietuvos žmonėms – šito reikia?
