Vitalijus Balkus
Vos tik eilinį kartą perskaitau apie narkotikus mokykloje – ima pykinti. Įgriso, ir įgriso tiek, kad jau atsirado natūrali fiziologinė reakcija. Ir net ne kiek į pačią problemą , o į „išradingų“ pasiūlymų gausą, kaip visa tai spręsti.
Galima pagalvoti, kad narkotikai gatvėje ir atitinkamai mokyklose nukrenta iš dangaus, o juos gamina Nibiru planetoje prakeikti reptiloidai, kurie vėliau išdalina juos velniškai slaptų žydomasonų ložių nariams, o šie kvaišalus iškaišioja po mokinių kišenes.
Tik, štai, narkotikus veža, gamina ir platina ne mitologinės būtybės o gyvi žmonės, turintys kūną ir kraują. Žmonės, paliekantys pėdsaką ir, pirmiausiai, ne tą pėdsaką, kurį siūloma ieškoti mokyklinių klasių dulkėse, o didelį finansinį. Tokį, kurį palieka bet koks stambus struktūrizuotas verslas, kur egzistuoja stabili gamybos grandinė, stambi didmena, regioniniai atstovai ir mažmenininkai. Kur veikia pasiūlos ir paklausos dėsniai, kur skiriami pinigai reklamai, kur veikia lobizmas, kur egzistuoja politikų rėmimas.
Negi tikrai manote, kad savo laiku per 20 tūkst. eurų per dieną generavęs Vilniaus taboras sėkmingai veikė išimtinai puikaus konspiracijos meno išmanymo dėka?
Taip, taboro neliko, nes rinkos sąlygos pasikeitė, ir šis ankstyvųjų laikų anachronizmas tiesiog tapo nereikalingu, o ir vis nereikalingą visuomenės dėmesį narkotikų verslui pritraukdavo. Juk aksioma paprasta – pinigai mėgsta tylą, o anas miesto pūlinys buvo per skambus.
Sakyčiau, klausimas, ar galima pastebėti milžiniškus piniginius srautus esant padėčiai, kur paprasto žmogelio neapgalvotai parašytas žodis banko pavedimo skiltyje kartais sukelia problemas, yra tiesiog retorinis. O gal trūksta kokių teisės aktų? Ogi ne.
Pabandykite padaryti didelį pavedimą iš užsienio banko ir labai greitai sužinosite, kad tapote labai įdomus ir įdomus toli gražu net ne bankui, o rimto veido dėdėms ir tetoms, dirbantiems įstaigose, kurių pavadinimą dažnas ištaria tik prieš tai apsidairęs ir ištaria pakuždomis.
Net ir smulkieji verslo sraigteliai negali veikti giliame pogrindyje – jiems reikia aptarnauti klientus. Ir kai aš girdžiu, kad Širvintų ar pan. dydžio miestelyje yra didžioji paslaptis, kas verčiasi narkotikų prekyba, aš sarkastiškai juokiuosi. Panorėjus ko draustino ne tai, kad vietos narkomano reikia klausti, o, panašu, šuns patvoryje pakaks ir šis suamsės, kur vietos „barygos“ prekiauja.
Bet sugrįžkime prie verslo logikos, kur esminis principas – augimas ir, be abejo, tam reikalingas naujų klientų pritraukimas, nes ištikimi ir ilgalaikiai dėl visiškai natūralių priežasčių palaipsniui dingsta.
Šlovė reklamai – šioji puikiai užtikrina verslo augimą ir nesvarbu, tai sąmoninga reklama ar naudingų idiotų vieši riksmai, ar apskritai gretutinių verslų inspiruoti. O gretutinių verslų per akis, kurių pagrindinis yra kovos prieš narkotikus verslas.
Seniausiai turime padėtį, visiškai atitinkančią anekdotą apie advokatus tėvą ir sūnų, kur antrasis pasigiria, kad pagaliau išsprendė seną bylą, su kuria tėvas 40 metų dirbo. Į tai šis išvadino sūnų idiotu, nes šioji byla buvo šeimos maitintoja.
Taip pas mus ir su „kovotojais prieš narkotikus“, kur metų metus esant nenutrūkstamam finansavimui spausdinamos tonos makulatūros, prageriami dekalitrai kavos bei vyno seminaruose ir viršaus dar ir apmokamos mokinių „šveitimo“ programos. Kas blogai su tuo „švietimu“?
Blogai tai, kad per visus galus mokiniams įteigiama, kad narkotikai tai, aišku, blogybė, tačiau neišvengiamas dalykas. Ir apskritai, na, jei jau taip atsitiko, kad pradėjote vartoti, vis tiek nieko baisaus, štai, jums lankstinukas, ten pagalbos telefonai ir jums būtinai padės.
Tik, štai, žodis „blogis“ visame tame kontekste ištirpsta ir lieka aiški žinutė. Vaikučiai, eksperimentuokite, o kai norėsite „nulipti“, jūs tai padarysite. Viršaus dar ir meinstrymai su tradiciniais pasakojimais apie žvaigždes ir Žvaigždikus, kurie vartojo, tačiau dabar ne. Ir vėl iš viso to atsiranda žinutė: „narkotikai – neatsiejamas garsaus žmogaus karjeros etapas“ .
Tik, štai, atgrasymui reikia ne juos rodyti, o bevardį vyruką, gulintį prie geležinkelio stoties ir jo pūvančias venas, paralyžiuotą paauglį, atsiprašant kakojantį ir/arba sysiojantį po savimi. Ir laimė, kad jam tai jau nerūpi, nes smegenys taip pat beveik negyvos po nekokybiškos „chimkės“ dozės.
Parodykite viešose tualetuose vyrų kabinose ant kelių stovinčias ir dozei uždarbiaujančias mergaites.
Parodykite, kaip atrodo bėgusio nuo savo haliucinacijos ir kritus nuo stogo išsitaškiusio narkomano smegenys ant asfalto. Tik, štai, neparodysite, nes nevalia vaikų „traumuoti“.
Net nepasakysite paprasto dalyko: „nulipusi“ žvaigždė turėjo pakankamai pinigų susimokėti tiek už pagalbą, tiek už sveikatos atstatymą po audringos jaunystės, o jūs neturėsite ir, jei valios pastangų neužteks, tai kita stotelė – kapinės su lentele „nežinomas 35-40 metų vyras“ .
Beje, visai nebloga vieta būtų rengti paskaitas apie narkotikų žalą, tik, aišku, ten nerengs – pernelyg jau baugus tas kapinių kvartalas. Beje, kvartalas, kuriame ir vieno mano paauglystės draugo kaulai greičiausiai guli, ir iš tiesų panašiai gyvenimą baigusių pažinojau ne vieną – visi, kas „nenulipo“, atsidūrė po žeme nesulaukę 40 metų.
Ir štai čia keliaukime prie „išradingų“ pasiūlymų gausos, kur kalbos nėra nei apie tai, kad laikas įvesti drakoniškas sankcijas platintojams ir visiems, kas juos dangsto, nei apie tai, kad pats laikas pasidomėti, ar narkotikus reklamuojantys iš prigimties idiotai, ar pigus užsidirba.
Skaitau – reikia leisti mokytojams tikrinti mokinių daiktus. Bravo. Pirmiausiai mokytojams siūloma užkrauti policijos funkciją ir ne šiaip užkrauti, o dar ir su teisės norma, iš esmės prieštaraujančia nors ir tam pačiam Baudžiamojam kodeksui. Fantastiška tuomet situacija susiklostys – policininkas, norintis atlikti narkodilerio apžiūrą, privalės laikytis protingų, beje, normų, o štai mokykloje bus galimas tikrų tikriausias„šmonas“ – lietuvškai krata.
Atleiskite už kriminalinio žargono žodį, tačiau šiuo atveju jis tiksliausiai apibūdina siūlomo veiksmo esmę.
Niekuo geriau skamba ir siūlymas dėl privalomo mokinių testavimo, nes vėlgi tiek baudžiamosios, tiek administracinės teisės rėmuose yra daugiau nei aiškiai apibrėžta procedūra ar nors ir girtumo nustatymui. Ir tai svarbus dalykas, nes išlaikomas balansas tarp būtino sužinojimo ir asmens laisvių.
Kai kam patraukliai atrodo gyvenimas už teisės ribų, kur įstatymai sau, o gyvenimas vyksta, ir vėl atsiprašau kalbos mylėtojų, pagal „poniatijas“.Tik štai kur toji riba, kuomet nerašytos arba surašytos, tačiau esminiams teisinės valstybės principams prieštaraujančios taisyklės taps pabaisa patį siūlytoją galiausiai uždusinančia?
Puikiai žinau, kad daugeliui fakto konstatavimo straipsnyje per mažai ir norisi ir pasiūlymo. Tik štai jokio ypatingo recepto nėra. Mat dabar esantys teisės aktai su kaupu leidžia perlaužti sprandą narkotikų verslui. Todėl visus klausimus, kodėl mokyklose laisvai šie cirkuliuoja, siūlau tiesiogiai nukreipti tiems, kam į rankas įduotos galios.
