2023 metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, kaip visada, nutariau aplankyti savo giminaitę vienuolę ses. Monikutę Gavėnaitę – nuvežti savos gamybos sulčių, kitų lauktuvių. Visada buvo gera aplankyti ją Monsinjoro Alfonso Svarinsko bute. Monikutė buvo ištikima šios istorinės vietos saugotoja. Jos prižiūrimi Monsinjoro namai buvo tikras muziejus, kuriame gyveno mylimo Monsinjoro atmintis.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo atsiminimuose rašė:
„Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau: „Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti – pirma tegul mirtis aplanko mane“.
Kai 2011 metais sausio mėnesį susirgau, nutariau testamentu visą savo palikimą pavesti ses. Monikai. Taip pat ir butą Odminių gatvėje (10–2). Jai pasakiau, kad buto niekam nei atiduosiu, nei parduosiu, tebūna jis paminklas Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos sukūrimui. Juk šiame bute buvo svarstoma Lietuvos Nepriklausomybės vizija. Čia gyveno prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti valstybės kūrėjai.
Visą gyvenimą vadovavausi nuostata – niekam nieko neparduoti, o tik atiduoti. Taigi mano sprendimas – palikti šį butą gerų žmonių globai, kad jis būtų vieta rinktis patriotams, katalikiškų organizacijų nariams, kurie tęstų kovą už Lietuvą ir Bažnyčią.
Vėliau testamentą perrašiau Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai, nes ses. Monika neturi jokio turto ir sumokėti mokesčių negali. Manau, Eucharistinio Jėzaus seserys, turbūt labiausiai pasižymėję kovoje su KGB, leidžiant „LKB Kroniką“ ir pogrindžio spaudą, įgyvendins mano valią.
2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi”.
Šiemet, vasario mėnesį, apsilankiusi Monsinjoro Alfonso Svarinsko bute negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau.
Butas ištuštėjęs, visos jo relikvijos dedamos į dėžes, daiktai ir knygos išdalijami. Sužinojau, kad dar spalio mėnesį butas buvo parduotas verslininkui, kuris supirko visus to namo butus. Net ir paveikslus nuo sienų vienuolės jam parduoda…
Po Monsinjoro mirties jo butas tapo vienuolyno turtu. Ses. Monikutės dėka jame gyveno tikra vienuolyno dvasia.
Be to, ji uoliai rūpinosi Laisvės gynėjo, triskart politinio kalinio paskutinės valios pildymu. Daug kartų žodžiu ir raštu ji beldėsi į Kauno ir Vilniaus vyskupų širdis ir duris, skundėsi, kad jos vienuolyno seserys nejaučia ir nesupranta pareigos vykdyti paskutinę mirusiojo valią, tačiau niekas į jos prašymus nekreipė dėmesio. Tiesiog buvo pasakyta, kad vienuolynų turtu ir testamentų vykdymu rūpintis pavesta Panevėžio vyskupui L. Vodopjanovui.
Supratau, kad vienuolyno slenkstį peržengė ir į seserų širdis įsismelkė šlykštus godumas. Anksčiau galiojo sprendimas, kad butas bus neliečiamas, kol ses. Monikutė bus gyva. Vienuolės veikė gudriai. Nedrįso butą parduoti, kol Monikutė buvo energinga. Bet, kai sulaukusi 96 metų, ji ne viską pradėjo suvokti, susilpnėjo jos atmintis, vienuolės pradėjo veikti. Ne dėl istorinės atminties išsaugojimo, dėl pinigų…
Praėjo dešimtmetis, kai į Dievo namus iškeliavo didis Lietuvos ganytojas kunigas Alfonsas Svarinskas, laisvės karys, visą save atidavęs Dievui ir Tėvynei. Jo lūpomis kalbėjo Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Mums ir ateities kartoms jis paliko neišmatuojamą turtą – kovą prieš sovietinę okupaciją ir beveik 23 metus, praleistus lagerių kalėjimuose.
Todėl labai išgyvenu, kai šitaip nesiskaitoma su paskutine Monsinjoro valia. Labiausiai stebina, kad tai padarė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolės, kuriomis Monsinjoras pasitikėjo. Jos priėmė sunkiai protu suvokiamą sprendimą – parduoti butą, kurį Monsinjoras vadino paminklu Nepriklausomai Lietuvai. Jis norėjo, kad šiuose namuose rinktųsi patriotai, katalikiškų organizacijų nariai, tie, kurie darbuotųsi ir esant reikalui tęstų jo kovą už Lietuvą ir Bažnyčią!
Dar daugiau – seserys nusprendė parduoti ir nesaugoti nei Monsinjoro knygų kolekcijos, nei jo surinktų vertybių!
Kodėl taip švaistomas kruopščiai Monsinjoro kurtas palikimas? Kodėl nepaisoma jo vizijos ateities kartoms?
Argi mirusiojo paskutinės valios nevykdymas nėra nuodėmė? Pasirodo, nemokame saugoti Lietuvos Bažnyčios istorijos, rašytos partizanų krauju…
Gruodžio mėnesį man buvo pasakyta, kad ses. Monikutė važiuos į Kauną. Šiandien žinios jau kitos: bus išvežta į Šiluvą. Ne dėl jos gerovės, bet dėl vienuolyno, kaip atrodo, savanaudiškų sprendimų.
Šiais laikais tarsi turėtų nestebinti, kai „stumdoma“ vyresnioji karta, ypač tokio garbaus amžiaus žmonės, kaip mano teta. Bet ses. Monikutė nuo ankstyvos jaunystės buvo pasiaukojusi vienuolė, kaip pati sakydavo, visą gyvenimą stengėsi būti vienuole pagal vienuolyno steigėjo, šventos atminties kunigo Pranciškus Masilionio, nustatytą regulą. Senatvėje skaudžiai prasitardavo, kad vienuolyne nebeliko jo steigėjo dvasios.
Taip, ses. Monikutė pasirinko vienuolės kelią, ir mes, pasauliečiai, neturėtume kištis į vienuolyno tvarką.
Vis dėlto norisi paklausti – kodėl taip pasielgta? Kodėl dabar, kai žmogui galbūt nedaug liko gyventi, skubiai priimami tokie sprendimai?
Galima tik nuspėti, kaip apsukriai „susisuko“ verslininkas, kuris jokių Lietuvos vizijų net nesapnavo.
Tebūnie. Tik gaila neišpildytos Monsinjoro valios, gaila garbaus amžiaus sesers Monikos, o ypač gaila, kad net vienuolyne stokojama sąžinės ir atjautos…
Belieka melstis už seseris, kurios buvo įpareigotos saugoti ir branginti mūsų tautos atmintį ateities kartoms, bet nusprendė to nedaryti.
Išdrįsau prabilti ne tik dėl to, kad esu sesers Monikos Gavėnaitės giminaitė, bet ir dėl to, kad esu partizano anūkė.
Ernesta, partizano Juozo Astrausko-Žaibo anūkė
2024 m. kovo 1 d. (diena, kai ses. Moniką išvežė į Šiluvą)
