Ada Sabaitytė
Darna arba ekologija yra tada, kai žmogus savo veikimu ar neveikimu nekenkia supančiai aplinkai, aplinkiniams žmonėms ir sau.
Tai bus eilinis pasakojimas apie tai, kaip mes patys, savo rankomis griauname savo aplinką, slapta vildamiesi, kad griauname tik kitų gyvenimus, bet tokia veikla neišvengiamai sukelia valstybingumo eroziją, o griūvanti valstybė palaidoja ir tuos, kurie savo kenkėjiškos veiklos pradžioje galvojo, kad pakenks kažin kokiems ,,tretiesiems asmenims“, kurie griovėjų gyvenimui neturi jokios įtakos.
Tačiau nereikia būti naiviems ir galvoti, kad antras lazdos galas netrenks tam, kas pakėlė tą lazdą. Tokie pamąstymai yra tikras smagumėlis! Bet tai labai apibendrinti teiginiai. Dabar norėčiau pakalbėti apie konkrečius dalykus, kurie vyksta kasdien, šalia mūsų.
Lietuvoje yra toks LAMMC´ as – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslinių tyrimų centras. Jo ištakos siekia XX a. pradžią, tarybiniais laikais, 1956 m. buvo įkurtas Žemdirbystės institutas, kuris ir buvo tas pagrindas, ant kurio 2010 metais buvo sukurtas Centras. Jis sujungė žemės ir miškų mokslų institutus, bandymų stotis bei Agrocheminių tyrimų laboratoriją.
Kadangi visi žinome, kad šiuolaikinė ,,politika“ yra visus dominančius subjektus sujungti į didelius darinius, o tai, panašu, yra reikalinga, kad būtų paprasta vėliau su jais susitvarkyti, panašu, kad ir šį kartą buvo taip pat: kai Centrui vadovavo dr. Zenonas Dobkevičius, buvo sunaikintos Upytės ir Elmininkų bei Perlojos bandymų stotys, kuriose buvo vykdomi ilgamečiai tyrimai, kurių tikslas buvo užtikrinti geriausią derlingumą skirtinguose dirvožemiuose ir parinkti tinkamiausias kultūras bei agrotechnines priemones skirtingiems dirvožemiams, o tai yra tausojančios žemdirbystės ir maisto saugos pagrindas , todėl apie tai tiek daug prikalbėta iš aukštų tribūnų.
Bet tokių svarbių įstaigų naikinimas parodo tikrąjį ,,ponų“ požiūrį į tuose lozunguose skelbiamas nuostatas: šūkiai sau, o gyvenimas – sau.
Nuo 2018 m. tas Zenonas Dobkevičius ,,pasikeitė vietomis“ su ,,jaunu ir perspektyviu“ kitu daktaru – Gintaru Brazausku, mokslininkų šeimoje išaugintu grynuoliu. Tuo tarpu buvęs direktorius dr. Z. Dobkevičius tapo to naujoko patarėju. Jo pareigos nurodomos LAMMC puslapyje: vyriausiasis mokslo darbuotojas, direktoriaus patarėjas. Ir patarinėja, t.y. teikia naudingus patarimus, nors ,,jaunuolis“ ir pats ne ,,pirštu penėtas“ – stažavęsis Danijoje ir net JUNGTINĖSE VALSTIJOSE!
Taigi, du ,,profesoriai“, pasitardami, po truputį ėmėsi ,,optimizuoti“ Centrą. Ir pradėjo nuo to, kas teikė mokslo įstaigoms išgyvenimo šaltinius.
Kaip pavyzdį, galime trumpai apžvelgti Lietuvos daržininkystės ir sodininkystės instituto raidą nuo tada, kai Centrui ėmėsi vadovauti tas mokslininkų vaikas – mokslininkas, prisistažavęs JAV – dr. Gintaras Brazauskas.
Taigi, Sodininkystės ir daržininkystės institutas, įsikūręs Babtuose, turėjo platų veiklos profilį, buvo sukūręs darbo vietas nemažai daliai Babtų gyventojų. Kadangi tyrimus vykdė sodininkystėje ir daržininkystėje ir turėjo didelius žemės plotus, tai puikiai derino mokslinę veiklą ir tiriamąją – praktinę veiklą – sandėliuose buvo galima nusipirkti puikios kokybės daržovių bei obuolių, o Instituto medelyne – vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų.
Tačiau naujasis direktorius pradėjo visą tą veiklą ,,užsmauginėti“ – pirmiausia buvo sunaikinta daržininkystės šaka: mokslininkai – selekcininkai, sukūrę daug lietuviškų pomidorų, agurkų, pupelių, burokėlių ir kt. veislių, buvo priversti pasitraukti iš darbo, eiliniai instituto darbuotojai buvo atleisti, nes tapo nebereikalingi, o mes visi, netekome aukštos kokybės maisto/daržovių.
Dabar ,,generalinis“ dr. Gintaras Brazauskas imasi instituto medelyno. Kam amerikoniškus apmokymus praėjusiam ponui reikia kažkokio lietuviškų veislių medelyno? Kam? Po to, aišku, kad ateis eilė ir sodams su visais obuoliais – viso to nereikia! Juk mus puikiausiai gali aprūpinti visokiomis chemizuotomis daržovėmis ir vaisiais kokia nors tarptautinė korporacija: pvz., Monsanta arba Sydženta (Sygenta), o gal ir dar kokia kita?
Baigiant pasakojimą apie sodininkystės institutą, negalima nepaminėti jo direktoriaus. Juo buvo mokslų daktaras Audrius Sasnauskas – toks labai geras žmogus, kuris, matyt, sutiko su instituto sunaikinimo projektu, todėl dabar turi tikrai ,,šiltą vietą“ tame LAMMC´ e.
Šis žmogus, būdamas mokslininku, veikiančiu sodo augalų selekcijos, genetikos ir genetinių resursų srityse, bei tiriančiu augalų veisles, sukūręs arba dalyvavęs sukuriant tokias lietuviškų obelų veisles, kaip ‘Bosanova’, ‘Lauda’ (2018 m.), ‘Alemanda’, ‘Poema’ (2017 m.), ‘Rudenis’ ir ‘Skaistis’ (2013 m.), dekoratyvinių obelų veislių – ‘Perlas’, ‘Rylio’, ‘Vaja’ (2017 m.), juodųjų serbentų veisles – ‘Aldoniai’, ‘Didikai’ (2019 m.), ‘Gagatai’, ‘Kriviai’, ‘Kupoliniai’ (2001 m.), ‘Salviai’, ‘Gojai’, ‘Svajai’, ‘Senjorai’ ir ‘Dailiai’ (2009 m.), ‘Karina’ (2013 m.), ‘Domino’, ‘Viktor’ ir ‘Ritmo’ (2016 m.), aviečių – ‘Vizija’ ir ‘Mistika’ (2016 m.). ne kartą apdovanotas už savo mokslinę veiklą, praktiškai neteko vietos po saule, nes energingo ir jauno direktoriaus, vadovaujančio Centrui, buvo perkeltas ar paimtas? Į LAMMC´ą Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą vadovu.
O kai jis nuėjo būti tuo vadovu, tai jo vadovautą institutą užgriuvo su dviguba jėga ir, panašu, kad sudarius tokias darbo sąlygas, kokias dabar, šioje įstaigoje sudarė ,,generalinis“ daktaras Gintaras Brazauskas, išsibėgios paskutiniai instituto darbuotojai – o inovatyvus, amerikonų išmokytas direktorius gales sielotis prieš kameras ir sakyti, kad ,,sunku buvo surinkti darbuotojų kontingentą“, kaip tai buvo pasakyta naikinant Perlojos bandymų stotį! Beje, labai panašu, kad buvusios instituto žemės dabar yra užimtos kitų ,,inovatyvių“ žemės ūkio veikla užsiimančių įmonių…
Taigi, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto likimas kaip ir nuspręstas. Tačiau jaunas ir energingas dr. Gintaras Brazauskas rankų neketina nuleisti – jis su pašėlusia jėga imasi Agrocheminių tyrimų laboratorijos, kuri, savo nelaimei, yra Kaune, Savanorių prospekte ir užima apie 1,5 ha plotą!!! (Kiek jos vietoje galima pastatyti namų arba kokį prekybcentrį! – o čia, kažkokia laboratorija!)
Beje, peržvelgus nekilnojamo turto pardavimus, matome, kad analogiškame kaip Agrocheminių tyrimų laboratorijos pastate parduodama tik vieno aukšto dalis yra įvertinta virš milijono eurų.
Taiga, blaiviai ekonomiškai mąstantis Gintaras Brazauskas (pats mokslininkas, išaugintas tėvelių mokslininkų), negali pakęsti tokio neūkiškumo! Ir, pasitaręs su kitu profesoriumi, akademiku ir savo patarėju dr. Zenonu Dobkevičiumi, griebia jautį už ragų: reikia uždaryti tą laboratoriją, kurioje yra sukurta apie 60 darbo vietų, biudžetui ta laboratorija kainuoja tik tiek, kad iš biudžeto yra išlaikoma tik pora mokslininkų etatų – visa kita laboratorija užsidirba pati.
Tyrimų paklausa didelė, Laboratorija akredituota, patirtis milžiniška, jos darbas labai reikalingas visiems, kas tik bent kiek nori valgyti ir valgo, užsakymų daugybė, bet, matyt, po vadovų ir patarėjų sėdimosiomis, ,,dega“ žemė, t.y. tas milžiniškas sklypas! Nes kitaip, kaip paaiškinti, tokią skubą, kai per mėnesį laiko, iš pastato buvo išgrūsti visi nuomininkai ir pačią įstaigą aiškiai bandoma subankrotinti, parodant, kad ji nesugebės išlaikyti pastato! Nuomininkų, kurie padengdavo didelę dalį pastato eksploatacinių išlaidų, tai nebėra! Abu vadovai Zenonas ir Gintaras gali džiūgauti – rezultatas ranka pasiekiamas.
Kas šiomis aplinkybėmis dar kliūva? Labiausiai kliūva tai, kad šios įstaigos vadovas direktorius taip pat daktaras, profesorius ir akademikas Gediminas Staugaitis ,,metė skęstantį laivą“ ir nusiplovė į pensiją – kam žmogui nervintis?!
Tačiau pažiūrėjus iš žmogiškos pusės, jis neturėjo taip elgti – privalėjo būti su savo kovojančiu už išlikimą kolektyvu iki galo! Tačiau jis pasirodė ištikimas profesorių gildijos atstovas ir ,,pasirūpino tik savo kailiu“. Ramiai pasitraukė, o jo vietoje tuoj pat buvo paskirta dr. Lina Žičkienė, kuri, matyt, įeis į istoriją, kaip lietuviškos mokslo įstaigos griovėja? Geras įrašas biografijoje! Gal jai, kaip ir Sasnauskui pasiūlys kokią nors teritorijos priežiūros vedėjos vietą? Kas žino, kokie ten susitarimai vyksta?
O jei grįžti prie Staugaičio, tai žmogus paskutiniu metu nelabai ir rūpinosi ta įstaiga, nes dažnai iš jo lūpų nuskambėdavo toks pasakymas: ,,man tai kas? Aš pensijoje – dedu pareiškimą ant stalo ir išeinu“.
Ir kitas su asmenybiniu požiūriu susijęs dalykas, kad dr. Gediminas Staugaitis visai nepasirūpino išauginti sau pamainą, t.y. žmogų, kuris galėtų perimti vadovavimą įstaigai. Tačiau jis, kaip, beje ir kiti tie mokslų daktarai ir profesoriai su akademikais, nesustodami ,,gamino“ kitus daktarus ir šioje srityje taip įsivažiavo, kad net nežiūrėjo ar išvis tas, mokomas žmogus, yra tinkamas būti mokslininku? Ir taip, tokių profesorių dėka mokslininkų sluoksnyje atsiranda tokių nuostabą keliančių personažų, kaip vyšniauskės, švėgždukai, staugaitienės.
Beje, profesoriaus Gedimino Staugaičio marti, labai įdomiai apsigynė disertaciją ir dabar daro karjerą, tokioje puikioje cheminėje milžinėje, kaip Sydženta. Ten ji lieja savo išmintį ūkininkams, pardavinėdama chemiją. O bet kokia chemija, kaip žinia, nuodija mūsų žemę, mūsų vandenis ir mūsų maistą??? Vadinasi, ir mus pačius bei mūsų vaikus?
Taigi, profesorius Gediminas Staugaitis kaip tik to ir siekė? O gal tikrai, visi, kas matė šitą veiklą, kai buvo ,,kuriami“ tokie mokslininkai ir tylėjo, yra teisėtai pasmerkti išnykimui ir sunaikinimui?
Jei žiūrėti plačiau, gal darbuotojai dabar moka už tokias savo vadovo klaidas? Bet, kaip ten bebuvę, labai šaunu, kad žmonės ėmėsi kovoti ir tai yra labai gerai.
Džiugina ir tas dalykas, kad visi susitelkė į profsąjungą, kuri tikrai rimtai kovoja už visų išlikimą ir tai didelis profsąjungos vadovo Kęstučio Juknio nuopelnas.
Kiti institutai ir dar išlikę bandymų stotys neturėtų ramiai tupėti, suglaudę ausis, nes politika aiški – labai panašu, kad ir jie sulauks savo eilės, jeigu taip tylės ir apsimes, kad jie čia nei prie ko: čia tik Agrocheminių tyrimų laboratorijos ar kokio Sodininkystės ir daržininkystės instituto reikalai. Nieko panašaus – tai liečia visus, ir daktaras Gintaras Brazauskas, mokslininkės Brazauskienės užaugintas sūnelis, imsis ir kitų. O ir tų ,,objektų“ ne kažin kiek ir likę: Miškų institutas, kuriam vadovauja žmogus, kurio bazinis išsilavinimas, jei gerai atsimenu, yra KTU baldų technologija??? Jei tikrai taip, tai labai tinkamas vadovas Miškų institutui. Na, ir dar yra Vėžaičių ir Vokės filialai, bei Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotys. Sunku direktoriui greitai ir efektyviai patvarkyti tokį didelį darinį pagal vakarietišką pavyzdį ir vakarietiškas rekomendacijas – tikrai sunku.
Taigi, labai trumpai peržvelgus padėtį tik vienoje srityje: žemės ir miškų ūkio moksluose, matome kaip šios srities ,,grietinėlė“ – profesoriai, akademikai ir mokslų daktarai, – mokslo atstovai, veikia. Ir ta jų veikla yra panašiausia į pačių paprasčiausių prekeivių veiklą, na, o šių svarbiausias tikslas, visais laikais, buvo pigiai arba dykai įsigyti ir kuo brangiau parduoti – viskas! Kitų tikslų nėra. Tiesa, dar yra vienas tikslas – būti matomu. Tai vardan jo, to matomumo, garbingi mokslo vyrai patys ,,pasidabino“ modernia, tarptautine numeracija ir dabar, nelyginant kokie Aušvico (ar kokios kitos) koncentracijos stovyklos kaliniai, ,,puikuojasi“ tokiais skaičių derinukais*:
Zenonas – ORCiD iD: 0000-0002-6012-7076
Gintaras – ORCiD iD: 0000-0002-8048-8880
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nei Staugaitis, nei Sasnauskas neturi vardą ir pavardę pakeisiančio numerio, bet tai visai nereiškia, kad jie nenori šitų modernumų. Tuo tarpu, ,,gyvenimo šeimininkai“ turi numeriukus, nors juos būtų teisingiau pavadinti švilpiniais: sušvilpei – ir atbėga lietuviškas akademikas! Sušvilpei dar kartą – atbėga lietuviškas profesorius ir ima ,,plakti uodega į asfaltą“ . O jei rimtai, tai tuos ,,plikus“ numeriukus suvedus į paiešką, išmeta ,,Zenonas Dobkevičius“ ar tą kitą. Smagu – turbūt tas numeris yra labai kietas ženklas, kad priklausai „koncentracijos stovyklos išrinktųjų kastai“ ir tave sudegins po to, kai jau bus sudeginti visi kiti!
Šito identifikavimo numerio raktiniai žodžiai yra ,,būk matomas“ ir ,,nemokamai teikiama paslauga“. Kadangi dėl to, kad taptum matomu ir prie to sutaupytum pinigėlį – kitą, matyt šitų numerių nešiotojai pagatavi iššokti iš kelnių, o susikurti numerį – visada prašom!– juk tai taip patogu užsienio finansuotojams: kol jie vargšai atsimins tuos pagoniškus vardus ir pavardes, o čia išpyškinai numerį – kryžiuočių palikuonys viską apie tave mato ir žino! Žodžiu, ,,šviesuomenė“ labai noriai modernėja ir jiems nėra laiko galvoti, juo labiau kelti klausimus** – jie šaunūs nurodymų vykdytojai. Na, o ,,tamsuomenė“ tegu klausinėja – tam jie ir tamsuomenė. Ir labai panašu, kad tokios pažiūros laikosi koks 90 nuošimčių mokslininkų gildijos narių.
O kai taip, tai matome, kad tie ,,šviesuliai“ griūdami vykdo kažkokias ES ,,rekomendacijas“, kad mokslo įstaigos turi būti steriliai tik mokslinės! Ir tuo vadovaudamiesi, jie uždarinėja veikiančias ir save išsilaikančias įstaigas, kaltindami jas, kad jos per daug užsidirba!
Ir tokio ,,kaltinimo“ užtenka, kad susireikšminę profesoriai pasmerktų myriop labai reikšmingas visai Lietuvai įstaigas, su visa jų veikla ir specialistais. Tai, kad tokios įstaigos dirba tyliai ir be rėksmingos reklamos, jų reikšmingumo nesumažina, tačiau siauro matymo ir mąstymo profesūrai, panašu, kad nesvarbu niekas: nei valstybės interesai ir poreikiai, nei žmonių darbo vietos, nei mokslininkai, kurių parengimas valstybei kainavo didelius pinigus – kaip daktaro Audriaus Sasnausko atveju – aukštos kvalifikacijos mokslininkas, lietuviškų veislių sodininkystėje, kūrėjas, prižiūri, kad Gintaro Brazausko pavaldiniai laiku pasirašytų Darbų saugos žurnaluose? Tai normalu? Manyčiau, kad – ne. Iš esmės, jei žiūrėti valstybiškai, tai už tokius fintus reikėtų bausti.
Tačiau užsieniuose išsitobulinus profesūra, kaip kokie šunyčiai – patruliai, matyt, laukia, į ką bus parodyta. O į ką parodoma, tą jie ir puola naikinti. Ir tada nepaisoma nieko: nei valstybės poreikių, nei valstybės saugumo (o maisto sauga yra viena iš pagrindinių valstybės saugumą užtikrinnčių sričių), nei savo darbuotojų – nieko nieko. Paisoma tik savo didžiulio susireikšminimo ir nesveiko troškimo būti gyvenimo šeimininkais ir, savaime suprantama, nurodymų iš užsienio, net nebandant nors kaip nors apsiginti savo vadovaujamas įstaigas ir savo žmones. O gal, vis tik, čia veikia labai paprasti interesai? Juk sklypas Kaune, Savanorių prospekte – tai ohoho! Nežinau ar tikrai taip, bet negeri įtarimai smelkiasi. Juo labiau, kad pasaulyje yra milžiniška niekuo nepadengtų pinigų masė ir visokie užsieniniai verslo interesai yra apraizgę viską.
Esant dabartinei padėčiai, padėtis tik blogės šioje srityje, nes matant, kokius mokslų daktarus ruošia tokie ydingi profesoriai, ir su jais jau ir susiduriame: ponia mama, mokslininkė Brazauskienė užaugino ir išauklėjo Gintarą Brazauską, Gediminas Staugaitis – savo martelę ir „užrekomendavo“ martelės broliukus! Dar vienas Agrocheminės laboratorijos mokslininkas dr. Romas Mažeika – Vyšniauskę, ir dar visą eilę ,,iškilių mokslininkų“, kurie tikrą jėgą įgis ateityje, nes dar yra palygint jauni. O kai išmuš tos, tokios ,,rinktinės“ valanda – bus labai įspūdinga, bet nejuokinga. O gal, kaip tik bus labai juokinga?
Šis pasakojimas nėra išskirtinis – aplinkui mus daugybė tokių, bet mes, žmonės turime suprasti, kad negalima tokio elgesio palaikyti arba tylėti, kai kas nors taip elgiasi! Tik tada mes galėsime pakilti, kai suprasime ir pamatysime kas yra netinkamas elgesys.
*ORCID identifikatorių nemokamai gali susikurti kiekvienas norintis, ir tai padaryti lengva. Tereikia susikurti ORCID registro paskyrą ir papildyti ją profesine informacija. Jūsų paskyrai automatiškai bus suteiktas identifikacinis numeris.
**kaip ,,moderniai“ bežiūrėtume, bet pagrindinė mokslininko veikla yra klausimų kėlimas ir atsakymų į juos ieškojimas. Ir tokia nuostata turi apimti visas gyvenimo sritis, o ne tik specialybinę vieno ar kito mokslininko sritį. Tačiau dauguma šiandieninių mokslininkų nebesugeba suformuluoti klausimų, todėl tėra tik bebalsiai svetimų komandų vykdytojai. O dar jei komandą sustiprina kokie nors finansai???
