Vytenis Paulauskas
„Darna, darna ir dar kartą darna“ – taip trumpai būtų galima apibūdinti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą. Tai kažkoks naujas šūkis, kurio kitos partijos dar nenaudojo. Tačiau ką gi jis reiškia? Norėdamas tai išsiaiškinti, pasiėmiau „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ , susiradau jame žodį „darna“ ir sužinojau, kad žodis „darna“ yra „darnumas, dermė, harmonija“. Nelabai aišku, tarsi sviestas sviestuotas.
Vis dėlto iš sekančio žodyne esančio žodžio – „darnus“ – kai kas ėmė aiškėti. Pirma žodžio „darnus“ reikšmė – „kuris lengvai susiderina, harmoningas“. Antra reikšmė – „tinkamas, gražaus sudėjimo, gražus“. Pateikti ir pavyzdžiai – „darnus arklys, jis darniai pakalba“.
Taigi, remdamiesi žodynu, galime iššifruoti ir valstiečių programos esmę – gražūs Seimo nariai (Seimo narės) lengvai susiderina. Prie valstiečių labai derinasi ir arklys (nors šiais laikais jį būtų geriau pakeisti traktoriumi).
Matyt, šią valstiečių programos esmę iššifravau ne tik aš, bet ir Lietuvos kenkėjai, kurie nutarė pakirsti šaknis valstiečių darnai. Darni (= graži) Seimo narė jų pastangomis buvo pašalinta iš Seimo ir tuomet labai darniai (= gražiai) mokantis pakalbėti partijos vadovas R. Karbauskis tarsi pasitraukė į pogrindį – jo nesimato televizijose ir nesigirdi kalbant per radiją. Išskyrus tautinio kostiumo problemą, neaiški R. Karbauskio pozicija svarbiausiais valstybės klausimais. O Valstiečių ir žaliųjų sąjunga nesugeba susiderinti ne tik su koalicijos partneriais, bet ir su miškininkais, mokytojais, medikais, policininkais.
Taigi, kur dingo valstiečių darna? Panašu į tai, kad, pamiršę apie darną, valstiečiai elgsis taip pat, kaip elgėsi visos iki šiol buvusios valdžios, kurios laikydavosi nuostatos, kad, darant reformas švietime, nereikia kreipti dėmesio į mokytojų nuomonę, darant reformas medicinoje – nekreipti dėmesio į medikų argumentus, darant reformas policijoje – nekreipti dėmesio į tai, ką sako policininkai. Na, o darant reformas miškininkystėje, suprantama, S. Skvernelio Vyriausybė nekreipia dėmesio į miškininkų, urėdų išsakomus argumentus. Mat, manoma, kad objektyvus gali būti tik pašalinis asmuo, o tas, kuris dirba kurioje nors srityje, apibūdindamas padėtį stengsis apgauti politikus gindamas savo siaurus interesus.
Vis dėlto aš manau, kad protingas žmogus stengsis išklausyti visas puses ir sugebės nustatyti, kieno pusėje yra tiesa, o kas – meluoja. Deja, susidaro įspūdis, kad Lietuvos valdžioje tų protingų žmonių nesimato.
Miškai – paskutinis „sovietinis paveldas“?
Aplinkos ministras K. Navickas iš išvaizdos man atrodo labai panašus į šaunųjį kareivį Šveiką. Tačiau labiausiai krito į akis tai, kad jis ir elgiasi taip, kaip Šveikas, kuris sugebėdavo patį kvailiausią savo vadovybės įsakymą taip uoliai vykdyti, kad visa tai pavirsdavo farsu.
K. Navickas gavo nurodymą visas 42 urėdijas sujungti į vieną. Bandydamas įrodyti, kad tai būtina padaryti, K. Navickas „iš kepurės“ ištraukė patį „svarbiausią“, visus oponentus turintį nuginkluoti argumentą – neva urėdijos yra sovietinis paveldas. Deja, kai nežinančiam šių dienų istorijos K. Navickui buvo paaiškinta, kad Lietuvos miškininkystės sektorius buvo pertvarkytas jau Lietuvos nepriklausomybės metais ir su sovietiniais laikais nieko bendro neturi, K. Navickas buvo priverstas užsičiaupti ir ieškoti naujų argumentų.
Tada buvo surastas kitas „argumentas“. Matyt, pasitelkus spec. tarnybas, buvo išsiaiškinta, kad iš 42 urėdų net 7 priklauso Socialdemokratų partijai. O, Lietuvos „patriotų“ nuomone, ten, kur socialdemokratai, ten ir korupcija.
Tačiau pats juokingiausias „argumentas“, kodėl reikia naikinti urėdijas, buvo tas, kad, pasirodo, kažkoks vienas darbuotojas miškininkystėje dirba net nuo 1985 metų! Kur tai matyta? Juk to negalima toleruoti! Kaip galima vienoje darbovietėje dirbti net 30 metų? Tai – jau tikrai sovietinis paveldas. Nes tarybų valdžia tuos žmones, kurie buvo geri specialistai, mėgo savo darbą ir ilgą laiką dirbdavo vienoje darbovietėje, labai gerbdavo, apdovanodavo garbės raštais, ordinais ir medaliais.
Dabar laikai pasikeitė, todėl tokie žmonės, kurie ilgą laiką dirba vienoje vietoje, laikomi Lietuvos kenkėjais, nusikaltėliais, korupcijos platintojais. Dabar labai vertinami tokie asmenys, kaip, pavyzdžiui, naujoji Vyriausybės kanclerė M. Dargužaitė. Ji ateina į naują darbovietę, su visais susipyksta, sugadina viską, ką tik įmanoma sugadinti, ir po to iškelta galvą išeina į kitą darbą ir ten daryti analogiškų pokyčių. Štai tokia turi būti valstiečių darni darna.
M.Dargužaitės reformos – tik optinė apgaulė?
M.Dargužaitė buvo priimta į darbą, turėdama užduotį – kovoti su „kenkėjais“ – žmonėmis, dirbančiais valstybiniame sektoriuje. Pradžioje ji iškėlė sau uždavinį „apsišluoti“ nuosavame kieme – kanceliarijoje, sumažinant joje dirbančių žmonių skaičių nuo 210 iki 170 ir vietoje jų į darbą priimti saviškių. Teigiama, kad tai leis sutaupyti milijoną eurų.
Vis dėlto tai gali būti tik iliuzija, optinė apgaulė. Mat M. Dargužaitė teigia, jog reikėtų pereiti prie projektinio darbo, valstybė galėtų pirkti paslaugas iš privatininkų.
Tokia sistema yra labai neskaidri, ji leidžia labai lengvai plauti lėšas iš valstybės biudžeto.
Būtent tokią korupcinę schemą labai mėgo naudoti buvusi A. Kubiliaus Vyriausybė – ypač energetikoje. Būdavo užsakomas koks nors problemas energetikoje turintis analizuoti projektas. Tokiu būdu buvo galima už kelių puslapių rašliavą visai teisėtai sumokėti kelis milijonus litų. Juk niekas negali nustatyti tokio projekto vertės. Jeigu tą patį darbą atliktų pagal normalią darbo sutartį dirbantys ministerijos darbuotojai, tai nebūtų įmanoma taip labai padidinti projekto kainos.
Tokiems galimai korupciniams projektams A.Kubilius išleido kelis šimtus milijonų litų. O nauda iš viso to buvo nulinė.
Viskas būtų „taip“, jei partinė priklausomybė būtų „ta“?
A. Skardžius „Karštame komentare“ teigia, kad Finansų, Energetikos ir Susisiekimo ministrai yra konservatorių žmonės. M. Dargužaitė taip pat yra akivaizdžiai konservatorių kadras. Juk konservatoriai netgi norėjo ją padaryti Vilniaus mere. Sakoma, kad M.Dargužaitė nurodinėja ministrams, inicijuoja reformas valstybiniame sektoriuje. Tad gal ji atlieka ir ministro pirmininko funkcijas vietoje S.Skvernelio?
Visos tos reformos yra labai keistos, niekas nesugeba paaiškinti jų prasmės, nepateikia jokių argumentų, kodėl jų reikia, bet atkakliai buldozeriniu būdu siekia jas įgyvendinti.
Dabar užėjo mada viską centralizuoti, visas valstybines įmones paimti į vienas rankas, nors, pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo daroma priešingai – valstybinės šilumos ūkio, šiukšlių surinkimo įmonės dirbtinai buvo skaidomos į daugybę dalių, tokiu būdu bandant dirbtinai sukurti konkurenciją. Dabar gi sakoma, kad viską būtina centralizuoti.
Aplinkos viceministras M . Norbutas radijo laidoje sakė, kad urėdijas būtina sujungti į vieną todėl, kad dabar sužiūrėti 42 urėdijų neįmanoma. Tačiau jeigu 42 urėdai nesugeba sužiūrėti, kas vyksta miškininkystėje, tai kaip viską sužiūrėti sugebės vienas žmogus, tuo labiau, kad bus atleista 400 buhalterių, vykdančių miškų ūkyje atliekamų darbų apskaitą?
Matyt, tikimasi, kad skaidrumas miškininkystėje bus užtikrintas tuo atveju, jeigu tuo vienu žmogumi, pakeisiančiu visus 42 urėdus ir 400 buhalterių, bus paskirtas „nepriklausomas“ konservatorius.
Savos aferos – po „to reikalauja iš ten“ priedanga
M. Dargužaitė sakė, kad „nėra racionalaus paaiškinimo, kodėl nereikia jungti urėdijų“. Tačiau juk taip pat nėra ir jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl tas urėdijas reikėtų jungti.
Sakoma, kad urėdijų sujungimas yra pagrindinė sąlyga, kurios neįvykdžius Lietuva nebus priimta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Tačiau tokiu atveju reikėtų atsakyti bent į kelis klausimus.
Pirmas: o kodėl mums reikia į šią organizaciją būtinai įstoti? Jeigu 27 metus apsiėjome be jos, tai gal ir ateityje išgyvensime be jos? Juk į ją neįstojus Lietuva mažiau pinigų išleis komandiruotėms, skirtoms pasipuikavimui tarp šios organizacijos narių, o taip pat nereikėtų mokėti šios organizacijos nario mokesčio (kuris tikriausiai į yra).
Antras: o ar iš tikrųjų EBSO reikalauja, kad 42 urėdijos būtų sujungtos į vieną? Gal tokiais tariamais reikalavimais korumpuoti Lietuvos politikai, pataikaudami kokioms nors verslo struktūroms, tik prisidengia? Juk įvairių tarptautinių organizacijų reikalavimai, siūlymai dažnai būna labai nekonkretūs, juos būna galima aiškinti ir vienaip, ir kitaip – visai priešingai.
Trečias: jeigu iš tiesų EBSO nori sujungti visas urėdijas į vieną, tai gal vis dėlto nebūtina to reikalavimo aklai vykdyti? Juk Europoje kvailių yra ne mažiau negu Lietuvoje ir nebūtina kvailus kvailių sugalvotus nurodymus visada vykdyti.
Tarptautinės organizacijos dažniausiai reikalauja, kad būtų vykdomos struktūrinės reformos. Po struktūrinių reformų terminu galima pakišti bet ką, viską, ką tik nori. Pasak buvusios finansų ministrės R. Budbergytės, struktūrinės reformos – tai pensinio amžiaus ilginimas, privačių pensijų fondų kūrimas, mokyklų naikinimas ir draskymas, aukštųjų mokyklų krepšelizacija, o taip pat dabar priimamas socialinis modelis.
Vienu žodžiu, struktūrinės reformos – tai visa tai, kas blogina paprastų žmonių gyvenimą. Todėl norint, kad tos struktūrinės reformos vyktų ir visokios tarptautinės organizacijos būtų patenkintos, reikia pasamdyti kokį nors išprotėjusi vadybininką, kuris jaučia malonumą įteikdamas atleidimo lapelius žmonėms, dirbantiems valstybiniame sektoriuje. O kai tas vadybininkas pridergs visus kampus, tauta turės dar didesnį malonumą išlaižyti visą tą mėšlą.
Beje, kai A. Butkevičiaus Vyriausybė nusprendė sujungti dvi biurokratines kontoras – „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“, atliekančias tą patį darbą, tuometinė „Investuok Lietuvoje“ vadovė M . Dargužaitė dėl to labai įsižeidė ir protestuodama netgi pasitraukė iš darbo. Tad kodėl M. Dargužaitė laikosi dvigubų standartų sakydama, kad vienas valstybines įmones ir įstaigas reikia sujungti arba visai panaikinti, o, štai, biurokratinius tranus veisiančių įstaigų „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ liesti negalima? Juk šios dvi įstaigos švaisto valstybės biudžeto pinigus, dalindamos juos vadinamiems investuotojams.
„Eretiška“ mintis
Pasakysiu „eretišką“ mintį, kuri, manau, yra teisinga, nors ji ir prieštarauja visai Lietuvos politikų vykdomai ekonomikos strategijai – Lietuvai daugiau užsienio investicijų nereikia, nes jų šiuo metu yra visiškai pakankamai, nereikia ir daugiau verslininkų. Juk gyventojų Lietuvoje sumažėjo trečdaliu, todėl atitinkamai turi sumažėti ir verslininkų skaičius.
Valstybei, visuomenei verslas ir verslininkai reikalingi dėl trijų dalykų:
1. Tam, kad aprūpintų žmones prekėmis ir suteiktų jiems paslaugas.
2 . Tam , kad savo darbuotojams mokėtų normalius atlyginimus.
3. Tam, kad valstybei ir tuo pačiu visai visuomenei sumokėtų pakankamą kiekį mokesčių.
Savo ruožtu patiems verslininkams verslas reikalingas tam, kad garantuotų jiems pakankamą pelną.
Šiuo metu bet kuris žmogus verslo dėka gali gauti bet kurią pasaulyje egzistuojančią prekę ir paslaugą (aišku, jeigu jis turi atitinkamą kiekį pinigų). Verslas praėjusiais metais gavo
daugiau kaip keturis milijardus eurų pelno. Tiek daug pelno verslininkams nereikia, nes jie neturi ką su juo daryti. O štai darbuotojų atlyginimai buvo per maži, valstybei mokesčių sumokėta taip pat buvo per mažai. Valdžia galėtų šias disproporcijas ištaisyti, didindama minimalų atlyginimą ir galbūt įvesdama solidarumo mokestį (didindama pelno mokesčio tarifą). Tokiu atveju visiems (dirbantiesiems privačiame sektoriuje, biudžetininkams, pensininkams ir įvairioms kitoms valstybės reikmėms) pinigų užtektų. Gal net ir verslininkų pelnai nesumažėtų, nes padidėtų pinigų apyvartos greitis.
Deja, vietoje to politikai siekia pritraukti užsienio investicijas, kurių visai nereikia, pigindami darbo jėgą, mažindami mokesčius. Pavyzdžiui, verslininkas Vladas Lašas siūlė Lietuvos valdžiai bandyti pritraukti „Teslos“ įmonę, kuri sukurtų čia 6500 darbo vietų. Tačiau paaiškėjo, jog tam, kad ateitų šios investicijos, Lietuvos valstybė „Teslai“ turėtų duoti net vieną milijardų eurų, sukurti visą investuotojams reikalingą infrastruktūrą ir suteikti jiems didžiules mokesčių lengvatas, dėl kurių reikėtų tartis net su Europos Komisija.
Suprantama, kad dėl tokių investuotojų Lietuva patirtų tik nuostolius. Todėl Vyriausybė ir Seimas turėtų ne pataikauti užsienio investuotojams, aprūpindami juos pigia darbo jėga, bet turėtų rūpintis Lietuvos žmonėmis, didindami jų pajamas. Ir nereikia bijoti gąsdinimų, kad padidinus minimalų atlyginimą ir kokius nors mokesčius verslui, verslas pasitrauks iš Lietuvos. Tai yra netiesa. Priešingai, verslas ir investuotojai eina į tas šalis, kuriose žmonės gyvena turtingai, nes gauna didelius atlyginimus, o valstybė garantuoja dideles pajamas žmonėms, nustatydama verslui pakankamai didelius mokesčius.
Parengta pagal laikraštį „Karštas komentaras”
