Kiek Lietuvoje yra užsienio ir saugumo politikų? Gabrieliaus Landsbergio viena? Prezidento Gitano Nausėdos antra? Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko trečia? Premjerės Ingridos Šimonytės su Lenkija – gins – negins – dar viena?
Ar Lietuvos vyriausybei reikalingas NATO gynybinis skydas!?
Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras D. Cameronas nepritaria Vakarų šalių karių siuntimui į Ukrainą, net ir mokomosioms misijoms! Jie mato prasmę ukrainiečių karius rengti savo teritorijoje. JAV savo karius siųsti griežtai atsisako! NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas aiškiai sako – aljansas karių į Ukrainą taip pat nesiųs. Šalys narės gali tai daryti savo pačių rizika priimdamos sprendimus atskirai. Tuo atveju joms negaliotų NATO gynybinis skydas – tai yra 5 straipsnis dėl kolektyvinės gynybos.
Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis komentuodamas Prancūzijos prezidento E. Macrono siūlymus Europos šalims būti drąsioms ir siųsti karius į Ukrainą… dalina „reklaminius“ interviu pas mus ir užsienyje bei atvirai kalba, kad geras laikas diskusijoms dėl karių siuntimo į Ukrainą. Neva tokios derybos padės atmesti raudonas linijas, kurias mes patys susikūrėm.
Nei viena Europos valstybė daugiau tokiais pareiškimais nesisvaido, nes žino, ką skelbia tarptautinė teisė. Nėra skirtumo, ar valstybė siunčia viešai karius ar karius-instruktorius į kariaujančią šalį. Ji tampa karinio konflikto dalyve. Dėl to Lietuvos Seimo 2023 metų gruodžio 21 dienos sprendimas dėl 100 karių-instruktorių misijos siuntimo į Ukrainą yra rimta problema. Pakartosiu: kitos šalies kariai-instruktoriai ir kariai esantys kariaujančios šalies teritorijoje pagal tarptautinę teisę yra traktuojami vienodai.
Kas atsakys, Rusijai nutarus smogti Iskander raketa į Krašto apsaugos ministeriją?
Kas atsakys, jei Rusija nutars smogti Iskander raketa į Krašto apsaugos ministeriją? Kas būtų daroma tokiu atveju!? Juk karo dėl mūsų nepradės NATO, nes mes PATYS Landsbergio politikos dėka būtume nutarę būti „kietesni“ nei JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija ar Turkija. Ar tada Vokietija nepakeis sprendimo siųsti Lietuvai savo brigadą? Kaip galima priiminėti tokius naudingus Rusijai sprendimus? Maskva jau skelbia, kad vienintelės Lietuvos raudonos linijos yra Lietuvos sienos.
Ar G. Nausėda palaiko G. Landsbergį dėl raudonų linijų ir nori mus įtraukti į karą?
Kaip viskas prasidėjo? Pradžioje Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas kuo ramiausiai postringavo, kad Lietuva karius į Ukrainą siųsti galėtų. Na, tik jie nedalyvautų kariniuose veiksmuose, o apmokytų ukrainiečių karius. Tik niekaip nesuprantu, kaip susijęs karių siuntimas į Ukrainos frontą su Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro veikla. Žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose verda diskusijos. Žmonės jau nebesupranta, kas vyksta apskritai Lietuvoje. Tokius klausimus privalo spręsti Lietuvos prezidentas kartu su Valstybės gynimo taryba (VGT)! O gal ir čia jau paslaptingai pakitimai įvyko? Kaip gali A. Anušauskas skelbti ir audrinti mūsų visuomenę apie tokius svarbius sprendimus be VGT sušaukimo!? Ar jis jau prezidentas? Ar Lietuva turi galingesnę kariuomenę nei Lenkija? Ar mums nerūpi, kad NATO karo atveju po tokio sprendimo mus negintų!? Kodėl nesitariama su tauta?
A. Anušauskui antrina ir G. Landsbergis, paklaustas apie Lietuvos karių siuntimą į Ukrainą: „Džiaugiuosi, kad Lietuva viena iš pirmųjų valstybių, kuri parėmė idėją <…>. Karinių, pusiau karinių. Mes galime dalyvauti, mano įsitikinimu, apie tai kalbėjau ne kartą su premjere.“ Jo teigimu, taip būtų įgyvendinamas E. Macrono planas. Kaip galima taip neapgalvotai rizikuoti Lietuvos saugumu!?
Visi ilgai laukė sulaikė kvapą, kol prabils prezidento poste dabar esantis G. Nausėda, kuris ėmė ir patvirtino, kad remia diskusiją dėl karių siuntimo į Ukrainą ir ragina Vakarus baigti „braižyti raudonąsias linijas“. Labai jau tas primena G. Landsbergio pasisakymą. G. Nausėda atvirai sako: „Misijų siuntimą į Ukrainos teritoriją kaip idėją aš pasveikinau…“ Visiems tapo aišku, kad drąsiausia šalis Europoje, kurios ieškojo E. Macronas – Lietuva, nes jai nereikalinga NATO apsauga…
Ar žinome kokių NATO šalių kariai jau Ukrainoje?
Prancūzijos prezidentas E. Macronas ir Slovakijos premjeras R. Fico viešai pasisakė, kad kai kurios NATO ir ES šalys ketina savo karius siųsti į Ukrainą. Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis pasakė dar daugiau, išsakydamas padėką šalims, kurios jau siuntė karius į Ukrainą: „Dėkoju toms šalims, kurios prisiėmė šią riziką. Žinau, kurios šalys, bet negaliu jums to pasakyti.“ Tai netikėtas pareiškimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Vakarai kratosi Rusijos kaltinimų, kad NATO jau tiesiogiai dalyvauja mūšiuose Ukrainoje.
Betgi pagal tarptautinę teisę oficialus karių įvedimas – tai jau tiesioginis įsikišimas į karą su Rusija Ukrainoje, kai negalios NATO 5 straipsnis dėl kolektyvinės gynybos. Pats G. Landsbergis tą viešai pripažino: „Tai įdomus klausimas. Yra keli variantai. Yra buvę, kad NATO kariai, žūsta vienoje ar kitoje valstybėje. <…> Bet tai nereiškė, 5-ojo NATO straipsnio situacijos dėl to, kad tiesiog yra susitarimas tarp valstybių, kad tai nėra taip traktuojama.“.
Tai kaip čia yra? Juk NATO Vilniuje priėmė aiškų sprendimą savo karių į Ukrainą nesiųsti. Atskiros ES ir NATO šalys gali tą daryti, bet savo rizika. Kiek ta rizika, kainuos Lietuvai!?
Kas tos kitos mįslingos šalys, kurios nori kariauti su Rusija?
NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pakartojo aljanso poziciją, kad planų siųsti karius į Ukrainą nėra: „NATO sąjungininkai teikia precedento neturinčią paramą Ukrainai. Mes tai darome nuo 2014 m., o po plataus masto invazijos – dar intensyviau. Tačiau NATO kovinių pajėgų dislokavimas Ukrainoje neplanuojamas“.
JAV taip pat viešai išreiškė poziciją, kad nesiųs karių į Ukrainą. Net kaimyninės Lenkijos premjeras D. Tuskas patvirtino, kad karių į Ukrainą nesiųs. Lenkų politologo Jaroslaw Wolski teigimu, tiesioginis įsitraukimas į Ukrainos ir Rusijos konfliktą, geopolitine prasme pačiai Lenkijai būtų pražūtingas: „Ką aš manau apie idėją, pavyzdžiui, panaudoti Lenkijos ginkluotųjų pajėgų komponentus Ukrainoje remiantis tam tikrais dvišaliais susitarimais arba „norinčiųjų koalicija“ už NATO ribų. Tikiu, kad tai bus blogiausias įvykis Lenkijos istorijoje nuo 1939 m., jei kas nors nuspręs žengti tokį žingsnį.“.
Tos pačios pozicijos, kad nereikia nesiųsti karių į Ukrainą laikosi Vokietija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Švedija, Graikija, Suomija ir kitos šalys.
Žiniasklaidoje pasklido informacija, kad kol kas buriamoje Prancūzijos šalių grupėje be Lietuvos dar yra Estija ir Latvija. Prancūzijos spauda mirga nuo didžiulės opozicijos politikų kritikos E. Macronui, o Lietuvoje viskas ramu… Gal mes ko nežinome ir dabar čia mums vyksta tam tikras paruošiamasis „surežisuotas spektaklis”? Gal Lietuvos kariai jau Ukrainoje?
Ar Lietuvoje kam nors rūpi Rusijos atsakas dėl raudonų linijų?
Rusijos prezidentas V. Putinas pagrasino, kad „Rusija atsakys veidrodiniu principu šalims, kurios neturi raudonųjų linijų prieš ją“. Taip jis pakomentavo Prancūzijos ir Baltijos šalių ir Ukrainos užsienio reikalų ministrų teiginius praėjusią savaitę Vilniuje, kad remdami Ukrainą Vakarai neturi sau užsibrėžti raudonųjų linijų ir jų aiškinti Maskvos režimui.
Matant visus pasisakymus ir veiksmus akivaizdu, kad drakonų žudikų politika veda mūsų valstybę link labai didelių problemų. Nes, visos liepsnos, kaip rodo pasaulio istorija tiek Pirmajame pasauliniame kare, tiek Antrajame pasauliniame kare, niekada neužgęsta, jeigu valstybių politikai pila į jas žibalą.
Šiuo atveju mes girdime, kad Lietuvos diplomatijos vadovas, užsienio reikalų ministras G. Landsbergis atvirai per LRT teigia, jog jis svajoja apie naują Pearl Harborą. Iš istorijos pamokų ir vadovėlių gerai žinome, kad Pearl Harboro mūšis buvo tas įvykis, dėl kurio JAV priėmė sprendimą įsitraukti į II pasaulinį karą (tiems, kas užmiršo, primenu: Pearl Harboro mūšis (1941 12 07) per Antrąjį pasaulinį karą – tai Japonijos karinės aviacijos ir laivyno netikėtas antpuolis prieš JAV karinę jūrų ir oro laivyno bazę Oahu salos pietiniame krante, Pearl Harboro įlankoje ir jos apylinkėse). Suprantama, kad naujas tokio masto įvykis, kaip Pearl Harboras, reikštų naujo – jau Trečiojo pasaulinio karo pradžią.
Kas valdo Lietuvos užsienio politiką ir kam ji naudinga?
Kyla vienas ir esminis klausimas: kokiai valstybei tokia Lietuvos prezidento, premjerės ir ministrų pozicija yra naudinga, siekiant rasti pretekstą karui su Lietuva ir kam jie tada dirba!? Panašu, kad ne Lietuvos žmonėms.
Turime aiškiai suprasti, kad mūsų politinio elito „virveles tampančiam“ valstybininkų klanui labiausiai rūpi „pumpuoti” milijardus, o valstybės saugumas – tai jau ne jų rūpestis. Juk karui prasidėjus jie saugiai „teps slides“ į Jungtinę Karalystę, Izraelį, Mergelių salas, JAV ar į Ispaniją bei transliuos ugningas kalbas Lietuvoje likusiems tautiečiams. Kaukitės brangieji iki paskutinio lietuvio, o mes jau jus ten palaikysime kiek galėsime iki pergalės… Bėda, kad tai tik tušti žodžiai. Mirti teks paprastiems žmonėms. Liesis tikrai ne elito kraujas… Tą puikiai matome Ukrainoje.
Kreipiuosi į kolegas Seime – jūs galite tai sustabdyti. Jūsų pareiga tai padaryti, jei jums rūpi Lietuvos valstybingumo išsaugojimas ir jei jums rūpi žmonių saugumas. Rinkitės taiką ir mūsų valstybės gyvybinius interesus. Kreipiuosi ir į visuomenę – miegant ir sutinkant su tuo kas dabar mūsų akyse vyksta – istorijos smagračiai gali ir vėl mus negailestingai sutraiškyti… Rinkimės taiką ir Stasio Lozoraičio išmintingą užsienio politiką, kuri dabar gyvybiškai svarbi Lietuvai.
Noriu pabaigti šį straipsnį popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „Melskime Dievą, kad suteiktų mums malonę įveikti šią karo, kuris visada yra pralaimėjimas, beprotybę“.
