„Tai, kas leistina Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Mes su tuo negalime sutikti. Gal jaučiui ir neleidžiama, bet noriu jums pasakyti, kad meška niekieno leidimo neprašys. Meška pas mus laikoma taigos šeimininke ir ji nesiruošia, aš tai tikrai žinau, kur nors į kitas klimatines zonas persikraustyti. Jai ten – nejauku. Tačiau ir savo taigos ji niekam neatiduos. Aš galvoju, tai turi būti suprantama.“
Šie Rusijos Prezidento Sočyje, „Valdai“ tarptautinio klubo konferencijoje pasakyti sakiniai jau plačiai komentuojami pasaulyje.Tiesa, prisilaikant kai kokio atsargumo.
Nuomonių yra įvairių: nuo pilnų paniekos žodinių tiradų iki atviro žavėjimosi.
Ši kalba jau įvardijama kaip nepaprastai atvira ir dar labiau aršesnė nei jo 2007 metais Miunchene pasakyta kalba. Kai kas ją taip ir vadina – Miunchenas II. Neabejotinai kai kurių panašumų tikrai yra.
Beje, mūsų sisteminė žiniasklaida, kaip ir tada, taip ir dabar, linkusi viso kalbos vertimo neskelbti, o tik aptarti atskirus kalbos fragmentus, savaip juos aiškinant. Kadangi mes jau įpratome, kad kasdien apie V.Putiną išgirstame kažką „siaubingo“, tai ir tos cituojamos kalbos dalys parenkamos tokios, kurios turi patvirtinti šio „agresyvaus KGB pulkininko klastingus kėslus“ Vakarų ir viso pasaulio atžvilgiu.
Dar šiais metais aš maniau esant būtina prisiminti aną 2007 metų kalbą ir pateikiau skaitytojui jos vertimą, pridėjęs savo nuomonės trupinius gale rašinio, tai ir šiuo atžvilgiu savo tradicijų nekeisiu.
Rusijos Prezidentas – viena galingiausių šiandienos globalių politinių figūrų. Jo kalba verta to, kad kiekvienas, besidomintis geopolitiniais vyksmais ir pokyčiais, pats galėtų ją įvertinti.Taigi…
„Gerbiami kolegos, ponios ir ponai, brangūs draugai,
Džiaugiuosi galėdamas jus pasveikinti diskusinio „Valdai“ klubo XI konferencijoje.
Jau buvo pasakyta, kad šiais metais klubas atrado naujų bendraorganizatorių. Tarp jų – rusiškos nevyriausybinės, ekspertinės struktūros, pirmaujantys universitetai. Be to, buvo pristatyta idėja svarstyti ne vien rusišką problematiką, bet aptarti ir globalios politikos, ekonomikos klausimus.
Tikiuosi, kad šie organizaciniai ir tematiniai pokyčiai stiprins klubo, kaip vienos autoritetingiausių ir ekspertiškiausių aikštelių, pozicijas. Tuo pačiu noriu tikėtis, kad vadinamąją „Valdajaus dvasią“ ir toliau pavyks išlaikyti. O tai – laisvė, atvirumas, galimybė išsakyti pačias skirtingiausias nuomones atvirai ir tiesiai.
Noriu patikinti, kad aš jūsų taipogi neapvilsiu, kalbėsiu tiesiai ir atvirai. Galbūt kai kurie dalykai pasirodys pernelyg griežti, tačiau, jei nekalbėtume atvirai, nekalbėtume tiesiai apie tai, ką mes realiai mąstome, tuomet nėra prasmės rinktis tokiame formate. Tada reikia rinktis kokiame nors diplomatiniame rate, kuriame niekas nieko niekam suprantamai nesako ir, prisiminus vieno garsaus diplomato žodžius, jau vien tuo galima įrodyti, kad liežuvis diplomatui duotas būtent tam, kad nesakytų tiesos.
Čia mes susirenkame vedami kitokių tikslų. Mes susirenkame pasikalbėti atvirai. Tiesmukiškumas ir griežtas vertinimas šiandien reikalingas ne tam, kad užsiiminėtume žodine pikiruote, bet tam, kad pabandytume išsiaiškinti, kas šiandienos pasaulyje dedasi. Kodėl jis tampa mažiau saugus, mažiau nuspėjamas, auga rizikos.
Šios dienos diskusijos, kuri jau prasidėjo, tema įvardinta: „Naujos žaidimo taisyklės ir žaidimas be taisyklių.“ Mano požiūriu, ši tema ir jos formuluotė tiksliai nusako tą istorinę takoskyrą, kurioje mes visi randamės. Pasirinkimą, kurį turėsime priimti visi.
Kalbos apie tai, kad pasaulis sparčiai keičiasi, nėra naujiena. Ir aš žinau, kad jūs apie tai diskusijose jau kalbėjote.Tikrai, sunku nepastebėti globalioje politikoje, ekonomikoje, visuomeniniame gyvenime pamatinių transformacijų. Kaip ir pramonės, informacijos, socialinių technologijų pokyčių.
Analizuodami šiandieninę padėtį, neturėtume pamiršti istorinių pamokų. Pirma, pasaulio tvarkos pokyčius (būtent tokios apimties procesus mes šiandien stebime), kaip taisyklė, lydėdavo jeigu ne globalūs karai, tai visa virtinė intensyvių lokalinio charakterio konfliktų. Antra, pasaulinė politika visų pirma – ekonominis lyderiavimas, karo ir taikos klausimai, humanitarinė sfera, įskaitant ir žmogaus teises.
Pasaulyje susikaupė daug prieštaravimų. Būtina atvirai vieniems kitų paklausti: o ar turime patikimą draudiminį tinklą nuo viso šito? Gaila, įsitikinimo ir garantijų, kad egzistuoja globali ar regioninė saugumo sistema, nėra. Ta sistema rimtai susilpninta, suskaldyta, deformuota. Nelengvus laikus pergyvena tarptautiniai ir regioniniai institutai politiniame, ekonominiame, kultūriniame bendradarbiavime.
Taip, dauguma pasaulio tvarką užtikrinančių mechanizmų susikūrė pakankami seniai. Tame tarpe ir po Antrojo pasaulinio karo. Ypač po jo. Tos sistemos tvirtumas buvo grindžiamas ne tik jėgų balansu – tai būtinai noriu pabrėžti, – ir ne tik nugalėtojo teise, bet ir tuo, kad šios saugumo sistemos „tėvai – įkūrėjai“ gerbė vienas kitą ir nesistengė „išspausti“ visko, o stengėsi susitarti.
Svarbiausia, kad ši sistema vystėsi nežiūrint jos netobulumo, padėjo, jei ne išspręsti, tai išlaikyti egzistuojančiuose tvarkos rėmuose pasaulines problemas, reguliuoti valstybių konkurencijos aštrumus.
Esu įsitikinęs, kad šį sulaikymo ir pusiausvyros mechanizmą, kuris per paskutinius dešimtmečius sunkiai dėliojosi, kartais kankinamai sunkiai statėsi, negalima buvo griauti nesukūrus nieko jį pakeičiančio. Kitaip tikrai neliktų jokių kitų instrumentų, išskyrus grubią jėgą. Būtina buvo protinga rekonstrukcija, adaptavimasis prie naujos tarptautinės sistemos realijų.
Vienok, JAV, pasiskelbusios save „šaltojo karo“ nugalėtojomis, pasitikinčiai, manau, pagalvojo, kad visa tai jau nebėra būtina. Ir vietoj nustatymo naujos jėgos balanso, kuris yra neišvengiama stabilumo ir tvarkos garantija, ėmėsi prieštaringų žingsnių, kurie atvedė į staigų disbalanso pagilinimą.
„Šaltasis karas“ pasibaigė. Bet jis pasibaigė ne „taikos“ sutarties, suprantamais ir skaidriais susitarimais laikytis esančių ar sukurti naujas taisykles ir standartus pasirašymu. Susidaro įspūdis, kad „nugalėtojai“ nusprendė „išspausti“ viską iš susidariusios padėties, pritaikyti visą pasaulį išskirtinai savo interesams. Jei susiklosčiusi tarptautinių santykių, tarptautinės teisės sistema – sulaikymo ir pusiausvyros sistema, trukdė šiems tikslams, tai ji nedelsiant buvo įvardijama niekine, pasenusia ir verta skubaus sunaikinimo.
Taip, atleiskite man, elgiasi „nuoviršiai“, kai ant jų staiga nukrinta milžiniški turtai, šiuo atveju pasaulinės valdžios, pasaulinio lyderiavimo pavidale.Vietoj to, kad jie su šitais turtais apgalvotai ir saugiai elgtųsi, aišku, ir nepamiršdami savos naudos, manau, kad priskaldė daug malkų.
Prasidėjo skirtingų aiškinimų ir nutylėjimų pasaulinėje politikoje periodas. Spaudžiant teisiniam nihilizmui, žingsnis po žingsnio savo pozicijas užleido tarptautinė teisė. Objektyvumas ir teisingumas buvo paaukoti politiniam tikslingumui. Juridinės normos pakeičiamos lengvabūdišku aiškinimu ir savanaudiškais vertinimais. Tuo pačiu totalinė masinių informacijos priemonių kontrolė norint leido pateikti balta kaip juoda ar juoda kaip balta.
Vienos šalies ir jos sąjungininkų, o tiksliau pasakius, satelitų, dominavimas globalių sprendimų paieškoje dažnai virsdavo siekiais pateikti savo receptus kaip universalius. Šios grupės ambicijos išaugo iki tiek, kad jos kuluaruose gimusi nuomonė buvo pateikiama kaip visos pasaulio bendrijos. Tačiau tai nėra taip.
Pati „nacionalinio suvereniteto“ sąvoka daugumai valstybių virto tik sąlyginiu dydžiu. Tikrumoje buvo pasiūlyta formuluotė: kuo didesnis lojalumas vienam pasaulio įtakos centrui, tuo didesnis vieno ar kito režimo legitimumas.
Nepaklusniems poveikio priemonės gerai žinomos: jėgos akcijos, ekonominis ir propagandinis spaudimas, kišimasis į vidaus reikalus, apeliavimas į kažkokį „nelegitymų valdymą“, kai reikia pateisinti vieno ar kito konflikto organizavimą, siekiant pašalinti netinkančius režimus. Paskutiniu metu atsirado įrodymų, kad prieš kai kuriuos lyderius naudojamas ir atviras šantažas. Neretai taip vadinamas „didysis brolis“ išleidžia milijardus dolerių viso pasaulio sekimui, tuo pačiu ir savų artimiausių sąjungininkų.
Imkime ir išsikelkime klausimą: ar saugu, komfortiška, malonu gyventi tokiame pasaulyje? Kiek jis teisingas ir racionalus? Gal mes neturime rimtų priežasčių jaudintis, diskutuoti, kelti neparankius klausimus? Galbūt JAV išskirtinumas – tai, kaip jos realizuoja savo lyderystę, tikrai yra gėris visiems, o visaapimantis kišimasis į visus reikalus neša ramybę, progresą, suklestėjimą, demokratiją ir tereikia tik atsipalaiduoti bei mėgautis malonumais?
Leisiu sau paprieštarauti: tai – ne, ne taip. Tai absoliučiai ne taip.
Vienpusis diktatas ir savo šablonų primetimas duoda atvirkštinį rezultatą: vietoj konfliktų sureguliavimo – eskalacija; vietoj suverenių, stabilių valstybių – didėjančią chaoso erdvę; vietoj demokratijos – palaikymą labai abejotinos publikos: nuo atvirų neonacistų iki islamo radikalų.
O kodėl juos palaiko? Todėl, kad atskirame etape naudoja kaip instrumentą savo tikslams pasiekti. Vėliau apsidegina ir… atgal.
Aš neperstoju stebėtis, kaip mūsų partneriai karts nuo karto, kaip pas mus Rusijoje sakoma, lipa vis ant to pačio grėblio, tai yra daro tas pačias klaidas.
Savo laiku sponsoriavo islamo ekstremistų judėjimus kovoje prieš TSRS. Šie įgavo gerą kovos krikštą Afganistane. Iš jų išaugo ir „Talibanas“, ir „Al Kaida“. Vakarai, jei nepalaikė, tai užmerkdavo akis. O aš pasakyčiau – teikė informacinę, politinę, finansinę paramą tarptautiniams teroristams, kurie vėliau veržėsi į Rusiją ir į Vidurinės Azijos šalis. Mes šito nepamiršome.Tik po to, kai siaubingi teroristiniai aktai buvo įvykdyti pačiose JAV, atsirado bendros terorizmo grėsmės supratimas.
Priminsiu, kad mes tada pirmieji palaikėme JAV tautą ir reagavome kaip draugai, kaip partneriai.
Kalbant su JAV, Europos lyderiais pastoviai pabrėžiu bendros kovos prieš terorizmą būtinumą. Su tuo iššūkiu negalima taikstytis ir neįmanoma jo ignoruoti bei naudoti dvigubus standartus. Su manimi sutinka, bet praeina visai nedaug laiko ir viskas grįžta į senas vėžes. Sekė įsikišimas Irake, vėliau Libijoje ir kitose. Pastaroji tokiais veiksmais buvo pastatyta ant subyrėjimo ribos. O kodėl buvo? Ji ir šiandien balansuoja ant tos ribos ir tapo terorizmo poligonu.
Tik dabartinės Egipto vyriausybės išmintis ir valia leido išvengti šioje labai svarbioje arabų valstybėje chaoso ir ekstremizmo savivaliavimo.
Sirijoje, kaip senais laikais, JAV ir jų sąjungininkai atvirai ėmėsi finansuoti ir aprūpinti ginklais kovotojus ir skatinti jų gretų papildymą iš įvairių valstybių.
Leiskite paklausti: iš kur pas tuos kovotojus pinigai, ginklai ir kariniai specialistai? Iš kur visa tai atsirado? Kaip gavosi, kad taip vadinama ISIS (igil) praktiškai virto galinga armijos grupuote?
Jei kalbėtume apie finansus, šiandien tai – ne tik pelnas iš narkotikų, kurių gamyba, tiesą sakant, per tarptautinių pajėgų Afganistane buvimo laiką išaugo ne kokiais ten procentais, bet kartais ir vis mes apie tai žinome, bet ir iš teroristų kontroliuojamose teritorijose naftos gavybos. Jie ją parduoda sumažintom kainom, išgauna, transportuoja. Kažkas ją perka, perparduoda gerai uždirbdami ir net nepagalvoja, kad taip finansuoja terorizmą, kuris anksčiau ar vėliau ateis į jų žemę, ateis sėti mirties jų valstybėse.
Iš kur nauji rekrūtai? Dešimtys tūkstančių karių ir karininkų, buvusių „Baas“ partijos aktyvistų, išmestų į gatvę, šiandien papildo kovotojų gretas. Gal čia slepiasi ISIS kovingumo galia? Jie veikia realiai, kariniu požiūriu labai efektyviai. Aiškiai, tai žmonės – profesionalai.
Rusija daug kartų perspėjo dėl grėsmių, kurias sukelia vienpusės jėgos akcijos, kišimasis į suverenių valstybių reikalus, žaidimas su ekstremistais ir radikalais. Reikalavo prieš teisėtą Sirijos vyriausybę kovojančias grupuotes, visų pirma ISIS, įtraukti į teroristų sąrašus. Ir koks rezultatas?
Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų kolegos ir draugai pastoviai kovoja su savos politikos rezultatais, meta savo galia sunaikinti rizikas, kurias patys sukuria, moka už tai vis augančią ir augančią kainą.
Gerbiami, kolegos,
Vienpoliarinis metas aiškiai pademonstravo, kad auginimas vienos galios centro dominavimo neužtikrina globalių procesų valdymo didėjimo. Atvirkščiai, tokia nestabili konstrukcija įrodė savo negalią aktyviai kovoti su tokiomis tikromis grėsmėmis kaip narkotikai, regioniniai konfliktai, terorizmas, religinis fanatizmas, šovinizmas ir nacizmas. Tuo pat metu ji plačiai atvėrė visus kelius nacionalistiniam tuščiagarbiškumui, manipuliacijoms visuomenės nuomone, grubiam stipresniojo valios primetimui slopinant silpnesnįjį. Savo esme vienpoliarinis pasaulis – tai apologija, diktatūros žmonėms ir valstybėms apologetika.
Beje, toks pasaulis tapo nekomfortiškas, nepakeliamas, sunkiai valdomas ir taip vadinamam save pasiskyrusiam lyderiui.
Ką tik apie tai buvo pasakyta garsiai ir aš su tuo visiškai sutinku. Būtent tai įtakoja bandymus jau naujame istoriniame etape atkurti kažką panašaus į kvazidvipolį pasaulį, kvazidvipoliarinę sistemą, kaip labai palankų modelį amerikiečių lyderiavimui atnaujinti. Ir visiškai nesvarbu, kas amerikiečių propagandoje užims buvusios TSRS – „blogio centro“ vietą: Iranas, kaip valstybė, siekianti įsisavinti branduolines technologijas, Kinija, kaip pirma pasaulio ekonomika, ar Rusija, kaip branduolinė supervalstybė.
Dabar mes vėl stebime bandymus susmulkinti pasaulį, nubrėžti naujas skiriamąsias linijas pagal principą ne už, bet prieš. Vėl suformuoti priešo įvaizdį, kaip tai buvo „šaltojo karo“ metais, įgauti teisę tokiai lyderystei ir, jei norite, teisę diktatui.
Mes gerai žinome ir suprantame kaip buvo traktuojama lyderystė „šaltojo karo“ metais. JAV visada sakydavo: „Mes turime bendrą priešą. Jis – baisus.Tai – blogio centras. Mes jus, savo sąjungininkus, giname nuo jo.Vadinasi, turime teisę jums įsakinėti, versti aukoti savo politinius ir ekonominius interesus, dengti kolektyvinės gynybos išlaidas, bet gynybai vadovauti, aišku, turime mes.“ Žodžiu, šiandien akivaizdus siekis jau naujame pasaulyje realizuoti įprastas globalaus valdymo schemas ir visa tai tikintis išlaikyti savo „išskirtinumą“, gauti politinius bei ekonominius dividendus.
Tokie bandymai ne tik prasilenkia su realybe, prieštarauja pasaulio įvairovei – tokie žingsniai neišvengiamai sukelia atsakomuosius veiksmus, atsakomąją reakciją ir sukelia priešingą efektą.
Mes gi matome, kas vyksta, kai politika sąmoningai sumaišoma su ekonomika, tikslingumo logika – su priešpriešos logika, net jei ji kenkia savos ekonomikos pozicijoms ir interesams, tuo pačiu nacionalinio biznio interesams.
Bendri ekonominiai projektai, bendros investicijos objektyviai suartina šalis, padeda amortizuoti einamąsias problemas ir tarptautinius santykius. Vienok, šiandien globali verslo bendruomenė jaučia beprecedentinį vakariečių valstybių vyriausybių spaudimą. Koks verslas, koks ekonominis tikslingumas, pragmatizmas gali būti, kai mestas šūkis: „Tėvynė pavojuje, laisvas pasaulis pavojuje, demokratija pavojuje.“? Reikia mobilizuotis. Tai ir yra tikroji mobilizacinė politika.
Sankcijos jau griauna laisvos prekybos, PPI , privačios nuosavybės neliečiamumo pamatus, liberalųjį globalizacijos modelį, kurio pagrindinis pelno nešėjas – būtent Vakarų valstybės. Dabar jos kaip globalizacijos lyderis rizikuoja prarasti pasitikėjimą. Juk tų pačių JAV gerovė didžiule dalimi priklauso nuo investitorių, nuo dolerio ir jų vertybinių popierių laikytojų užsienyje. Pasitikėjimas griaunamas, nusivylimas globalizacijos vaisiais jau pastebimas daugelyje valstybių.
Gerai žinomas kiprijietiškasis precedentas ir politiškai motyvuotos sankcijos tik pagilino ekonominės bei finansinės suverenizacijos tendencijas, valstybių ir jų regioninių darinių siekį vienokiais ar kitokiais būdais apsidrausti nuo išorinių spaudimų. Jau dabar vis didesnis kiekis valstybių imasi žygių pasitraukti nuo dolerio priklausomybės, sukurti finansinių atsiskaitymų alternatyvas, rezervines valiutas. Mano požiūriu, mūsų amerikiečių draugai tiesiog visa tai griauna, pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Aš visada sakiau ir sakysiu, kad politiškai motyvuotos sankcijos buvo klaida, kuri neša netektis visiems.
Mes suprantame, kaip ir kieno spaudimu buvo priimti tie sprendimai. Tačiau.Rusija, noriu atkreipti jūsų dėmesį, nepriims įsižeidusios pozos ir nieko nei pas ką neprašys. Rusija – saviapsirūpinanti šalis. Mes dirbsime tomis sąlygomis užsienyje, kurios susiklostė. Plėsime savo gamybą ir technologijas, veiksime daug ryžtingiau, siekdami permainų. O išorinis spaudimas, kaip jau tai buvo daug kartų, tik konsoliduos mūsų visuomenę, neleis atsipalaiduoti. Aš pasakyčiau – privers susikoncentruoti į pagrindines vystymosi kryptis.
Sankcijos, aišku, mums trukdo. Sankcijomis bandoma mums pakenkti, blokuoti mūsų vystymąsi, stumtelti saviizoliacijos politikoje, ekonomikoje, kultūroje kryptimi. Tai yra, stumtelti mus atsilikimo kryptimi.
Noriu pabrėžti, aš jau apie tai kalbėjau ir dar kartą pakartosiu: pasaulis kardinaliai pasikeitė. Mes nesiruošiame nuo jo užsidaryti ir pasirinkti kokio nors uždaro vystymosi kelią. Visada esame pasiruošę dialogui. Tame tarpe ir dėl ekonominių ir politinių ryšių normalizavimo. Tikimės pragmatiško vedančiųjų valstybių biznio aplinkos požiūrio ir pozicijos.
Šiandien teigiama, kad Rusija lyg ir nusigręžia nuo Europos. Manau, kad ir diskusijos metu tokių teiginių buvo. Ieško kitų verslo partnerių, visų pirma Azijoje. Noriu pasakyti, kad tai visiškai ne taip. Absoliučiai ne taip. Mūsų aktyvi politika Azijos – Ramiojo vandenyno regione prasidėjo ne šiandien ir ne dėl sankcijų, o keletą metų atgal. Atsižvelgėme į tai, kaip ir daugelis kitų valstybių, tarp jų ir Vakarų, kad Rytai užima vis labiau reikšmingą vietą pasaulio ekonomikoje, politikoje. Neįvertinti to negalima, tai būtų tiesiog netoliaregiška.
Ekonominių ryšių su tomis valstybėmis stiprėjimas, bendri integraciniai projektai – tai rimtas mūsų vidaus vystymosi stimulas. Šiandien demografinės, ekonominės, kultūrinės tendencijos patvirtina, kad priklausomybė nuo vienos supervalstybės, aišku, objektyviai mažės. Beje, apie tai visiškai atvirai kalba, rašo europietiškieji ir amerikietiškieji ekspertai.
Gali būti, kad pasaulio politikoje mūsų laukia tokie pat pokyčiai, kaip ir globalioje ekonomikoje. O tai – stipri intensyvi konkurencija tam tikrose nišose, dažna konkrečiose kryptyse lyderių kaita.Visko gali būti.
Neabejotinai globaliame lenktyniavime išaugs humanitarinių faktorių vaidmuo: švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, kultūros…Tai savo ruožtu ženkliai įtakos tarptautinius santykius, nes vadinamosios „minkštos jėgos“ resursai didele dalimi priklausys nuo realių žmogiškojo kaitalo formavimo pasiekimų, o ne nuo propagandos išradingumo.
Kartu nori pabrėžti, kad vadinamojo policentristinio pasaulio formavimas pats savaime neužtikrina stabilumo.Greičiau atvirkščiai. Globalios pusiausvyros uždavinys virsta ganėtinai sunkiu galvosūkiu, lygtimi su daugeliu nežinomųjų.
Kas mūsų laukia, jei mes sumanysime gyventi ne pagal taisykles, tegu ir griežtas ar ne visai tenkinančias, bet visai be taisyklių? O toks scenarijus – visiškai įmanomas. Atsižvelgiant į įtampą pasaulyje, jo negalima atmesti. Stebint šiandienines tendencijas, keletą prognozių jau galima padaryti. Gaila, bet jos nėra optimistinės. Jei mes nesukursime suprantamų abipusių įsipareigojimų ir susitarimų sistemos, nesurasime krizinių situacijų sprendimų mechanizmų, pasaulyje anarchijos požymiai tik stiprės.
Jau šiandien išaugo visos eilės aštrių konfliktų, jei ne su tiesioginiu , tai šalutiniu didžiųjų valstybių dalyvavimu, tikimybė. Rizikos faktoriais tampa ne tik tradiciniai tarpvalstybiniai prieštaravimai, bet ir atskirų valstybių vidinis nestabilumas, ypač kai kalbame apie valstybes, kurios išsidėsčiusios ant stambių valstybių sankirtos kelių ar kultūrinių – istorinių sienų, ekonominių, civilizacinių „plokščių“.
Ukraina, apie kurią tikriausiai jau daug kalbėta ir dar pakalbėsime, – vienas iš tokių pavyzdžių, įtakojančių bendrą pasaulinių jėgų išsidėstymą. Ir tai toli gražu – ne vienintelis toks pavyzdys. Iš čia – tolimesnė, reali veikiančių sutarčių dėl ginkluotės apribojimų ir kontrolės griovimo perspektyva. Ir pradžią šiam procesui davė JAV, kai 2002 metais vienašališkai pasitraukė iš PRG sutarties, o po ėmėsi ir šiandien įgyvendina naujos priešraketinės gynybos planus.
Gerbiami, kolegos, draugai,
Atkreipiu jūsų dėmesį, kad ne mes pradėjome. Mes vėl ritamės į tuos laikus, kai ne interesų ar abipusių garantijų balansas, o baimės būti abipusiai sunaikintiems balansas sulaiko nuo tiesioginio valstybių susidūrimo. Neturint teisinių ir politinių instrumentų, ginklai grįžta į globalią dienotvarkę. Jie jau naudojami kaip kam šauna galvon ir kur norima, be jokių JT Saugumo Tarybos sprendimų. O jei Taryba atsisako štampuoti tokius sprendimus, ji tuoj apskelbiama neefektyviu ir pasenusiu instrumentu.
Daugelis šalių nemato kitokių garantijų apsaugoti savo suverenitetą, kaip pačioms įsigyti bombą. Tai – labai pavojinga. Mes reikalaujame derybų tęsinio. Mes ne šiaip pasisakome už tolimesnes derybas, mes reikalaujame branduolinių arsenalų sumažinimo derybų tęsinio. Kuo mažiau pasaulyje branduolinio ginklo, tuo geriau. Esame pasiruošę pačiam rimčiausiam, dalykiniam branduolinio nusiginklavimo klausimais pokalbiui. Būtent – rimtam ir dalykiniam. Kaip sakoma, be dvigubų standartų. Ką turiu mintyje?
Šiandien daugelis aukšto taiklumo ginklų jau priartėjo prie masinio naikinimo ginkluotės parametrų. Jei atsisakytume, visiškai atsisakytume arba iki kritinio taško sumažintume branduolinės ginkluotės apimtis, valstybės, tapusios aukšto taiklumo lyderėmis, įgaus aiškia persvarą. Bus sugriautas strateginis prioritetas. O tai gali virsti destrukcija. Atsiranda viliojanti paskata pirmiems panaudoti vadinamąjį globalaus nuginklavimo smūgį. Žodžiu, rizika ne sumažėja, bet išauga.
Kita akivaizdi grėsmė – tai konfliktai etninėje, religinėje, socialinėje terpėje. Tokie konfliktai ne tik savaime pavojingi, jie aplink save formuoja bevaldes, beteises zonas ir chaosą, kur jaukiai įsitaisę teroristai ir paprasčiausi visokio plauko eiliniai nusikaltėliai. Klesti piratavimas, prekyba žmonėmis ir narkobiznis.
Beje, mūsų kolegos visą laiką bandė kažkaip valdyti šiuos procesus, konstravo regioninius konfliktus, „spalvotąsias“ revoliucijas ir naudojo saviems interesams pasiekti, bet džinas iš butelio išleistas. Ką dabar su juo daryti, atrodo, nebežino ir patys valdomo chaoso teorijos autoriai. Jų eilėse – sumaištis ir pasimetimas.
Mes akylai stebime valdančiųjų elitų ir ekspertų diskusijas. Pakanka pažvelgti į vakarietiškos žiniasklaidos straipsnių antraštes per paskutinius metus: vienus ir tuos pačius žmones vadina kovotojais už demokratiją, o po to – islamistais. Pradžioje rašo apie revoliucijas, o po to – apie pogromus ir perversmus. Rezultatas – akivaizdus: tolimesnis globalaus chaoso augimas.
Gerbiami kolegos,
Tokioje pasaulinėje situacijoje laikas būtų pradėti tartis dėl principinių dalykų. Tai labai svarbu ir būtina. Tai – daug geriau nei išsivaikščioti po savus kampus, tuo labiau, kad mes visi susiduriame su bendromis problemomis, taip sakant, esame vienoje valtyje. Loginis kelias – valstybių, visuomenių kooperacija ieškant bendro atsako į iššūkius, bendro rizikų suvaldymo.Tiesa, kai kurie mūsų partneriai tai išskirtinai prisimena tuomet, kai tai atitinka jų interesus.
Praktinė patirtis įrodė, kad bendras atsakas iššūkiams toli gražu nėra panacėja. Aišku, reikia tai pripažinti. Antra, daugelyje atvejų jis sunkiai pasiekiamas. Nelengva įveikti nacionalinių interesų skirtumus, subjektyvius požiūrius, ypač kai kalbama apie skirtingų kultūrinių – istorinių tradicijų šalis. Vis vien turime tokių pavyzdžių, kai vadovaudamiesi bendru tikslu, remdamiesi vieninga kriterijų baze, karu pasiekiame rezultatą.
Priminsiu apie bendrą Sirijos cheminio ginklo problemos sprendimą, apie visapusį dialogą dėl iraniečių branduolinės programos. O ir mūsų veikla Š.Korėjos treke duoda atskirus pozityvius rezultatus. Kodėl šios patirties, ieškant lokalinių ir globalių problemų sprendimų, neišnaudoti toliau?
Kokie gali būti teisiniai, politiniai, ekonominiai pagrindai naujos pasaulio tvarkos, kuri garantuotų stabilumą ir saugumą, o tuo pačiu skatintų sveiką konkurenciją, neleistų susiformuoti naujoms monopolijoms, neblokuotų vystymosi, vargu ar kas nors šiandien gali pateikti absoliučiai išsamų atsakymą. Paruoštus receptus. Tai pareikalaus ilgo ir kruopštaus darbo, dalyvaujant kuo platesniam valstybių,pasaulinio biznio, pilietinių visuomenių rato tokiose ekspertinėse aikštelėse kaip ši.
Vienok, aišku, kad sėkmė, realus rezultatas galimas tik tada, jei pagrindiniai tarptautinio gyvenimo dalyviai gebės susitarti, suderinti bazinius interesus dėl protingo saviapribojimo, parodys atsakingo lyderiavimo pavyzdį.
Reikia aiškiai apibrėžti vienpusių veiksmų ribas, kada iškyla būtinybė tarptautinių mechanizmų, tarptautinės teisės rėmuose spręsti dilemą tarptautinės bendrijos veiksmų ir saugumo, žmogaus teisių, nacionalinio suvereniteto bei nesikišimo į vidaus reikalus klausimus.
Būtent tokios kolizijos vis dažniau veda prie šiurkštaus užsienio kišimosi į sudėtingus vidaus reikalus, karts nuo karto provokuoja grėsmingas vedančiųjų tarptautinių žaidėjų priešpriešas. Suvereniteto supratimas tampa beveik pagrindine pasaulinio stabilumo ir sutvirtinimo problema.
Suprantama, kad diskusija dėl užsienio jėgos panaudojimo kriterijų – sudėtinga. Jos praktiškai neįmanoma atskirti nuo vienų ar kitų valstybių interesų. Vienok, kur kas pavojingiau – tokių suprantamų susitarimų nebuvimas. Susitarimų, kuriuose tiksliai būtų apibrėžtos sąlygos, kada užsienio įsikišimas yra būtinas ir teisėtas.
Pridursiu, kad tarptautiniai santykiai privalo remtis tarptautine teise, kurios pagrinduose būtini moraliniai principai. Tokie, kaip lygybė, teisingumas, tiesa. Manau, svarbiausia – pagarba partneriui ir jo interesams. Aiški formuluotė, bet paprasčiausias jos laikymasis gali iš esmės pakeisti situaciją pasaulyje.
Esu įsitikinęs: jei parodysime valią, mes galime atkurti regioninių ir tarptautinių institutų efektyvumą. Čia nereikia ką nors pradėti iš naujo. Nuo nulio. Tai – ne „žalias laukas“. Tuo labiau, kad po Antro pasaulinio karo sukurti institutai – ganėtinai universalūs, ir tereikia juos pripildyti šiandieną atitinkančia adekvačia esme.
Jei kalbėtume apie JT darbo tobulinimą, tai jos centrinis vaidmuo – nepakeičiamas, kaip ir ESBO, kuri per 40 metų užsirekomendavo kaip būtinas saugumo ir bendradarbiavimo Euroatlantikoje mechanizmas. Reikia pasakyti, kad ESBO vaidmuo Pietryčių Ukrainos krizės sureguliavime – labai pozityvus.
Fundamentalių tarptautinių pokyčių, bevaldystės ir įvairiausių grėsmių augimo fone būtinas visų atsakingų jėgų naujas globalus konsensusas. Kalbos negali būti apie kažkokius lokalius susitarimus, nei apie klasikinės diplomatijos dvasioje įtakos sferų dalybas, nei apie kieno nors visišką dominavimą. Manau, kad būtinas naujas abipusės priklausomybės supratimas.
To nereikia bijoti. Atvirkščiai, tai – geras pozicijų suderinimo instrumentas. Atsižvelgiant į atskirų planetos regionų stiprėjimą ir augimą, tai tampa ypač aktualu objektyviai formuojant tokių galių išskirtinumo apiforminimą. Reikalauja sukurti galingas regionų organizacijas ir jų bendravimo taisykles. Tokių centrų kooperacija rimtai papildytų pasaulio saugumą, politinį ir ekonominį stabilumą.
Tačiau, siekiant tokio dialogo, privalu pripažinti, kad visų regionų centrai, aplink juos besiformuojantys integraciniai projektai turi vienodas vystymosi teises, kad jie papildo vienas kitą ir kad jų niekas dirbtinai neskaldys, nepriešins. Destruktyvus požiūris sutrauko valstybių tarpusavio ryšius ir valstybėms atneša sunkius išbandymus, net iki jų pačių griūties.
Norėčiau priminti pereitų metų įvykius. Tada mes savo partneriams – amerikiečiams, europiečiams, sakėme, kad skubūs užkulisiniai sprendimai, sakysim, ES ir Ukrainos asociacijos klausimais, sukels lemtingas rizikas. Mes net apie politiką nekalbėjome. Nieko nesakėme. Mes kalbėjome apie ekonomiką. Rimtas rizikas ekonomikoje. Tokie skubūs žingsniai aiškiai paliečia daugelio trečių šalių interesus, tarp jų ir Rusijos, kaip pagrindinio Ukrainos prekybinio partnerio. Būtinas platus klausimų svarstymas.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad realizuojant ES ir Ukrainos asociacijos projektą, pas mus pro užpakalines duris ateina mūsų parteriai su savo prekėmis ir paslaugomis, o mes dėl to nesitarėme. Mūsų niekada apie tai neklausė. Mes tais klausimais vedėme diskusijas. Užsispyrusiai, bet, noriu pabrėžti, absoliučiai civilizuotai. Mūsų niekas nenorėjo klausyti ir kalbėtis niekas nenorėjo. Mums paprasčiausiai pasakė: tai ne jūsų reikalas. Vietoj sudėtingo, bet civilizuoto dialogo reikalus pasuko taip, kad įvykdytas valstybinis perversmas, šalis nugrimzdo į chaosą, griaunama ekonomika, socialinė sfera, vyksta jau didelių aukų pareikalavęs pilietinis karas.
Kodėl? Kai aš to klausiu savo kolegų, atsakymo nėra. Niekas nieko negali atsakyti. Jie tik skėsčioja rankomis: taip gavosi.Nereikėjo skatinti tokių veiksmų, nereiktų šiandien kartoti: „taip gavosi“.
Aš jau kalbėjau apie tai: ankstesnysis Ukrainos Prezidentas Janukovyčius viską pasirašė, su viskuo sutiko, kam reikėjo tai daryti? Koks tikslas? Ar tai – civilizuotas klausimų sprendimo būdas? Matyt, tie, kurie be galo piešia naujas ir naujas spalvotas revoliucijas, manosi esantys genialūs dailininkai ir niekaip negali sustoti.
Esu įsitikinęs, kad integracinių susivienijimų veikla, regioninių struktūrų bendradarbiavimas turi būti skaidrūs ir suprantami. Tokiu geru pavyzdžiu gali būti EuroAzijos ekonominės sąjungos formavimas. Valstybės – šio projekto dalyvės – iš anksto informuoja savo partnerius apie savus planus, apie jungimosi parametrus, apie veiklos principus, kurie visiškai suderinami su PPO normomis.
Pridėsiu, mes sveikintume dalykinį dialogą tarp EuroAzijos ir ES. Beje, iki šiol mums tai atsakoma. Nesuprantama, kodėl? Kas čia baisaus? Suprantama, atsiradus tokiam dalykiniam supratimui, reiktų imtis veikti. Mes manome, apie tai aš jau daugelį kartų kalbėjau ir net girdėjau iš mūsų vakariečių partnerių pritarimą, kad būtina imtis formuoti vieningą ekonominio, humanitarinio bendradarbiavimo erdvę nuo Atlanto iki Ramiojo vandenynų.
Gerbiami, kolegos,
Rusija jau pasirinko. Mūsų prioritetai – tolimesnis demokratinių institutų tobulinimas, atvira ekonomika, vidaus vystymosi spartinimas, atsižvelgiant į pozityvias dabarties tendencijas pasaulyje, ir , remiantis tradicinėmis vertybėmis bei patriotizmu, visuomenės konsolidacija.
Mes turime integracinę, taikią dienotvarkę. Mes aktyviai dirbame su mūsų EuroAzijos ekonominės sąjungos, Šanchajaus bendradarbiavimo, BRIKS ir kitų šalių kolegomis. Ši dienotvarkė nukreipta į ryšių plėtojimą, o ne jų ardymą. Mes nesiruošiame kurti kokių nors blokų, įsivelti į kokį nors apsikeitimą smūgiais.
Neturi jokio pagrindo tvirtinimai, esą Rusija siekia atkurti kažkokią savo imperiją, kėsinasi į kaimyninių valstybių suverenitetus. Rusija nereikalauja sau kokios nors išskirtinės vietos pasaulyje, ir aš noriu tai pabrėžti. Gerbdami kitų interesus, mes paprasčiausiai norime, kad paprasčiausiai atsižvelgtų ir į mūsų bei mūsų poziciją gerbtų.
Gerai suprantame, kad pasaulis įžengė į pokyčių ir gilios transformacijos epochą. Visiems reikia būti labai atsargiems, vengti neapgalvotų žingsnių. Per prabėgusius po „šaltojo karo“ metus mes kiek išbarstėme tokias savybes. Labai reikia vėl jas prisiminti. Priešingu atveju taikaus ir stabilaus vystymosi viltis gali virsti pavojinga iliuzija, o šiandieniniai blaškymaisi – priešlaikine pasaulinės tvarkos griūties priežastimi.
Taip, aišku, aš jau sakiau, kad labiau stabilios naujos pasaulio tvarkos kūryba – sudėtingas uždavinys. Kalbame apie ilgą ir kruopštų darbą. Bet mes juk gebėjome sukurti bendradarbiavimo taisykles po Antro pasaulinio karo. Gebėjome susitarti Helsinkyje. Mūsų bendras uždavinys – išspręsti šią fundamentalią problemą naujame vystymosi etape.
Dėkoju jums už dėmesį.“
***
Suprantu, kad daugeliui tokios didelės apimties rašinys – sunkiai įveikiamas, bet tai mažumai, kuri jį perskaitėte, neabejoju, atsiranda daug pamąstymų.
Aš daug kartų galvojau: kur slypi nesutarimų tarp Vakarų ir Rusijos priežastis? Nemanau, kad radau absoliutų visaapimantį atsakymą į klausimą, bet kai kas tapo aiškiau.
Putinas į policentristinį pasaulį jau žvelgia kaip į įvykusį faktą. Kaip į negrįžtamai peržengtą ribą. Mes su jumis – vis dar šiapus ribos ir nenorime, o gal nepajėgiame iki galo suprasti to, ką patys ženkliai įtakojome ir kas galimai jau virto realybe.
Tai nėra antroji „Miuncheno“ kalba, kaip teigia kai kurie.Tada, 2007 metų spalį, Rusijos Prezidentas atvirai ir suprantamai perspėjo, kad „vienam jėgos centrui neužteks resursų ir galios“ valdyti pasaulį. Šiandien jis konstatuoja faktą, kad būtent taip ir įvyko. Būtent taip ir vyksta.
Aišku, valstybių pirmieji asmenys nėra linkę viešai iškloti visų paslapčių, ypač tokių didelių valstybių. Ir Putinas savo kalboje šiek tiek blefuoja, kai ką pasako tarp eilučių, neišvengia jo pačio pajuokto diplomatinio etiketo.
Neabejotinai kiekvienas šioje kalboje ras tai, ko ieškos, net galimai eilinį Rusijos agresyvumo patvirtinimo faktą, ar priekaištaus, kad kalboje trūksta aiškumo, skaidrumo…
Viską galima surasti ir pagal save išversti, jei iš tos kalbos atskirai panaudosi vieną ar kitą sakinį,vieną ar kitą mintį.
Tačiau, kiek bebūtum priešiškas šiam asmeniui, kiek bebūtum priešiškas pačiai Rusijai, negali nesutikti su tuo kvietimu sėsti už stalo ir imti kalbėtis. Negali nepritarti perspėjimams, kad pasaulio valdančiųjų elitui šiandien labai svarbu išlaikyti blaivų ir pragmatišką požiūrį į aplinką, kitaip taikiam sprendimui teliks viena alternatyva. Vienas kelias, kuriame laimėtojų nebus.
