Kažkodėl man atrodo, kad šie rinkimai daug nulems, nors iliuzijų jokių neturiu, bet…
Vienos teisingosios sektos desperacija jaučiama ore: iš valdžią užgrobusių, Konstituciją pamynusių, nors išdavikiškai ranką dėjusių, prisiekusių Dievu laikytis pagrindinio įstatymo nuostatų, realiai spjaudantys ant jos su proga ir be progos.
Išties mes turėjom labai „nusipelnyti“ būtent tokios valdžios ir, jei vėl balsuoti neateis ta pati protestuojanti pusė rinkėjų ir į šiuos rinkimus, turėsim juos ir vėl. Nes kas kas, o „landsbirbių“ sekta per trisdešimt metų turi išdirbusi veiksmingų priemonių planą juos laimėti: vienus papirkusi tremtinių pensijom, kuriuos moka visi realiai dirbantys, ne „dėdulė“ gi jas uždirba, kitus – šiltom vietelėm biurokratiniame aparate, sumaniai atsitvėrusiems nuo tų, kurie ir jiems nepamatuotai dideles algas suneša mokesčių pavidalu, dar kitus – prigąsdinę kopromatais, o naiviuosius laikantys dezinformacijos ir propagandos gniaužtuose bei klanasklaidos liūne.
Ir neatmeskim tiesioginių balsų skaičiavimo „klaidų“, kai rinkimus stebėti trukdoma net tiems, neskaitlingiems entuziastams. Be kita ko, jie įsivaizduoja turintys stogą už balos ir lenda tam stogui, kur nesueina, tik pamiršo vieną – išdavikų nekenčia abi pusės ir, pirmai progai pasitaikius, jų atsikrato.
Išties nėra lengva visame tame susigaudyti, bet klausimas išlieka tas pats – kaip mes iki to priėjome? Kur dingo Baltijos kelio orumas ir vieningų tikslų žinojimas, kad leidome vieną po kito išstumti iš viešosios erdvės tikruosius dvasinius, ir ne tik, lyderius, vedlius ir tikruosius autoritetus? O leidom valdžią užgrobti menkystom, kurie prasibrovė neigiamos atrankos keliu, pasikeitę avietinės spalvos švarkus į mėlynus, bet tokius pat tuščius, vaidina viską išmanančius „eruditus“, kad net juoktis iš jų, bezdarių, nebeišeina. Nes jaučiame ir savo kaltę, kai leidom nesilaikyti Sąjūdžio nuostatos, jog pirmininkai keičiami rotacijos būdu kas puse metų. Padorus žmogus būtų pats atsisakęs tokio pirmininkavimo, tik ne jis, nes padorumas – ne jo pasaulio dimensija. Ir per daug saldus tas valdžios narkotikas, o gal ir ne vien tai.
Tiesa, likimas ne kartą aiškiai parodė, kur šio menkystos vieta, bet išvadų nepasidarė nei viena iš pusių, o gal ir nenorėjo padaryti.
Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad iš tos dainuojančios revoliucijos pakilimo taip ir nesusikūrė pilietinė visuomenė (viena iš nacionalinių interesų ir valstybės požymių), nes kai kam, ir ne tik Lietuvoj, kaip dabar matosi, buvo naudinga, kad tai neįvyktų. O gal tada, kai unikalus atvejis pasaulio istorijoje(!), žemė Lietuvoj, iš nekilnojamo turto patapo ne tik „kilnojamu“, o skraidančiu objektu, ypač tiems, pateptiesiems, ir viena kryptim? Nejaugi dėl tokios ateities mes, milijonas žmonių, išėjome į Baltijos kelią, ir kad po 35 metų „desovietizuotume“ Justiną Marcinkevių, Vincentą Sladkevičių, Saulių Sondeckį… (sąrašas nebaigtinis)?
Ir kokią reikėjo išauginti\išauklėti naująją kartą, kuri pasiryžusi tai daryti, nors net nežino, nuo ko mes tą nepriklausomybę iškovojom, tiesa, tik diplomatiniu keliu? Pastarieji net nežino, kad toks būdas dar egzistuoja.
Vieni iš jų turėtų paklausti: „kas yra nepriklausomybė?“, kiti tuo tarpu klaustų: „o kas yra diplomatija?“, o čia aš jų paklausiu: „kas yra valstybė?“
Kol šie neatsakyti klausimai kabo ore, mes neturim nei pirmo, nei antro, nei trečio. Deja.
Emilija S.
