Keisti dalykai vyksta Lietuvoje. Kas turi būti atvira, čia virsta paslaptimi. O štai, kas normalioje valstybėje būtų slapta, čia nusikalstamai išviešinama. Tačiau visi su tuo susitaiko. Kaltųjų nėra. Arba kaltieji lieka paslaptyje, o apkaltinami tie, kurie kažkam galingam tapo neparankūs ir pavojingi.
Naujausia tokio atvirkštinio veikimo iliustracija – šokis aplink melo detektorių Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) ir viešojoje erdvėje. Įsivaizduokime štai tokį dalyką. Vienos valstybės vidaus reikalų ministras nusprendžia patikrinti jam pavaldžių teisėsaugos institucijų vadovus ir, pasikvietęs poligrafo specialistą, atlieka savo tyrimą, kurio rezultatus iškart transliuoja žiniasklaidai.
Operatyviniai pranešimai eina vienas po kito. Štai šitas statutinis vadovas pirmame teste pasirodė prastai, ministras juo nepasitiki. Na bet dėl tvarkos bus tikrinama antrą kartą. Tačiau antrąkart lyg ir viskas gerai. Gaila. Užtat jo pavaduotojas susimovė ir antrą kartą. Tad ministras skubiai reiškia nepasitikėjimą ir siūlo atleisti pavaduotoją iš pareigų.
Tačiau kietas, iš kriminalistų į aukštas pareigas neseniai atėjęs vaikinas nepasiduoda. Maža to, jį užtaria ir tiesioginis viršininkas. Ministras visai supyksta ir liepia atleisti juos abu.
Stebėtojas, bent kiek susipažinęs su demokratijos taisyklėmis, padarytų vienintelę išvadą – šitaip šokdindamas ne politinio pasitikėjimo, o statutinius pareigūnus ministras nori pakeisti konstitucinę valstybės sandarą. Vyksta autokratinis perversmas!
Tačiau Lietuvoje ramu. Mes ne tokių dalykų esame matę. Čia juk tik dar viena purvina intereso grupių kova! Viskas elementaru. Tie du kieti vaikinai, perėmę neveiksnią Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT), iš tokio įtartinai praturtėjusio generolo, daug kam atsistojo skersai kelio. Aišku, kad juos reikia pašalinti. Ir kuo greičiau.
Tad šis ministras – joks būsimasis diktatorius Pinočetas. Jis tik vykdytojas. Tipiškas Liberalų ir centro partijos narys. Būti ministru liko visai nedaug, tad kodėl nepagelbėti galingiesiems? Juolab suįžūlėję vaikinai ir ministro partijos rėmėjus bendra tvarka ėmė kedenti.
Iš štai ministrui pasitaikė puiki proga. Abu vaikinai praėjusių metų lapkričio 14 dieną sudalyvavo slaptame pasitarime dėl veiksmų prieš „Snoro“ akcininkus. Iš to pasitarimo nutekėjo informacija, verta bent kelių milijardų dolerių. Kažkas turi būti kaltas. Tačiau kas?
Normalioje valstybėje tuoj pat būtų iškelta byla. Jai tirti būtų mestos pačios stipriausios kompetentingų institucijų jėgos. Tik ne šioje gudrių atžagareivių valstybėje. Čia įprasta tokius subtilius reikalus tvarkyti po kilimu.
Šių eilučių autorius vidinėje švarko kišenėje vis dar nešiojasi ypatingos svarbos dokumentą: Generalinės prokuratūros atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl informacijos nutekinimo. Rašiau apie tai prieš tris savaites. Tekstas vadinosi „Pokeris iš „Snoro“ prokuratūroje“. Cituoju prokurorų atsakymą: „Duomenų apie tai, kad minėtame straipsnyje esančią informaciją dienraščiui pateikė valstybės tarnautojai, negauta“.
Tai štai kokią dabar turime istoriją. Legaliu, konstituciniu keliu byla nebuvo pradėta. Ar kada nors sužinosime kodėl? Tačiau, kaip dabar teigia FNTT direktoriaus pavaduotojas Vytautas Giržadas, jau nuo lapkričio mėnesio vyksta neoficiali, o tai reiškia nereglamentuota, su įstatymais prasilenkianti kaltųjų paieška.
Tokie dalykai Lietuvoje paprastai vyksta, kai norima paslėpti tikruosius kaltininkus.
Kaip teigia ta pati iš slaptųjų šaltinių gerai informuojama žiniasklaida, išsiaiškinti, kas nutekino slaptą informaciją, buvo pavesta vidaus reikalų viceministrui Mindaugui Ladigai. Jis pasitelkė žurnalistų ir visuomenininkų sekimu skandalingai pagarsėjusį Valstybės saugumo departamento devintosios valdybos viršininką Aidą Mieželį. Ši beveik visose rezonansinėse ir niekaip neištiriamuose bylose figūruojanti saugumiečių grupė, pasirodo, turi savo sąskaitų su kriminalistais. Taigi užvirė slapta institucijų kova.
Norėtųsi, tačiau abejoju, ar šitą nematomą ir labai pavojingą raizginį galės išnarplioti Seimo įsteigta tyrimo komisija. Dalis jos narių niekuo nesiskiria nuo VRM ministro Raimundo Palaičio. Tokio tipo politinis aktyvumas kaip tik ir kompromituoja įvairių institucijų politinės kontrolės idėją. Taigi gyvybiškai svarbios tarnybos ir toliau lieka be atskaitomybės visuomenei. Ir tada jos ima tarnauti priešingiems interesams.
Ką daryti? Manau, dabar vienintelė išeitis – laikinu įstatymu įsteigta, ypatingas galias turinti teisingumo institucija prie Prezidento. Kaip teigia autoritetingi užsienio ekspertai, korupcijos persmelktą teisėsaugą išgydyti gali vos keli drąsūs, ryžtingi ir sąžiningi pareigūnai, jei tik jie gauna reikiamus įgaliojimus ir politinį palaikymą.
Ar tai įmanoma dabartinėje sumaištyje? Ko gero, taip. Momentas kaip tik labai palankus! Prieš rinkimus ir dar trumpą laiką po jų visos partijos norės Prezidentės paramos, todėl jos ultimatumai būtų veiksmingi.
Jei nieko panašaus neįvyks, vis labiau tikėtina atrodys baisi Dariaus Kuolio išvada, kad ypatingus įgaliojimus turinčios Lietuvos tarnybos dirba ne UŽ, bet PRIEŠ LIETUVĄ ir jos žmones. Ir kad visos rezonansinės niekaip nesibaigiančios bylos turi tas pačias kruvinas šaknis. Šaknis, kurias ši valstybė slepia visa savo galia.
Ir jeigu tai nepasikeis, mes visi esame menkystos.
