prof. Povilas Gylys
99,9% žmonių nesuvokia, kokia didelė jėga yra pasaulėžiūra, paradigma, ideologija. Nors, geriau pasigilinus, paaiškėtų, kad visuomenės, jų elitai gyvena ir kuria, formuoja tikrovę taip, kaip ją suvokia.
Jei tas suvokimas yra adekvatus, tuomet gimsta teisingos vizijos bei strategijos. Ir visuomenė gyvena gerovėje.
Vienok, jei visuomenė yra paskandinta pasaulėžiūrinėse, ideologinėse iliuzijose, ją apima krizė ir keičiasi santvarka kurta iliuzijų pagrindu. Dažniausiai revoliuciniu būdu.
Marksistinėje ideologijoje buvo keletas pamatinių ydų. Dideliu laipsniu dėl to griuvo tarybinė sistema.
Dabar gyvename liberalios, individualistinės/atomistinės ir hedonistinės paradigmos dominavimo sąlygomis. Atomistinė pasaulėžiūra, kurioje iškeliamas individas, bet ignoruojami grupiniai dariniai-šeima, bendruomenės, tautos- sparčiai griauna Vakarų civilizacijos kognityvinius ir moralinius pamatus. Politinė, teisinė, administracine, švietimo… sistemos pūva, korumpuojais tiesiog mūsų akyse. Nors tik maža dalis žmonių suvokia tą korupciją, supūvimą.
Atomistinė/individualistinė paradigma savo pergalingą žygį per Vakarų civilizaciją pradėjo praeito amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje, kai F.Hayekas ir „Čikagos berniukai“ (M.Friedmanas ir kiti) įtikino tuometinius JK bei JAV lyderius, kad reikia atsisakyti savo esme holistinės keinsizmo teorijos ir imti vadovautis neoliberalia nuostata, kad rinka yra tapati ekonomikai ir kad nematoma rinkos ranka pajėgi geriausiai išspręsti visas problemas ir kad valstybės kišimasis į rinkos procesus atneša daugiau žalos nei naudos. Visko, kas juda privatizacija, liberalizacija, viešojo sektoriaus kaip neproduktyvaus, „parazitinio“ finasinis smaugimas tapo ne tik akademinės retorikos, bet ir realios ekonominės politikos dalis. Vakaruose tai vyko laipsniškai, pamažu. Kitur tie procesai įgijo revoliucinį pobūdį.
Potarybinės erdvės šalys po anos sistemos žlugimo tai pajuto savo kailiu. Turėjom išgyventi „šoko terapiją“, o tiksliau šoką be terapijos, kai revoliuciškai, net neparuošus atitinkamos teisinės bazės, buvo akimirksniu privatizuojami/prichvatizuojami ištisi ekonomikos sektoriai. Net infrastruktūriniai. Tarkim, šilumos, elektros tinklai.
Rezultatas- BVP sumažėjimas perpus, masinė bedarbystė, skurdas kriminalinių grupių ekonominis įsišaknijimas…Po tiek metų, manau, daugumai aišku, kad atomistinė, neoliberali, viešuosius makroekonominius šalies interesus ignoruojanti pasaulėžiūra ir atitinkama strategija reiškė sisteminį regresą, žingsnį atgal. Ji atliko milžino griovėjo, didelio velnio vaidmenį. Jei būtume vykdę reformas, bet ne revoliuciją, patirta žala, antiekonomikos mastai būtų buvę grokai mažesni.
Maži velniai slypi detalėse, dideli velniai – pasaulėžiūrose. (tęsinys bus)
