Prof. Povilas Gylys
Istorija liudija, kad išgyvena ir klesti solidarios, vieningos bendruomenės-šeimos, gentys, valstybės. Ir kad į istoriją, kaip verti dėmesio jos aktoriai, įeina tie valdovai, politiniai, dvasiniai lyderiai, kurie sugeba sukurti pakankamą socialinį kapitalą, t.y. nematomą turto formą, kuri rodo visuomenės gebėjimą vieningai, solidariai veikti bendrojo gėrio, bendros naudos labui. Kitaip sakant, jie buvo valstybininkai plačiąja to žodžio prasme, nes valstybės, pagal jos apibrėžimą, priedermė yra vienyti visuomenę bendrojo gėrio kūrimo labui.
Deja, 20-to amž. pabaigoje Vakarų civilizacijoje buvo išstumiama tradicinė holistinė paradigma ir palaipsniui įsigalėjo individualistinė/atomistinė, liberali filosofija.
Bene pamatinis jos postulatas yra nuostata: vienintelė pažangi politika yra individo laisvė (pagal F.Hayeką). Nykstant tradicinei holistinei mąstysenai ir įsigalint liberaliam atomizmui/individualizmui, įsibėgėjo solidarumo, vieningumo, visų lygių bendruomeniškumo erozija.
Kai kalbama tik apie laisvę, bet mažai kalbama apie pareigą, tarkim, Tėvynei, kai iš visuomeninio naratyvo stumiamos viešojo intereso, bendrojo gėrio (jis gali egzistuoti tik bendruomenėse), kai nei akademiniai, nei politiniai, nei dvasininkijos žmonės nepajėgūs žmonėms paprastai paaiškinti, kas yra valstybė, tokia visuomenė degraduoja eidama politinio, ekonominio ir t.t. susinaikinimo keliu. Ir tai-šėtoniškas kelias, kelias į pragarą. Tą kelią platina ne menki kipšiukai, bet dideli velniai.
Didelė bėda- mes jų nemokam atpažinti, pamatyti. Dabar dominuojantis liberalizmas tokios matymo įrangos mums netiekia.
P.S. Skirta, pirmiausia, „pafilosofuoti” norintiems ir galintiems akademiniams, politiniams žmonėms, dvasininkijai.
