Kuo toliau, tuo dažniau rinkdamiesi maistą mūsų akys užkliūva už vis ilgėjančio „E“ indeksų sąrašo. Dažikliai, skonio stiprikliai, konservantai, emulsikliai ir dirbtinės kvapiosios medžiagos – štai ką esame verčiami valgyti kasdien.
Kaip keistai beskambėtų, tačiau dažnai tenka girdėti, kad chemija maiste naudojama vos ne mūsų pačių labui. Atseit taip maistas mažiau genda ir jis neva dėl to saugesnis, o skonio stiprikliai esą maistą daro tiesiog skanesniu ir nekelia mums jokio pavojaus.
O juk tai melas. Daugiausiai dėl vis didėjančio maisto priedų naudojimo laimi būtent gamintojais, ir net ne bet kokie gamintojai, o stambiausieji. Kuo ilgiau maistas gali būti saugojamas, tuo iš toliau jį galimą pristatyti, tuo ilgiau laikyti sandėliuose ir parduotuvių lentynose. O tai juk papildomas pelnas gamintojams ir prekybininkams.
Anokia paslaptis, kad dažna stambi gamykla, priklausanti stambiai pasaulinei korporacijai, gali ne tik tiekti produktus kelioms valstybėms iš karto, bet dėl savo dydžio užėmusios dominuojančią padėtį supirkti ar sunaikinti vietos gamintojus. Ir, beje, tai irgi nebūtų įmanoma be vis didėjančio maisto chemijos naudojimo.
Tik faktai. Per metus pasaulyje pagaminama per 200 000 tonų mononatrio glutamato ( E-621), kuris buvo pradėtas naudoti daugiau nei prieš 70 metų, kaip maisto priedas, pirmiausiai siekiant pagerinti prasčiausios žuvies ir mėsos žaliavos skonį. Šiandien tai – jau masiškai naudojamas priedas, kurio vartojimo pasekmės kelia vis didesnį susirūpinimą.
Pelno vardan naudojamos daugelis kitų priedų. Pvz., polifosfatų ( E-452 ,E-453) naudojimas sąlygotas jų savybe surišti vandenį ir taip leisti, liaudiškai kalbant, „pripumpuoti“ į mėsą, paukštieną ir jų gaminius iki 60 proc. vandens.
Dar blogiau, kuomet yra naudojami tokie pavojingi priedai, kaip, pvz., saldiklis Aspartamas (E-951). Draustas JAV, o iki bendro maisto priedų reguliavimo buvęs draudžiamas daugelyje ir Vakarų Europos šalių, jis neįtikėtinai sėkmingai vėl ir vėl sugrįžta į leistinų priedų „šeimą“. O paslaptis, kodėl taip įvyksta, paprasta – tai pigus cukraus sintetinis pakaitalas (saldesnis net 160-200 kartų), kuris, savaime aišku, yra labai pelningas. Štai jums ir atsakymas, kodėl net ir pradėjusi tyrimą dėl šios medžiagos pavojingumo Europos Komisija 2013 m. gruodį ir vėl palaimino jo naudojimą.
Blogiausia yra tai, kad Lietuvos institucijos jau negali įtakoti net ir didžiausias abejones keliančių maisto priedų naudojimą, o kai kada net neturi techninių galimybių nustatyti, ar iš už „jūrų marių“ atvežtas maistas neturi savyje pavojingų sudedamųjų dalių. Viskas sprendžiama Briuselyje, kur stambiausios maisto pramonės lobistai jau seniai pramynė takus į atsakingų ES pareigūnų kabinetus. Ir tam, kad padėtis bent jau neblogėtų, reikia veikti visos Europos mastu, o tam Europos Parlamente turi atsirasti kuo daugiau žmonių, suprantančių problemos mastą.
Dar prastesnės naujienos mus pasieks, jei vis tik, kaip planuojama, jau šiemet įsigalės ES ir JAV laisvos prekybos sutartis, atversianti kelią ne tik kai kurioms iki šiol Europoje draustoms maisto tvarkymo ir gamybos technologijoms, bet ir plačiam GMO naudojimui. Bet tai – atskira tema, apie kurią dar kalbėsime atskirai.
Tai ko reikia europiečiams, kad vis tik netaptų didžios maisto ir chemijos pramonės „bandomaisiais triušiais“?
Tam reikia, beje, ne tik maisto priedų griežtesnės kontrolės, bet ir mažų ir vidutinių maisto gamintojų verslų skatinimo, tradicinių produktų populiarinimo, maisto gigantų veiklos ribojimo ir prekybos tinklų diktato mažinimo. O, jei reikia, – ir tiesioginių ribojimų stambių prekybos tinklų plėtrai visos ES mastu.
