Nacionalinė Ukrainos tragedija sukrėtė Europą. Maidanas – tai gręsiančios globalinės katastrofos ženklas visiems: ir valdžiai, ir opozicijai, ir Vakarams ir Rytams, ir demokratams , ir autokratams. Maidanas parodė, kad bet kuris stabilumas yra nestabilus, kad bet kuri tvarka gana nesunkiai paverčiama į chaosą, kad „savų šaudymas į savus“ – tai įvairių spectarnybų klasika ir senokai naudojama politinė technologija.
Visi šie dalykai vienu ar kitu atveju gali būti naudingi arba nenaudingi visiems aukščiau išvardintiems sisteminiams politikos subjektams ir kitiems politinio proceso dalyviams. Nes opozicija galų gale tampa valdžia ir susiduria su nauja opozicija. Tarp Vakarų ir Rytų nėra jokios kiniškos sienos ir ypač Europoje visi susiję su visais ir veikia vieni kitus. Įvykiai vienoje šalyje neišvengiamai paliečia ir kaimynines šalis. Demokratai gana autoritariškai gina savo demokratiją bei totalitariškai skleidžia ją po visą pasaulį, o autokratai neretai skelbiasi tikro liaudiško demokratizmo šalininkais.
Taigi, visi jie po maidano dar daugiau supanašės ir persipins tarpusavyje. Nes maidanas išryškino keletą palyginus naujų dabartinės politinės kovos bruožų, kurie gali vienaip ar kitaip paliesti visus ir kurie kol kas neminimi politologijos vadovėliuose. Žinomą Dž. Šarpo 198 nesmurtinio pasipriešinimo veiksmų sąrašą, mano galva, maidanas papildė dar bent penkiais.
1. Nesmurtiniai veiksmai duoda opozicijai galutinį rezultatą (valdžios perėmimą) tik turint gerai organizuotą ir kruopščiai bei ilgai muštruojamą smurtinių veiksmų resursą bei arsenalą.
2. Jo panaudojimui reikalinga atitinkama situacija, kuri atsiranda arba dėl valdžios neatsargumo, arba tyčia išprovokuojama. Šioje vietoje, kaip ir vaikiškose muštynėse, svarbus pasiteisinantis principas – „jie pradėjo pirmi“.
3. Propagandinė smurtinių veiksmų eiga turi evoliucionuoti pagal tam tikrus etapus:
Visiškas jų neigimas (tik taikios opozicijos demonstracijos).
Dalinis pripažinimas (veikia nekontroliuojamos radikalios jėgos).
Visiškas pateisinimas (tauta ypatingomis aplinkybėmis turi teisę ginkluotam pasipriešinimui).
Kadangi per visus šiuos etapus turi būti demonstruojami ir viešinami video siužetai ir liudininkų pasakojimai, svarbūs tampa jų užfiksuoti faktai. Bet vėlgi, kadangi kiekvieną tokį faktą galima interpretuoti bent jau iš 2-jų priešingų pozicijų, tai suprantama, kad lemiamą įtaką propagandinio karo rezultatams turi pateikiamos informacijos intensyvumas, išradingumas ir komentavimas. O tai savo ruožtu priklauso nuo žiniasklaidos priemonių galingumo ir politinės pozicijos. (Kaip žinia, nepriklausoma žiniasklaida, kaip ir nemokamas sūris, būna tik pelėkautuose).
4. Kapitalistinių klanų valdomose šalyse opozicijai svarbu visapusiškai išnaudoti esminį paties kapitalizmo bruožą – pinigus. Tai būtina daryti keliomis kryptimis:
Užsitikrinant reikiamą finansavimą savo veiksmams iš vietinių konkuruojančių oligarchinių klanų ir suinteresuotų užsienio šalių.
Paperkant dalį valdžios struktūrų atstovų ir užsitikrinus tokiu būdu arba jų neutralumą, arba net lojalumą bei perbėgimą į priešingą barikadų pusę reikiamu momentu.
Šantažuojant aukščiausios valdžios pareigūnus bei stambaus kapitalo savininkus ir jų šeimos narius sąskaitomis užsienio bankuose ir jų galimu įšaldymu.
5. Tiesioginis ir konkretus psichologinis bei fizinis smurtinis poveikis atskiriems pareigūnams bei valdžios administracijos darbuotojams ir jų šeimoms siekiant palankių opozicijai sprendimų bei propagandiškai pateikiant jų „perėjimą į liaudies pusę“ arba „protestinį atsistatydinimą“ kaip „pilietiško apsisprendimo“ rezultatą.
Svarbiausias dalykas, kurį stulbinančiai ir akivaizdžiai visam pasauliui pademonstravo maidanas (nors iš esmės ši tendencija jau buvo pastebima ir seniau) – tai visiškas nesiskaitymas su žmogumi „civilizuotoje ir demokratinėje“ Europoje bei dabartiniame „laisvajame“ pasaulyje, kur taip „principingai“ ginamos ir puoselėjamos žmogaus teisės. Žmonių gyvybė, jų likimas – tai tik mainų korta politiniuose „demokratiniuose“ žaidimuose. Taip pat nesiskaitoma ir su valstybių suverenitetu bei jų teritoriniu vientisumu. Išdavystė, kuri nuo biblijos laikų įvardijama kaip sunkiausia žmogaus nuodėmė, tapo esminiu politikos meno principu, o melas pasidarė politikų tiesa. Vienu žodžiu prasidėjo postmodernistinės politikos epocha.
Subtilus ir rafinuotas ekonominis bei psichologinis dabartinės santvarkos smurtinis pobūdis Maidane prasiveržė visa savo bjaurastimi.
Kur pamatysime naują maidaną?
