Marius Kundrotas
Šiandien Lietuva ūžia. Pilietiškas vyras sumalė fizionomiją pedofilui. Gindamas potencialią auką. Tai įvardyta Linčo teismu ir gynėjui gresia teismai. Čia susiduria du skirtingi požiūriai – amerikietiškasis ir europietiškasis.
Pagal amerikietišką požiūrį žmogus turi gintis ir ginti savo artimą pats. Pagal europietišką turi laukti, kol apgins valstybė.
O kas, jeigu ji negina? Jeigu jos šalia tuomet nėra?
Pasvarstykime žmogiškai. Jei matote, kad Jūsų akyse žudoma, prievartaujama, mušama, reikia skambinti policijai?
O jeigu ji atvažiuos per vėlai? Ar tikrai reikia drausti žmogui pačiam imtis gynybos?
Linčo teismas – sąvoka, atsiradusi Laukiniuose Vakaruose, kur įstatymo ranka būdavo per trumpa, o gyventojams reikėjo kaip nors gintis nuo siautėjančių plėšikų.
Šiandien, kai visokiausių „orientacijų“ įvairovę gina įstatymai, padorus žmogus vėl lieka be apsaugos.
Nebent apsigins pats. Arba apgins pilietiškas kaimynas. Bet tai draudžiama. O jei taip – kieno pusėje valstybė su savo įstatymais: aukos, gynėjo ar smurtautojo?
Teisinės valstybės samprata sąlygoja bekraštę biurokratiją ir formalizmą. Prieš ką nors darydami užpildykite šūsnį popierėlių. Jei pavyks, gal būsite priimtas į policijos rėmėjus. Nepavyks – toks likimas.
Išties pati teisinės valstybės sąvoka yra gana racionali. Valstybė tam ir veikia, kad žmonės mažiau savivaliautų. Kad teisingumas būtų vykdomas profesionaliai ir centralizuotai.
Bet valstybė nėra Dievas. Ji nėra visur ir visada esanti. Tad piliečiui imantis teisingumo ar bent gynybos funkcijos, kai šalia nėra valstybinės įstaigos atstovų, valstybė turėtų vienareikšmiai stoti jo pusėn.
Akivaizdu, jog teisinės valstybės stabmeldžiai nėra ta jėga, kuri įteisintų pilietinę gynybą.
Tai gali padaryti tik antisisteminės jėgos, kurių atstovai žino, ką reiškia kovoti už tiesą ir dorą, kai režimas – priešingoje pusėje. Jėgos, kurias sudaro patyrę disidentai.
Nėra esminio skirtumo, kokiomis vėliavomis dangstosi režimas – svetimos valstybės ar savos – jei šalyje nėra ginamas kiekvienas žmogus, nėra atstovaujamas teisingumas.
Nėra galimybės prie kiekvieno potencialaus nusikaltėlio ar aukos pastatyti po policijos pareigūną.
O jei taip – pilietinė gynyba lieka ir liks būtina. Visa, ką šiuo klausimu gali padaryti valstybė, tai šią gynybą įteisinti ir paskatinti.
Tam turi būti sustiprinta būtinosios ginties teisė. Ne tik savigynos, bet ginties: juk ginti kitą moraliniu požiūriu yra net svarbiau, negu gintis pačiam.
Menkiausias pasikėsinimas į kito žmogaus gyvybę, sveikatą, nuosavybę ar svarbiausia – žmogiškąjį orumą turi būti užkardytas ir pilietis turi teisę tai užkardyti.
Ne tik teisę, bet ir pareigą. Už būtinąją gintį turi būti mokamos premijos ir kabinami medaliai, užuot tampius pilietiškus asmenis po teismus.
Bet tai įmanoma tik radikaliai pakeitus valdančiąsias valstybės struktūras.
Ne žmogus įstatymui, bet įstatymas – žmogui. Tik tokia samprata besivadovaujančios jėgos yra vertos būti atstovaujamos valdžios ešelonuose.
Savivaldybių rinkimai ateis ir praeis. Po jų vyks Seimo rinkimai. Būkime atidūs. Žiūrėkime, kurios jėgos atstovaus biurokratijai, o kurios – žmonėms, mylintiems artimą ir jį ginantiems.
Tegul teisė Lietuvoje pagaliau pradeda atstovauti tikrajam teisingumui.
