M. Kundrotas. Jeigu būčiau Putinas: devyni būdai sunaikinti Vakarus

Norint pažinti priešą kartais sveika įsivaizduoti save jo kailyje. Toks perpratimo būdas nėra absoliutus: reikia atsižvelgti į tai, kad priešo intelektas ir vertybių sistema gali būti ir dažnai būna kitokie, nei mūsiškiai.
Taigi, tarkime, kad esu save įsimylėjęs cinikas, agresorius ir maniakas su mesianistiniu kompleksu. Ką daryčiau, kad sunaikinčiau Vakarų pasaulį, o pirmiausiai – kaimynines Europos šalis?
1. Visokeriopai skatinčiau jose požiūrį, kad visos pamatinės vertybės – prigimtinė šeima, tautinis patriotizmas ir krikščioniškoji moralė – tai mano (Vladimiro Putino) vertybės, o tikri vakarietiški principai – tai leftizmas, genderizmas, laukinis vartojimas iki apsirijimo, globalizmas ir kosmopolitizmas. Investuočiau į žiniasklaidos priemones, politines ir visuomenines organizacijas, o pirmiausiai – akademinę bendruomenę, kuri formuotų atitinkamą naratyvą ateities kartoms. Taip atstumčiau sveikai mąstančią visuomenės dalį nuo Vakarų pasaulio ir prisijaukinčiau sau, o kitą dalį ištvirkinčiau taip, kad ji prarastų gyvybingumą ir gebėjimą priešintis.
2. Plėtočiau sampratą, jog valstybė lygi jos valdžiai. Per savo įtakos agentus kurstyčiau susireikšminusius vadukus, kad jie skelbtų tokią sampratą viešai iš tribūnų. Tada visi prasti valdžios sprendimai, klaidos ir sąmoningi nusikaltimai būtų tapatinami su valstybe ir vis daugiau nusivylusių ir nuskriaustų piliečių nusigręžtų nuo savo valstybės. Ir tada per kitus įtakos agentus įtikinčiau juos šauktis gelbėtojo – manęs.
3. Aštrinčiau natūralias ir kurčiau dirbtines atskirtis visuomenės viduje. Socialines, religines, tautines. Siekčiau, kad katalikai laikytų priešais protestantus, stačiatikius, pagonis, o šie laikytų priešais katalikus. Lietuviai savo ruožtu turi būti nuteikti prieš savas tautines mažumas, o šių atstovai – prieš lietuvius. Remčiau ir vienų, ir kitų pusių ekstremistus, skleidžiančius agresiją. Kur įmanoma – palaikyčiau skurdą ir korupciją, o tikras vertybines ir patriotines opozicijos jėgas skaldyčiau ir marginalizuočiau. Rinkėjai turi matyti tik dvi puses – supuvusį ir nekenčiamą režimą ir prorusišką stovyklą. Kur dar nėra pastarosios, reiktų ją sukurti.
4. Nešvaistyčiau investicijų į radikaliai prorusiškus sluoksnius. Jie ir taip yra mano, o jų populiarumas visuomenėje – itin problemiškas ir sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Pirmiausiai, kaip jau sakyta, remčiau dekadentines jėgas, kurios alternatyvą Rusijai pieštų sodominės ir babiloniškos stovyklos pusėje. O savo stovyklą burčiau iš nuosaikių žmonių, kurie labai po truputį artintų visuomenės mases prie manęs. Jie apie mano keliamą grėsmę arba tylėtų, arba net kartkartėmis užsimintų, kad atrodytų patikimesni, bet lygiagrečiai kalbėtų apie geros kaimynystės, taikos, tarpusavio prekybos ir piguvos svarbą mano naudai.
5. Nukreipčiau visuomenės dėmesį nuo savęs į lėkštas, tad lengviau suprantamas temas. Visuomenė, kuriai labiau rūpi nulūžęs pop žvaigždės nagas, nei žūstantys vaikai Ukrainoje, praktiškai jau nuginkluota. O jei kas nors pasipiktins tokia žiniasklaida ir kultūra, tai – dar geriau: atversime jam savo informacijos kanalus.
6. Tuos, kurie vis dėlto suvokia mano grėsmę, dezorientuočiau, rodydamas savo įtaką ten, kur jos nėra, ir nuslėpdamas ją ten, kur ji yra. Mano įtakos agentai skelbtų prorusiškais tikrus savo šalių patriotus, ypač – jeigu jie priešinasi leftizmui, kas juk yra Vakarų vertybių esmė, o kiti agentai balintų ir teisintų realiai man dirbančias jėgas. Taip vieną visuomenės dalį įtikinčiau, kad esu visur esantis ir visagalis, tad su manimi verčiau gyventi draugiškai, o kitą dalį – kad aš išvis nesu pavojingas, tad ir kova su manimi – beprasmė. Pagaliau, mano agentų paieškos ten, kur jų nėra, mano grėsmę devalvuotų iki absurdo, todėl daugelis tiesiog liautųsi ja tikėti.
7. Supriešinčiau nacionalinio saugumo ir gynybos reikmes su socialiniais ir ekonominiais poreikiais. Nuolat pabrėžčiau, kad reikia rūpintis gydymu, švietimu ir maitinimu, kad tik nacionalinio saugumo sąskaita. Išglebę pilvažmogiai – lengviausias mano taikinys.
8. Suniekinčiau Vakarų šalių istoriją taip, kad jos liautųsi ja didžiuotis. Kai vietoje savo didvyrių jos išvys menkystas ir padugnes, bus galima parodyti mūsų istoriją – didžią ir šlovingą, kurios dalimi norisi ir verta būti.
9. Sukiršinčiau Vakarų šalis tarpusavyje. Lietuvą – su Lenkija, Lenkiją – su Vokietija, Vokietiją – su JAV. Kuo labiau skaldysis Vakarų pasaulis, tuo jis bus silpnesnis atsispirti mano įtakai ir galiai. Programa maksimum – įtikinti Vakarų tautas, kad jos viena kitai – didesni ir pavojingesni priešai, nei aš. O tada – sveiki atvykę į Rusijos glėbį.
Neįmanoma tiksliai pasakyti, kurie iš šių būdų pakirsti Vakarų valstybes ir jų visuomenes – veiksmingesni, o kurie – mažiau veiksmingi. Galime tik spėlioti, kurie iš jų realiai naudojami. Bet drąsiai galime teigti, jog daugelis dabartinių tendencijų mūsų pasaulyje ir mūsų pačių šalyje – naudingos Kremliaus agresoriui.
Ar mūsų žmonės, o pirmiausiai – politikai daro ką nors iš savo pačių kvailumo, ar tiesiogiai Maskvos įtakoje – antraeilis klausimas.
O ką Jūs darytumėte, jei būtumėte V. Putinas?