Marius Kundrotas, politologas
Didybės manijos ir savimeilės apsėsti paranoikai tariasi turį teisę ir net pareigą spręsti už sąmoningą suaugusį žmogų, kiek, ko, už kiek ir kada jam gerti. Šių nuostatų kritikai demagogiškai bloškiami į kraštutinių liberalų stovyklą, retoriškai užduodant jiems klausimą: tai gal ir homoseksualistų laisves įteisinkime?
Visų pirma lieka atviras klausimas, ar žmogus, po darbo dienos ar savaitgalį išlenkiantis bokalą alaus, taurę vyno ar antpirštį brendžio, lygintinas su žmogumi, kurio lytinis elgesys, švelniai tariant, iškreipia pačią lytiškumo prigimtį. Bet kalbėkime su demagogais jiems suprantamesne kalba. Taip, homoseksualistų teisė pasirinkti savo gyvenimo būdą yra demokratinė teisė ir ji Lietuvoje seniai veikia. Vargu, ar susidarytų žymesnė piliečių grupė, kuri šiai teisei priešintųsi ar siūlytų ją panaikinti.
Priešinamasi visai kitiems dalykams: propagandai gatvėse, žiniasklaidoje ir vaikų ugdymo įstaigose, pretenzijoms į santuoką, šeimą ir įsivaikinimą. Nagi, pamėginkite įsivaizduoti alkoholio reklamą vaikų ugdymo įstaigoje. Arba viešą paradą su šūkiais: aš geriu, prašau mane gerbti, mylėti ir priimti. Ką ten prašau – reikalauju… Nepritariate? Esate baisus alkofobas. O dėl viešų alkoholio reklamų – visai pritartina būtų jas apskritai uždrausti. Laisvas gurmanas be jokių reklamų pasirinks skanesnį alų, gardesnį vyną ar skalsesnį brendį.
Absurdo maratoną galima tęsti be galo. Įsivaizduokime alaus mėgėją, siekiantį susituokti su skardine. O po to šią sąjungą praturtinti vaikais, kurie būtų įpareigoti šią skardinę vadinti mama, o gal ir tėčiu – pagal įtėvio pasirinkimą. Psichiatrinė taptų tokių pretendentų namais. Bet, kažkodėl, laikoma visiškai svarstytinu – dar tik svarstytinu – dalyku, kad vaikas skęstų tapatybių paieškose tarp dviejų mamyčių ar dviejų tėtukų.
Jeigu jau lyginame alkoholį vartojančius žmones su homoseksualistais – o tai daro tiek verygininkai, tiek armonaitininkai – tai lyginkime išties lygintinus atvejus. Aptartus santuokos, įsivaikinimo, propagandos atvejus. O Jūsų gyvenimo būdas yra Jūsų ir tik Jūsų reikalas.
Žinoma, homoseksualizmo šaukliai prieštaraus: atseit – jokios homoseksualaus gyvenimo būdo propagandos jų renginiuose nei tekstuose nėra, tik tolerancijos ir lygių teisių šūkiai. Tai grąžina prie klausimo: kokios tolerancijos, kokios lygybės ir kokių teisių? Kas nors draudžia homoseksualistams jų daug kam pasibjaurėtinus fizinius santykius? Ne. Kas nors įteisina smurtą prieš juos jų abejotinos orientacijos pagrindu? Ne. O gal atima balso teisę? Ne.
Jų kalboje tolerancija reiškia pritarimą, o lygios teisės – pretenziją į šeimą ir vaikus. Čia tenka grįžti prie pavyzdžio apie alaus skardinę. Žmogus tikrai turi teisę mylėti alaus skardinę ar jos turinį, bučiuoti ją ar net melstis jai. Demokratinės valstybės pilietis turi teisę būti keistas ar net – išprotėjęs. Bet nusikalstama būtų kėsintis į visuomenei šventas institucijas ar į vaikus tokiose sąjungose, kurios išeina už sveiko proto ribų. O dėl pritarimo – žmogus turi teisę gerti, o kitas turi teisę jį už tai smerkti, kol tai lieka už draudimo ribų. Tolygūs atvejai? Tolygūs.
Priekabesnis paklaus – o kaipgi prostitucija, laisvas komercinis kontraktas: seksas už pinigus, pinigai – už seksą? Šis klausimas – kiek sudėtingesnis, bet iš esmės – išsprendžiamas. Du suaugę ir sąmoningi žmonės, o taip pat – ir platesnė tokių žmonių grupė gali sau smagintis kokiais tik nori lytiniais santykiais, kol apsieinama be to propagandos. Tai – seniai legalu. Čia kyla kitas klausimas: ar viskas gyvenime gali ir turi tapti komercijos objektais?
Verslo laisvė – vienas svarbiausių klasikinio liberalizmo laimėjimų. Bet yra sričių, kurios – daug senesnės ir fundamentalesnės už verslą. Tai – gimtis, tėvystė, motinystė, taip pat ir lytiniai santykiai. Todėl tiek surogatinė tėvystė ar motinystė, tiek manipuliacijos embrionais, tiek ir prostitucija lieka už prigimtinės teisės ribų. Jei kas renkasi ikisantuokinius ar užsantuokinius lytinius santykius, pagaliau – homoseksualizmą, tai – jo bėda, jo problema. Bet manipuliuoti kitu asmeniu finansinės naudos pagrindu tokiuose santykiuose – nusikalstama.
Čia vėl galima paralelė su alkoholiu. Visiškai logiška ir etiška atsisakyti parduoti alkoholinius gėrimus girtam pirkėjui, kai yra pagrįstas įtarimas, jog šis žmogus – priklausomas. Tas pats taikytina žmogui, priklausomam nuo sekso, kas taip pat yra liga, o juk tik ligonis gali pretenduoti į meilės imitaciją už pinigus. Demokratinėse šalyse vengiama baudžiamosios ar priverstinės terapijos, išskyrus labai ryškias išimtis, bet skatinti žmogaus ligą būtų kriminalas. Komercinio intereso įvedimas į lytinius santykius būtų toks pat skatinimas, kaip ir propaganda.
Taigi, laisvė tiek alkoholio, tiek sekso srityse turi ribas. Kaip ir visose kitose srityse. Problema, kai tos ribos išnyksta, bet problema ir kai jos tampa per siauros. Ribas nustato sveikas protas. Juo ir kliaukimės.
